UGNĖ RAŽINSKAITĖ. Kaip aš susipažinau su savo protėviais

UGNĖ RAŽINSKAITĖ. Kaip aš susipažinau su savo protėviais...Bet koks sutapimas su realiais įvykiais ar asmenimis yra atsitiktinis. Yra tik dviejų tipų žmonės: su giminės medžiu ir be jo. Pirmieji: ieškantys „mėlyno kraujo“, svajotojai, emigrantų palikuonys, kuriantys savo tapatybę, nerimstantys dėl giminės paslapčių, istorikai, istorijų (at)kūrėjai, poetai, schemų braižytojai, dėliotojai „į stalčiukus“, pasaulio chaoso tramdytojai, praeities archeologai, prisiekę internetinių genealogijos svetainių tyrinėtojai (po darbo ir savaitgaliais), dulkėtų fotografijų albumų detektyvai, netikėtai išdygę pusseserės ir pusbroliai, žemėn susmegusių dvarų lankytojai, kapinių paminklų skaitytojai, rankraščių blusinėtojai, išnykusių kaimų medžiotojai, žemėlapių asai, asmenvardžių šifruotojai, sąsajų atradėjai, nostalgikai, užsidarę vienišiai, ieškantys savo šaknų, svajojantys apie giminės liniją nuo Adomo ir Ievos. Antrieji: gyvenantys šia diena, tiksliai žinantys, iš kur ir kur eina, nebeturintys ko pasiklausti apie proprosenelius, alergiški dulkėms ir pelėsiams, kapinės jiems neprimena žaliuojančio sodo, jie bijo vaiduoklių arba išvis jais netiki, „tiesiog niekad nekilo mintis tuo domėtis“, „o kam to reikia?“, mėgsta aktyvų laisvalaikį, konkretumą, seni daiktai ir pastatai juos slegia, jie nemato savęs kaip ilgos grandinės dalies, jų ryški individualybė, carpe diem, bibliotekos, archyvai ir antikvariatai nėra jų cup of tea, pernelyg daug rūpesčių, užgriuvusių darbų, jie susitelkę į būtiniausių poreikių užtikrinimą, praktikai, potyrių kolekcionieriai, bet tai nereiškia, kad ateityje jie neatsivers. Po šešiasdešimties... Arba niekada. ● Jeigu žmogus man labai patinka, nubraižau jam giminės medį. Dar niekas dėl to nenuliūdo. Yra pačių įvairiausių būdų. Kvadratėliai, apskritimai, teksto debesėliai, medžio šakų pynės, arabeskos, griežti šablonai. „Aš“ – viršuje, apačioje, šone. Ir visi iki „aš“ – daugybė kitų. Tiek daug, kad net sunku įsivaizduoti ir sutalpinti į popieriaus lapą. Jau vien braižant tiesioginę liniją. Už schemos lieka tai, ko jau niekada nesužinosime, – nesantuokinių vaikų tėvai, Brazilijoje prapuolę „lyg į vandenį“ išvykėliai, pakeitę vardus bėgliai nuo kariuomenės, amerikonais tapę giminiečiai atitinkamai iškraipytomis pavardėmis, kad net nepažinsi. Šitiek bažnyčių, sudegusių kartu su visomis metrikų knygomis. Mano protėviai gyveno Rytų Prūsijos pasienyje – kaip nepasisekė. Beveik visi praeities liudijimai supleškėjo. Taip ir nesužinosiu, ar viena jau primiršta dainininkė (lyrinis sopranas), mirusi Čikagoje, buvo mano tolima giminaitė. Na ir kas, kad kaimas ir pavardė sutampa. Genealogijai reikia tikslumo. Bet nejučia pabunda vaizduotė, XIX amžiaus laikraštyje aptikus redakcijos atsakymą „ponui... iš Ąžuolų Būdos“, kad „Didysis sapnininkas“ išsiųstas jam nurodytu adresu per Pilviškius į Kazlų Rūdos stotį. Net neabejoju, kad mano protėviams buvo labai svarbu išsiaiškinti, kokia yra naktinių regėjimų reikšmė. Manau, kad domėtis savo šaknimis skatina ir meilė kalbai, jos galimybėms. Žodžiai glosto ausį. Neįprasti, negirdėti vardai. Ar pažįstate bent vieną moterį vardu Veridiana? Aš irgi ne. Tačiau tokia gyveno. ● Kuriant savo giminės medį, svarbiausia apsišarvuoti kantrybe. Tai – ne vienadienis užsiėmimas. Jeigu įtraukia, tai bilietas į vieną įdomiausių tavo gyvenimo kelionių: po nebeegzistuojančius vienkiemius, kaimus ir netgi šalis, protėviams mėtant pėdas, slepiantis už netikrų vardų ir pavardžių, siūlo galui nutrūkstant ir vėl pasirodant, gimimo datai keičiantis septynis sykius. Geresnio romano nei ta istorija dar niekas neparašė. „O kam to reikia?“ Nebūtinai – „papasakoti anūkams“. Pasek pasaką sau. Tikrą pasaką, kaip atsiradai šiame pasaulyje. Iš lėto, po kruopelę. Per ilgus amžius. Beveik kaip mineralas.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama