Julius Sasnauskas. Draugai vienuoliai

Julius Sasnauskas. Draugai vienuoliai...Tikra vienuoliškoji idilė. Gražu, nematyta. Lygiai taip senuose paveiksluose vaizduojama šv. Ona, Jėzaus bobutė, mokanti skaityti Švč. Mergelę, būsimąją mamų mamą. Kaip matyti, pranciškonų abitai nepasikeitę, su ta pačia balta virve ir kapišonu – kapucija. Tik dabar juos siuva iš plonos sintetinės medžiagos, kad būtų lengvesni, patogesni. Prieš karą siūdavo iš šiurkštaus naminio milo. Sakydavo: šuo tokio neperkąstų. Esu matęs vieną panašų, brolio Pauliaus, vienuolyno batsiuvio, saugotą daugybę metų. Kai galų gale jis vėl viešai jį apsivilko, švytėjo kaip kūdikis. Su juo ir palaidojo. Ant nuotraukos nėra jokio užrašo. Kad čia Kretinga, atpažįstu iš akmeninės šventoriaus tvoros. Taip pat nepasikeitusios. Iš rytų pusės, šalia ūkinių vienuolyno vartų, labai panašiai kitados susėsdavome ant išvirtusių akmenų. Ir po du, ir po tris ar daugiau. Bet ir po vieną, kai netyčia ateidavo noras pasvajoti ar pasimelsti, žiūrint į Lurdo grotą kitapus kelio, upeliūkščio slėnyje. Mano celės langas su iškištu lauk mediniu avinu buvo į tą pusę. Iš tolo kai kam pasirodydavo, kad lange nuolatos budi šuo. Nemanau, kad tiedu pranciškonai pozuotų, būtų susodinti greta tik dėl vieno gero kadro. Viskas tikra. Kokią knygą atsi-vertęs vyresnysis vienuolis? Pagal formą ir storį tai galėtų būti brevijorius, kasdienių maldų knyga. Suprastum, iš kur tas pamaldus jaunojo pranciškoniuko žvilgsnis. Jis pats dar per žalias kalbėti kunigų poterius iš nuosavo brevijoriaus. O jo mokytojas aukštai pakelta galva, pilnas žinojimo ir pasitikėjimo savimi. Išpuoselėta ševeliūra lyg mūsiškių ministrų, grakščios pianisto plaštakos. Inteligentas. Jaunėlio rankos – valstiečio, žemdirbio. Joms nuo gimimo buvo skirta varyti žagrę, mosuoti dalgiu sulig aušra, mėžti tvartus. Tik va pasisekė, tėvai išleido mokytis, atsirado vienuoliškas pašaukimas. Deja, jau turbūt niekas neatkapstys tų dviejų vienuolių vardų, biografijų, nepasakys, koks jų likimas šioje ašarų pakalnėje. Nuotrauka padaryta greičiausiai ketvirtajame dešimtmetyje, Kretingos vienuolyno klestėjimo laikotarpiu, kada ten gyveno gal dvidešimt ar daugiau pranciškonų ordino narių – kunigų, klierikų, šiaip broliukų, dažniausiai juodadarbių. Gyveno be didelio vargo ir kančių. Vienuolynas – ne kalėjimas. Atvykdavo garbingų svečių, lankėsi net pats Antanas Smetona. Vadinasi, būdavo vaišės, šventė. O štai nuotraukoje du pranciškonai, susirengę į ekskursiją po Nidą, garlaivyje smagiai traukia dūmą. Kita nuotrauka, kur tiesiai iš kibiro geria ką tik primelžtą pieną. Anų laikų liudininkas yra pasakojęs, kaip jauniesiems pranciškonams suklaupus melstis prie šv. Antano paveikslo Kretingos bažnyčioje miesto mergužėlės prikaišiodavo jiems į kapišonus meilės laiškučių. Ar sulaukdavo kuri nors atsakymo, nežinia. Kaip ir visais laikais, kažkas imdavo ir atsisveikindavo su vienuolynu. Kas savo noru, dėl meilės reikalų ar pasiilgęs pasaulio, o kas išprašytas kaip netinkamas, be pašaukimo. Atgal prie žagrės. Antrasis pasaulinis karas, abi okupacijos ir pokario represijos išsklaidė Kretingos pranciškonus. Vieni dar anksčiau buvo išsiųsti studijuoti į užsienį, kiti nelegaliai perėjo Vokietijos sieną ir negrįžo. Keletas pateko į lagerius. Vienas vyresnio amžiaus kunigas daug metų slapstėsi Žemaitijoje persirengęs moterimi, o laikydamas kur nors užkampyje mišias vietoj ostijų panaudodavo suraikytą riestainį. Augustinas Dirvelė, populiarus ir įtakingas kunigas, žuvo lageryje. Kitą veiklų, ambicingą pranciškoną, NKVD užverbuotą šnipinėti pogrindžio veikėjus, nušovė partizanai. Pačioje karo pradžioje Kretinga degė, griuvo senasis barokinis bažnyčios bokštas, įlūžo stogas, dalis vienuolyno pastatų irgi virto griuvėsiais. Po karo bažnyčioje dar kunigavo keli likę pranciškonai. Keli dirbo kitose parapijose. Paprastiems broliukams buvo leista pasitraukti ir nesilaikyti vienuoliškų įžadų. Bet išėjo ne visi. Iki pat sovietmečio galo Kretingoje buvo likusi grupelė ištikimųjų vienuolyno broliukų, gyvenusių po vienu stogu komunaliniame bute, dirbusių įvairius darbus ir palaikiusių pranciškoniškąją tradiciją. Nuo jų, galima sakyti, ir prasidėjo naujas vienuolijos etapas. Abiem nuotraukos personažams visi tie įvykiai dar toli. Jaunajam vienuoliui gera glaustis prie savo mokytojo, gaudyti kiekvieną jo žodį, jausti jo palankumą. Vyresniajam, kad ir koks jis tobulas, irgi malonus mokinio prisirišimas. Norėtųsi linkėti, kad jiedu niekada neišsiskirtų. Gal net taptų draugais. Prisimenu rusų tautybės vaikiną, kuris į Kretingą iš Novosi-birsko atlydėjo ten kunigavusį lietuvį pranciškoną, savo mylimą mokytoją. Vienuoliu vaikinas netapo, bet mokytojo nepa-miršta. Nuo viduramžių iki pat šių laikų vienuoliškoje tradicijoje pilna gražiausių tekstų apie draugystę. Tiesa, dykumų tėvai kratėsi bet kokio artimesnio ryšio su kitu asmeniu, ypač su jaunais žmonėmis, tiek su vaikinais, tiek su merginomis, laikydami juos šėtoniškų pagundų šaltiniu. Bet jau XII amžiuje cistersų vienuolis Aelredas davė pradžią tam tikrai draugystės mistikai ir liepė nepasitikėti meile, kuri kreipiasi į visus ir nepasiekia nė vieno. Benediktinų abatai rašė švelnius motiniškus laiškus savo auklėtiniams. Ignacas Lojola paties įkurtą vienuoliją pavadino Jėzaus draugija, o jos nariai vienas kitą vadindavo draugais, bičiuliais. Visi tie, su kuriais anuomet sėdėta ant akmenų prie šventoriaus tvoros Kretingoje, seniai išsilakstė kas kur. Susitikus būna šiek tiek drovu kalbėti apie tuos laikus. Apie tai, kad į kasdienes maldas vietoj brevijoriaus kartais slapčia imdavome Marčėno eilėraščius, „Mažąjį princą“ ar „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“. Kad vogėme vienuolyno sriubą ir nešėme dirbtuvėse gyvenusiems alkoholikams ir narkomanams. Ir kai du draugai iš mūsų kompanijos atsisveikino su Kretinga, trečiasis tėškė į grindis stiklainį su barščiais ir bėgdamas vienuolyno koridoriumi šaukė: „Jėzau, tu neteisus!“ Kiek žinau, Jėzus tada nepuolė teisintis. Greičiausiai nepanoro pasirodyti per saldus, nes prisiminė Paskutinę vakarienę ir mokinio, kurį mylėjo, galvą ant savo peties.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama