AGNĖ ZĖRINGYTĖ. Iš teatro darbuotojos užrašų... (6)

AGNĖ ZĖRINGYTĖ. Iš teatro darbuotojos užrašų... (6)...Išsiskyrimai neišeina į gera. Ypač kai jie įvyksta ne dėl pasibaigusios meilės ar prarastų jausmų, bet dėl brutalių gyvenimo aplinkybių. Dėl to ir buvau dingusi iš bet kokio galimo akiračio bent porą mėnesių. Tačiau po dramatiškų skyrybų atėjo ir susitaikymo momentas, kuris buvo toks pat netikėtas kaip ir išsiskyrimas. Mat kartais gyvenimiško žaidimo kortos sukrenta ne tik labai nepalankiu būdu... Per tą laiką jaučiausi kaip želė gabalėlis, numestas ant grindų. Teliuškavau per gyvenimą lėtai ir beprasmiškai, bet vieną dieną mane pažadino dingęs paltas. Ramiai atėjau į rūbinę pasiimti savo rūbo, o jo jau nelikę nė kvapo. Iškart prisimenu draugų pasakotas istorijas apie JAV ir Meksiką, kur pavogtas paltas niekada negrįžta pas savo šeimininką. Stoviu priešais teatro langus, tikiuosi, kad paltas sugrįš, nes eiti laukan, kur vyrauja trijų laipsnių temperatūra, tikrai didelio užsidegimo nejaučiu. O su paltu išėjo ir namų raktai... Atsisėdu tuščioje teatro rūbinėje ir kontempliuoju. Prietaringoji kaimynė man sakė... Jei suskaičiuočiau visus vakarus, praleistus rūbinėje, galėčiau suskaičiuoti ir visą galybę pačių keisčiausių pokalbių. Žmonės jaučia didelį poreikį užpildyti netikėtai atsiradusią tylą. Jau esu pasakojusi, kokių tik detalių neteko girdėti rūbininkams, kurie kartais lankytojams atstoja teatro sienas ir kolonas. Tačiau teko susidurti ir su įdomesniais įvykiais. Pavyzdžiui... Prietarais. Akiai visada gražiai atrodo žetonai su skaičiais 222 ar 333. Tas pasikartojimas sukelia tam tikrą estetinį malonumą. Bet ne visiems. – Sveiki, ar teatre šalta? – klausia moteris, itin įtariai žvelgdama į mano vardo kortelę. – Ne, nešalta, – papurtau galvą. – Hmm, – moteris susisuka į šaliką. – Netikiu. Kilsteliu antakį. Žinoma, neturiu ką daugiau veikti darbe, tik meluoti lankytojams. Suraukusi antakius ir neslėpdama susierzinimo, paduodu žetoną. Moteris pirštu jį perbraukia ir įdėmiai žvelgia į skaičių. Susimąstau, ar nemato tame numerėlyje senovės actekų pranašystės. – Blogas skaičius, duokite kitą. Dabar jau mano antakiai šauna į kaktos aukštumas. Nuo kada turime blogus ir gerus skaičius? Atsidūstu, bet kliento žodis – man įsakymas. Paimu ir paduodu kitą žetoną. Vėl vyksta actekų pranašystės būrimo procesas. Galvoju, ar jau žvaigždės susidėliojo tam tikra tvarka, kad iškviestume žetono dievus, ar dar ne. – Žinokit, ne. Blogi skaičiai pas jus. Atiduokit paltą. Paduodu paltą ir žvelgiu, kaip moteriškė nužingsniuoja į priešais esančią rūbinę. Papurtau galvą, ironiškai nusišypsau ir pakabinu šėtono skaičius atgal. Kolekcininkė Tačiau ne visiems tie šėtono skaičiai atrodė tokie šėtoniški. Mūsų darbo pabaigoje žmonės dažnai stebėdavo, kaip surenkame žetonus ir kabiname ant žiedų, o vėliau sudedame į spintas. – O kam jūs juos nurenkat? – klausia manęs vyras, pasirėmęs į rūbinės stalviršį. – Juk rytoj spektaklis ir vėl reikės viską sukabinti. – Kad neišvogtų, – sakau, suverdama žetonų saują ant žiedo. – Kas juos gali vogti? Pakeliu akis ir mąsliai nusišypsau. Žmonės – paprasti organizmai. Pamatai žetoną su juokingu skaičiumi, tokiu kaip 69 ar 420, tai iškart į kišenę. Gi juokinga. Vieną vakarą sėdžiu ir jau girdžiu, kaip suūžia žiūrovai, eidami į rūbines. Pakeliu užpakalį nuo kėdės ir laukiu. Pribėga moteris ir įkiša man į ranką savo numerėlį. Žengiu link kabyklos susimąsčiusi, bet staiga mane persmelkia nuojauta, kad kažkas ne taip. Žetonas ne taip jaučiasi delne kaip visada. Pakeliu numerėlį prieš akis ir suvokiu, kad vietoj vario laikau plastiko gabalą su skaičiumi. Ne tas teatras. Susimąsčiusi grįžtu prie moters ir grąžinu žetoną. – Ne tas žetonas... – Ak, taip, taip. Ji pasirausia savo mažame rankinuke ir ištraukia varinį. Suraukusi antakius nueinu paimti palto. Nešdama jį atgal, svarstau, kiek dar žetonų iš įvairių teatrų glaudžiasi tame rankinuke. Tai kurgi mes atėjom? Kaip visada aktyviai ramstome sienas. Kartais atrodo, kad tikrąja šio žodžio prasme teatras laikosi ant žiūrovų koordinatorių pečių. Palenkiu galvą į šoną ir atrodo, tarsi kaklas būtų lūžęs devyniasdešimties laipsnių kampu. Žiūriu generalinę repeticiją su keletu žiūrovų. Mane apakina po netikėtai pasibaigusio veiksmo įsiplieskusios šviesos. Niekur neskubėdama nueinu ir atidarau duris. Prie manęs prieina senyva moterytė. – Atsiprašau, o koks čia spektaklis? – Toks ir anoks, – tingiai sumurmu pavadinimą. – O apie ką? – Žinokite, aš pirmą kartą matau šį spektaklį taip pat kaip ir jūs, o siužetas modernus. – Kaip jūs drįstat? Taigi jūsų darbas toks! Atsisuku ir nusišypsau nuo vieno skruosto iki kito. Sukandu liežuvį, kad tik neišsprūstų: Kitą kartą bent pavadinimą paskaitykit, kur sėdit, gerbiamoji. Bet susilaikau ir nuryju nuoskaudą. Suprantu, kad į pareigas įeina ne tik paltų kabinimas, vietų žinojimas, bet ir pasakų sekimas... O ką... Gi nereikės programėlės skaityti ir dviejų eurų išleisti, kai pasakotojas viską atskleis dar nepasiekus salės. Kaip gimsta fantomai, arba Neįmanoma misija X Turbūt nuo teatrų yra neatsiejami ir jų vaiduokliai. Dažnai sakau, kad jie gimsta labai paprastai. Tai lankytojai, neradę išėjimo iš teatro. Jau esu pasakojusi apie tuos, kurie įėjimo ieškojo 40 minučių. Bet nesu pasakojusi apie tą, kuri išėjimo galėjo ir neberasti. Teatre daug laiptų. Kojos pavargsta net tiems, kurie įprastai dideliais skausmais nesiskundžia. Ir štai vienai lankytojai ateina geniali mintis – prasmukti į vieną iš liftų. Patykojusi, kai darbuotojas išeina, ji įsmunka ir paspaudžia reikiamo aukšto mygtuką. Tik yra labai nedidelė problemėlė, kurią žino tik darbuotojai. Nebūtinai aukštas atitinka biliete nurodytą balkoną. O išlipęs iš lifto antrą kartą be darbuotojo kortelės jo neišsikviesi. Tačiau mūsų smalsioji teatro lankytoja to nežinojo. Išlipo ji tamsiame, daiktais užkimštame sandėliuke. Durys į laiptinę užrakintos, o liftas jau nusileido. Moteriškė pateko į patalpas, kurias retai aplanko net darbuotojai. Persigandusi ji ima blaškytis ir tą akimirką ją apima tyras siaubas. Gi rankinukas su telefonu paliktas pas draugę. Draugės tuo metu imasi gelbėjimo misijos, nes viena iš jų akivaizdžiai negrįžta. Atsiranda dar viena problema – visos svetimoje šalyje gerai nemokančios nei lietuvių, nei anglų kalbos. Pagauna pirmą pasitaikiusią žiūrovų koordinatorę ir aiškina ispanų ir anglų kalbų mišiniu apie draugę, kuri dingo. Žiūrovų koordinatorė pamasažuoja smilkinius, nes nieko nesupranta – nei kas dingo, nei kur dingo, o gal paprasčiausiai vėluoja? Draugės pirštais baksnoja į liftą. Tada ateina nušvitimas – pasinaudojo liftu, nė velnio nežinodama, kur važiuoja. O yra tik vienas mygtukas, kurį paspaudus nuvažiuojama ne ten, kur tikėjaisi. Visos subėga į liftą, darbuotoja paspaudžia mygtuką. Orą persmelkia ne kvepalų, o įtampos kvapas. Pagaliau ekrane sublyksi aukštas ir atsiveria durys. Pasirodo perbalęs, jau iš lėto į vaiduoklį virstantis dingusios moterytės veidas. Šįkart gelbėjimo operacija pavyko, bet kiek lieka po teatrą naktimis klaidžiojančių dvaselių, neaišku. Prasėdėjus dvidešimt minučių, pagaliau suskamba telefonas. Skambina kitas teatro darbuotojas. Čia atėjo moteris, sako, kažką išsinešė. Nusileidžiu žemyn ir blizgančiomis akimis žiūriu į savo seną, apdriskusį paltą lankytojos rankose. Sąmojis, kurį nuolat numeta lankytojai: Kurį čia ne savo paltą pasiimti, tampa realybe. Patariu – saugokitės!

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama