JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Sveta

JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Sveta...Pirmiausia buvo Svetos krūtinė. Aukšta ir – nesidrovint tai parodyt – dar aukštesnė, specialiai aptempta plonesniu drabužėliu. Po daugelio metų, gal po 50-ies, jau Vokietijos ligoninėje ji ėmė ir atsisakė to aukščio ir grožio (žinoma, tik vyrams, ne moterims). Skaudėjo nugarą ir S. susimažino krūtis, atsipūtė. Sakė draugėms: norite, galiu parodyti, ir dabar gerai atrodo. Tos badančios akis krūtys, plonas liemuo ir storas užpakalis, o dar pelytės veidelis ir goslios lūpos nulėmė likimą. Jau paauglystėje, net ir prižiūrima griežto tėvo, ruso geodezininko ir saugumiečio, ji pajuto lengvai pelnomo vyrų dėmesio skonį ir pasuko trokštamo orgazmo keliu. Jos draugė kvatodama rėždavo: S. turėjo vagoną vyrų! Kabirija! Tačiau vyrų nuomonės visada buvo draugiškos, nes ji išsiskirdavo su jais civilizuotai, jie tapdavo draugais, su kuriais galima išgerti kavos ir maloniai tam kartui prasilenkti. „Jeigu jam nusibostu, nustoja mylėjęs, tai aš ir nueinu, o argi galima kitaip?“ Ji buvo ne šliundra, o ankstyvoji sovietinė europietė. Subtili kurtizanė. Įstaigoje mielai virdavo kavą ir siūlydavo: jums – kavutės? Buvo dosni. Vis dėlto ištekėti, sukurti šeimą šioje sovieticus aplinkoje nesišvietė. Vyrai, žinia, bodėjosi daug žinančiomis, padėvėtomis, nors patys buvo tokie. Todėl S., atsitiktinai nukeliavusi į Berlyną ir atsitiktinai prie fontano rūkydama susipažinusi su vokiečiu, padarė didelį posūkį – švelniai užkariavo vyro pasitikėjimą ir viens du ištekėjo. Išvažiavo į Vokietiją, išmoko kalbą. Buvo sunku, bet ji pritapo – pusei gyvenimo, nes po keliolikos metų įsidarbino, išsiskyrė su vyru ir savarankiškai nužingsniavo profesiniu takeliu. Ji surado viską kompensuojantį užsiėmimą, surado save – darbas buvo sunkus, bet teikiantis dozę šlovės ir pinigų – aukštus mokslus buvo baigusi Maskvoje ir išties buvo Rytų Europos kino žinovė. Dirbo skrupulingai, lėtai. Taip, šalia apsireikšdavo ir vienas kitas vyras. Kaip turėklas, kuriuo jos rankos šliuoždavo be įsipareigojimų ir reikalavimų, be didelių dramų. O gal taip tik atrodė? Vis dėlto – ne, tragedijų ji nemėgo, mėgo tvarką. Sakė: žinok, kaip patogu, kai viskas savo vietoje, nė kiek nenuobodu, vokiškas stilius man tinka. Metai ėjo, darbo tempas ėmė slėgti, S. darbo valandos ilgėjo, nes ji nespėdavo visko sužiūrėti. Reikėjo mažinti apsisukimus, reikėjo galvoti apie senatvę ir sugrįžimą namo, pas nusenusią mamą. Taip ir padarė. Nukirto storą vokišką šaką, grįžo į Lietuvą su vokiška pensija, ėmė tvarkyti gimtąjį lizdą, ieškoti buvusių ryšių. Be entuziazmo, suvokdama, kad saulė vakarop, tačiau tereikia viską susidėlioti ir tada egzistencija bus vėl pakenčiama. Tvarkinga pilka kasdienybė buvo jos siekiamybė. S. visą gyvenimą rūkė. Nesirgo, nežinojo, kas yra ligos, bet nikotinas ėmė graužtis į plaučius kaip priklausomybė, kuri naikina. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau – lengvas kvėpavimas apleido S. Šviesa temo ir sunku buvo tai suvokti. Reikėjo gydyti seną mamą ir ji ją gydė, guldė į ligoninę, o savęs neišėjo įstatyti į griežtus rėmus. Mirties nebijojo: „Aš tiesiog išeisiu iš šio pasaulio.“ Dusulys užveržė siaurutę krūtinę negailestingai. Ji buvo viena ir mirė viena. Policija po savaitės atidarė butą ir padėjo tašką. Vis dėlto ne, taškas buvo jos dvi dievinamos našlaitės katės, kurios ilgai vaikščiojo aplink susmukusį kūną ir mėgino jį perkelti į kitą būtį.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama