JANA VOVK. Pirštinės su antelėmis

JANA VOVK. Pirštinės su antelėmis...Jana Vovk (g. 1973) – ukrainiečių rašytoja, charkivietė, apysakos „Ten, kur nėra veidrodžių“ (2020), novelių rinkinio „Tu gali būti“ (2021), romano „Klaidingi troškimai, tikri troškimai“ (2023) autorė. Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą laikinai pasitraukė į Lietuvą, šiuo metu gyvena Jonavoje, dirba Socialinių paslaugų centre, inicijuoja ir dalyvauja įvairiuose ukrainiečiams ir lietuviams skirtuose kūrybiniuose renginiuose ir projektuose. Pasakojimas „Pirštinės su antelėmis“ 2024 m. Ivano Čendejaus literatūros konkurso finalininkas, šiais metais bus publikuotas Ukrainos rašytojų sąjungos meno ir literatūros žurnale „Berezil“. Pirštinės su antelėmis Pagal pabėgėlės iš Mariupolio pasakojimą Lida atsibudo naktį, suprakaitavusi ir išsekinta neišvengiamybės laukimo, to, ko bijojo labiausiai ir kas mito jos kaltės jausmu. Kaip įmanydama stipriau įspaudė veidą į pagalvę, kad raudojimu nepažadintų dvylikamečio sūnaus, su kuriuo miegojo vienoje lovoje rūsyje po keliomis antklodėmis ir prie kojų ir šonų priglaustais plastikiniais buteliais su šiltu vandeniu. Kai lauke jau kelintą dieną temperatūra laikosi žemiau nulio, o namuose nėra šildymo, negelbsti nei striukės, nei kelnės su pamušalu. Šaltis mikliai prasiskverbia po drabužiais, paskui – po oda... ir ima tekėti gyslomis, pratindamas tave, kad taip ir turi būti. Tu pripratai ir prie garų iš burnos, kai kalbi su sūnumi, prie neklusnių pirštų, kai mėgini atlikti kasdienius darbus, ir nebesupranti, ar tavyje apsigyveno sezoninio atšalimo žvarba, ar tai neviltis iššaldė tavy paskutinę šilumą... Tyli aimana šalia. Tarsi šaltinėlis išsprūdo iš po sunkaus akmens ir vėl pasislėpė, prispaustas jo svorio. Lida atsisuko į sūnų, pajuto jo alkūnę po antklode – aštrią net per drabužius. Norėjo apkabinti vaiką... Mykyta buvo gražus berniukas – lieknas, juodbruvas, su šypsena nuo ausies iki ausies. Nenuorama nuo mažens, ir mokykloje neblogai sekėsi, bet sportas, lengvoji atletika traukė labiausiai. Vasarą turėjo su treneriu vykti į Lenkiją, į treniruočių stovyklą... Neapkabino. Susiturėjo, kad nepažadintų. Atsargiai pataisė pagalvę – vieną iš tų, kuriomis ji apkamšydavo Mykytą artilerinių apšaudymų atveju. Neduok Dieve, prispaus juos kaip pažįstamus, kai daugiabučio blokai griuvo it kortų namelis. Tuos vaikų ir suaugusiųjų kūnus vos atskyrė, kad palaidotų atskiruose karstuose... Lida to baiminosi. Jų namas buvo vienaukštis, bet ar atlaikys sviedinio smūgį? Juk statė rūsį – ne priedangą. Vėl sproginėja... Regis, centre, kur liko vyresnioji duktė su trimis vaikais... Jei tik Olia nebūtų jos klausiusi ir būtų išva-žiavusi... – Tai tu neleidai jiems išsigelbėti! – sykį sviedė jai Mykyta. Tėškė tada skaudžiai, apimtas emocijų, pratrūko. O juk mažne visą laiką tylėjo. Ką ji pamatytų, jei įstengtų dirstelėti į berniuko galvą? Dvi savaites nėra ryšio su Olia. Kaip numalšinti, kaip išrauti kaltės jausmą? Išverkti naktimis, kol sūnus nemato. O ar išverksi?.. Taip, vis dėlto apšaudomas centras. Lidą vėl užplūdo karščio banga. – Ma, tik striukės neatsisek. Ji paskubomis užsisegė žieminę striukę, kurios beveik nenusivilkdavo. Mykyta nusisuko. Vandentiekis pratrūko pačią pirmą dieną. Vandens atsargos sparčiai išsibaigė. Lida jau ir iš radiatorių vandenį nuleido, kad bent arbatai turėtų. O tą, plastikiniuose buteliuose, pasidėdavo į lovą, pašildydavo tą patį kas vakarą. Sniego visai menkai – vos du, penki centimetrai – neprisigramdysi visiems poreikiams. Iš ko verčiau atimsi, jei ne iš savęs? Išbraukė visas moteriškas pretenzijas. Susitaikė su vandens trūkumo kvapu, su lipnia baime, kuri sunkiasi podraug su prakaitu, su nemaloniais pojūčiais, kurie dar prieš kelias savaites būtų atrodę nepriimtini. Priprato, išmoko nepastebėti... Bet ne sūnus. Greit išauš. Atsikėlė. Elektros ir dujų taip pat nėra. Privalo susiimti ir atversti dar vienos dienos lapą, o vakare užversti ir tvirtai priklijuoti prie kitų – kad niekados nebeskaitytų. Ir negalvoti... Reikia prisiversti negalvoti, ypač apie tai, ko nesugebi pakeisti. Olia ir trys anūkai gyvi. Gyvi... Olia išmintinga. Nerizikuotų vaikais... Tiesiog ryšys nutrūko... Jie tikrai išvažiavo. Uliai, vyresnėlei, sukako aštuoneri. Saškai– šešeri. O Tarasui nėra nė dvejų... Dieną pradėjo megzti anūkams šiltas pirštines. Nelankstūs pirštai mažne priprato prie virbalų ir siūlų, sakytum, pirmą kartą ėmėsi mezgimo. Lida su Mykyta gyveno miesto pakrašty, Schidno mikrorajone. Vyriausioji dukra su trimis vaikais – centre, už tilto, netoli dramos teatro. Vidurinysis sūnus ir žentas išėjo savanoriais į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Olia paskambino jai ryšio nutrūkimo išvakarėse, kovo pirmąją. – Mama, reikia važiuoti. Et! Lida pavargo bėgti. Jau dukart bėgo ir grįžo. – Nevažiuosim... Vienas iš dviejų kartų, kai Lida išvežė šeimą iš Mariupolio, buvo 2015 m. pradžioje, tada apšaudė jų rajoną, o „Mila-na“ iki šiol tai primena*. Ryte sprogimai ir gaisrai pasiglemžė dvi turgavietes, tris mokyklas ir privatų sektorių – visur buvo minios žmonių... Mykytą išgelbėjo liepdama jam kristi žemyn ir užsidengti rankomis galvą. Krito ir pati... Sprogo taip arti, kad sugaudė galvoje, kelias akimirkas liko kurčia. O slaugę šalia, nespėjusią atsigulti ant žemės, suvarpė skeveldros aukščiau kelių. Visai jaunutė, ėjo pas senukus į namus vaistų suleisti... Neišgyveno, ten ir nukraujavo mirtinai. Greitųjų ir vietų ligoninėje trūko – daugybei sužeistųjų reikėjo skubios pagalbos. Tą dieną nusvilino pragaro karštis. Tačiau Mariupolis dar nežinojo, kad tąkart atskriejo tik didžiojo pragaro kibirkštis. Ir vėl tos skausmingos, įkyrios mintys apie dukrą ir anūkus. – Juk nemanai, kad kils tikras karas... Lida troško išgirsti ką nors paguodžiamo iš Olios, aukštesniųjų klasių istorijos mokytojos. – Mama, tai ir yra karas! Prasidėjęs plataus masto karas reiškia, kad ten, anapus, tie nesuskaičiuojami milijonai galutinai nusprendė, jog priklausote vienai iš dviejų rūšių. Pirmoji – priešas, ukronacistas, kurį kategoriškai reikia sunaikinti, nes su juo neįmanoma susitarti, jį papirkti ar įbauginti. Antroji – tie, ką dar galima išgelbėti, nukreipti teisingu keliu ir apsaugoti nuo pirmosios rūšies įtakos. Trečiajai rūšiai priklauso įdomesni, mat savo egzistavimu pateisina visus Rusijos laužomus tarptautinius susitarimus ir garantijas, išsivalo sąžinę už kiekvieną sviedinį, numestą ant namų, kuriuose miega ukrainiečių vaikai – abstraktūs vaikai, kurių akių jie nepamatys. – Mama, jų neįtikinsi. Tai agresyvi masė, kuri gyvena rydama kitus, jie mano esą unikali gelbstinti substancija. Gelbėti – kebli užduotis. Kartais žmogus, kurį reikia gelbėti, to nė nesupranta. Tam ir egzistuoja lyderis, galintis spręsti už silpnuosius... Olia nutraukė ryšius su giminaičiais kitoje pusėje, pavargusi įrodinėti, kad jos nereikia gelbėti – nei jos pačios, nei čia esančių artimųjų. Ji pripažino esanti bejėgė supurtyti dešimtmečiais kurtą pasaulėžiūros sistemą, prie kurios dirbo politinių technologų armija, pasitelkusi visas hibridinio karo, prasidėjusio gerokai prieš 2022 m. vasario 24 d. ir net gerokai prieš 2014 m., priemones. Šis karas prasidėjo sulig Ukrainos pasitraukimu iš imperijos, kuri vadinosi Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Paguodžiančių žodžių motinai Olia nesurado... Garsiai dunda. Sprogimai visai čia pat. Rūsyje Lida varto nuotraukų albumą. Mykyta tylomis žiūri į lubas – tarsi akimis čiupinėja, kiek tvirtos perdangos... Nuotraukose Ulia atrodo vyresnė, nei yra. Ir supranta daugiau nei jos bendraamžiai. Ir elgiasi kaip suaugusi. Olia dažnai su ja palieka du mažuosius nenuoramas – kur čia nesuaugsi? Pirštinių vis daugėja. Uliai – mėgstamiausios spalvos, raudonos. „Kaip širdelė su meile“, – sako Ulia... Gyventi toliau. Lida nubėgo į kitą gatvės galą, pas pažįstamus, turinčius nešiojamąjį generatorių, kad įkrautų telefoną, – nedažnai ten nubėgdavo, nenorėjo įkyrėti, juk ir kitiems reikia... Ekrane sušvito baterija, o viltis ir vėl užgeso. Duktė – „už ryšio zonos ribų“... Užgeso ir įsitikinimas, kad viskas greitai pasibaigs. Liko vien viltis, gana amorfiška, bet ją iš Lidos galėjai išpurtyti tik kartu su gyvastim. Sykį kaimynė paklausė, ko jie delsia išvažiuoti. – Manai, kad čia greit užsibaigs?.. Bėkit. Savi „ždunai“** ruskiams įduos... – Ir pravirko, nes pačios sūnus buvo vienas iš „Azovo“ karių. Lida su Mykyta matė juos einant, vienas karys jiems mirktelėjo, mėgindamas padrąsinti. O patys broleliai judėjo sunkiai, buvo išvargę. Paskutinė, laibutė figūra... nesuprasi – vaikinas ar mergina, ne ką aukštesnė už Mykytą... – Dėl vaiko važiuokit. – Gal su kuo nors jį išsiųsiu... O aš... Kaip galiu važiuot, Tania? O jei Olia su mano širdukais gyvi?.. Lida neįstengė ištarti kitos savo prielaidos dalies. Už visko slypėjo juodas suvokimas, kad priešingu atveju ji juos bent jau suras... ir palaidos. Saška ir Tarasykas panašūs į tėvą – kaip iš akies lupti. „Aparatu nukopijuoti“, – juokdavosi Olia. „Kazokėliai“, – šypso-davosi uošvis, atvažiuodavęs iš Zaporižios. Saškai ji numezgė mėlynos ir geltonos spalvų pirštines, dvi poras. Savąsias pernai tėčiui į frontą perdavė. Griaudėjo be paliovos. Rusija apšaudė Mariupolį iš dangaus, žemės ir jūros. Žuvusiųjų kūnų nespėdavo surinkti. Prie jų priprato. Gebėjimas suvokti aplinką pakito. Kritiškai trūko vandens. O iki upės buvo pernelyg toli, pavojinga, o ir kiek gali panešti? Krateriai keliuose tokie, kad mašina nenuvažiuosi. Iš visur kur sueidavo žmonės į kiemą, kuriame siurblį maitino saulės baterija. Savininkas visiems leido, prie vandens ten eilė nesibaigdavo. Vieną dieną raketa ir į tą eilę pataikė... Lida nebeskaičiuoja dienų. Ji tikrai žino, kad kovo 16 d. „išvaduotojai“ numetė bombą ant dramos teatro, priešais kurį jų, rusų, kalba buvo parašyta, kad ten slepiasi vaikai. Vėliau sužinos skaičių – šimtus – su prierašu „tikslus žuvusiųjų skaičius nenustatytas“... Olia gyvena šalia dramos teatro... Dabar jie visi – ir gyvieji, ir žuvusieji, net slaptai svajojusieji apie russkij mir – sužinojo, kas yra tikroji neapykanta. Kažkieno tyli, nežabota neapykanta, ilgai ir visam laikui puoselėta visiems, kurie pasirinko kitus idealus ir kitokį kelią, kurie iškėlė galvas aukščiau už neišsivysčiusios kolonijos totalitarinio režimo nustatytą kartelę. Tai nėra įniršis ar pyktis, staigiai įsiplieskęs ir taip pat staigiai nuslūgsiąs. Tai nuo kūdikystės išsiugdytas įsitikinimas dėl priklausymo aukštesnei rasei, kuris savaime suteikia teisę ir įpareigoja niekinti ir naikinti viską, į ką nurodo sistema, o meilė savo vadeivoms yra bilietas į ramų miegą su švaria sąžine. Ir ši nežabota neapykanta siunčia tūkstančius tonų mirtinų pranešimų Mariupoliui ir visai Ukrainai. Lida suskaičiavo lentynose raugintų agurkų ir pomidorų sulčių stiklainius. Miltų atsargų yra, užteks Mykytos blyneliams dar porai savaičių. O pati valgyti nenori. Skrandis susirezgė į mazgą, nieko ten neįgrūsi... Iš kur randasi tos jėgos gyventi?.. Tarasykui numezgė pirštines su antelėmis. Antelės – jo meilė – ar Lidos kieme, ar knygelėse, ar filmukuose. Tarasykas kiekvieną vakarą užmiega su savo mėgstamiausia pagalvėle antele. Dieną jau nemiegodavo. Vaikai dabar tokie nepailstantys – kaip čia miegosi dieną, kai reikia pasaulį ištyrinėti... Ir megztinį jam Olia su antelėmis nupirko... vasario 23 d. Lida gamina maistą kieme. Gerai, kad turi kepsninę ir malkų. Blynai iš agurkų sūrimo stebėtinai valgomi, o iš pomidorų sulčių – primena picos skonį. Nors malonumo maistas neteikia. Apninka kažin koks apdujimas. Tuštuma išstumia viską, kas tave gyvina... Liubčenkoms daviau receptą. Ir porą mažučių pirštinių. Jų dukros mergaitei penki mėnesiai. Žento niekas nematė, ar jis apskritai buvo... Jie kiemą šluoja. Kiekvieną mielą dieną šluoja. Tarsi su stiklo šukėmis ir šipuliais norėtų iššluoti karo pėdsakus. Bet karas ore. Kiekvienoje kaukiančioje sirenoje... sprogime... verksme... klyksme... Jis visą laiką tavo ausyse ir galvoje. Ir gyvenimas dabar smirda dūmais, paraku, degančiu kūnu. Prarastomis viltimis. Prapuolusiais po griuvėsiais ir paliktais gatvėse. Dvelkia baime ir neviltimi. Sunaikintu paprastų žmogiškųjų poreikių pasauliu karo performatuotoje tikrovėje... Balandžio 10 d. per apšaudymus Lida išvežė Mykytą ir Liubčenkų šeimą su kūdikiu iš Mariupolio. Abiejų šeimų namai virto griuvėsiais. Po dviejų dienų pavyko susisiekti su Olia – jie išsigelbėjo. Tik atsidūrę saugioje vietoje, pabėgėliai pamažu ėmė suvokti, ką jiems teko patirti. Atrodė, tarsi kažkas atleido žmogaus sąmonės savisaugos gaiduką. Kurį laiką pagyvenusi Lietuvoje, Lida grįžo pas giminaičius į Ukrainą. Vertė Donata Rinkevičienė

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama