JŪRATĖ TAMULAITIENĖ. Atsiminimai

JŪRATĖ TAMULAITIENĖ. Atsiminimai...Vaikystė prie kalėjimo durų Niekuomet nepamiršiu tos speiguotos 1949 metų sausio nakties. Mūsų kambarėlyje, kur mudvi su mamyte glaudėmės, nuo šalčio apšarmojo net sienos, todėl ji visą vakarą iki vėlumos kurstė krosnelę. Mamytė buvo labai susirūpinusi – jau savaitė, kai mane kamavo aukšta temperatūra, gėlė sąnarius. Ji dažnai prieidavo prie mano lovos, uždėdavo man ant karščiuojančios kaktos savo vėsią, lyg ir žolynais kvepiančią ranką. Taip ir užmigau. Apie antrą valandą nakties pažadino stiprus beldimas į duris: „Otkroite!“ („Atidarykite!“) Į kambarėlį su šalčio gūsiu įsiveržė trys uniformuoti enkavėdistai. Aš nutirpau iš baimės – pašnibždomis sklido pasakojimai apie jų žiaurumą. Liepę mamytei stotis prie sienos, jie pradėjo daryti kratą, išvertė net mano knygas ir drabužėlius. Ko jie ieškojo, taip ir nesužinojau. Baigę kratą enkavėdistai įsakė mamytei apsirengti, nes teks važiuoti su jais. Apkabinusi mane, glostydama mano galvą, ji tyliai šnibždėjo, kad čia įvyko didžiausias nesusipratimas, greitai bus viskas išsiaiškinta ir ją tuoj paleis. Stengiausi išsilaikyti nepravirkusi ir tik kai mamytę išvedė, išgirdau ją išvežančio sunkvežimio burzgimą, daviau valią ašaroms. „Bet juk mamytė pasakė, kad tuoj grįš, o ji juk niekada nemeluoja“, – bandžiau raminti save. Nežinojau, kad mamytę pamatysiu tik po ketverių su puse metų, kai ji suvargusi ir ligota grįš iš Sibiro lagerio. Tik mirus Stalinui jos byla po kurio laiko peržiūrėta ir nustatyta, kad ji be jokios kaltės suimta, nuteista kalėti ir išvežta į Sibiro lagerį (jis buvo toli toli į šiaurę nuo Jekaterinburgo, tuomet vadinto Sverdlovsku). Taip aš, trylikametė mergaičiukė, likau vienui viena. Už kelių dienų, kai man pagaliau nukrito temperatūra ir aš galėjau vaikščioti, atvyko mamytės sesuo teta Stasė. Sudėjau ant rogučių visą menką savo turtą ir nuvežiau į tetos namus, kur dabar man teks gyventi. Rašau skundą NKVD viršininkui Pagaliau atėjo pavasaris. Aš kas dvi savaitės važinėjau į Kauną. Kartais tekdavo važiuoti sunkvežimiu, kartais, kai turėdavau daugiau pinigų (jais retsykiais mane sušelpdavo kuris nors iš mamytės kolegų mokytojų, pasivedėjęs į mokyklos koridoriaus kamputį), keliaudavau tokiu aplūžusiu, nušiurusiu autobusu. Nuvykdavau į Kauną dažniausiai popiet, nes kelionė iš Panevėžio, kur aš gyvenau pas tetą, trukdavo gana ilgai. Nešina maišu, kuriame būdavo šiek tiek lašinių, spirgučių, maža puodynėlė taukų, stiklainiukas medaus (jį tausojau tik mamytei ir nepaprastai supykau, kai mažoji pusseserė Danutė, jį radusi, gerokai aplaižė), duonutės, o kartais bandelė. Nueidavau į Kauno priemiestį Vilijampolę, ten aukštai ant kalno gyveno mamytės dėdienė. Pas ją nakvodavau, o anksti rytą per visą miestą lėkdavau prie NKVD būstinės (Vytauto gatvės ir Laisvės alėjos kampe, ten dabar įsikūrusi Kauno miesto policija). Tos būstinės rūsiuose jau pusmetį kalėjo mamytė. Prie tų rūmų, kuriuos akylai saugojo būrys kareivių su šautuvais, dar su tamsa išsirikiuodavo moterų, nešinų maišeliais, eilė. Aštuntą ryto atsidarydavo langelis, pro kurį priimdavo maistą kaliniams. Kartu reikėdavo rusiškai parašyti pareiškimą, kuriame buvo nurodoma kalinio pavardė, maisto davėjo duomenys ir išvardijami visi atnešti produktai (buvo galima įduoti ne daugiau kaip 3 kilogramus). Daug tokių pareiškimų esu parašiusi, nes kaimo moterys, kurių vyrai ar sūnūs kalėjo NKVD rūsiuose, rusiškai nemokėjo. Dažnai už šį darbą buvau vaišinama namuose kepta duona, sūrio ar net kumpio gabalėliu. Lygiai devintą valandą langelį uždarydavo, ir tie, kurie nespėjo prieiti, likdavo kitai dienai. Todėl tekdavo ateiti labai anksti, užsiimti ir atstovėti eilę. Antrą valandą langelis vėl atsiverdavo, ir putni rudaplaukė rusė grąžindavo tuščius maišelius, o kartais su visu maistu. Aš ir vėl gavau atsakymą kaip visuomet, kaip visą tą pusmetį: „Dlia Zavadskene piščia ne prinimajetsa“ („Zavadskienei maistas nepriimamas“). Kodėl mamytei negalima perduoti net tų kelių gabalėlių lašinukų, o svarbiausia – žinutės iš manęs, nesupratau. Susidėjusi savo daiktus, šlepsėjau labai liūdna ir galvojau, kaip grįžti į Panevėžį. Ir staiga prie gretimo namo pamačiau dėžutę su užrašu „Dlia žalob i poželanij“ („Skundams ir pageidavimams“). Apsidairiusi pamačiau iškabą ir supratau, kad čia NKVD leidimų biuras. Ir mano vaikiškoje galvelėje nušvito mintis: „O kodėl man neparašius skundo?“ Genama šios išganingos minties, nudūmiau į Vilijampolę. Čia išplėšiau iš sąsiuvinio porą lapų, pasidažiau plunksnakotį į pačios iš cheminio pieštuko pasigamintą rašalą ir pradėjau: „Kauno NKVD viršininkui.“ Prirašiau porą lapų apie tai, kaip aš, trylikametė mokinukė, jau pusę metų vežioju NKVD rūsyje kalinčiai mamytei maistą, kaip rytais dar su tamsa stoviu eilėje, kaip žiemą bestovėdama nušalau kojas, nes neturiu šiltų batų, kaip jos sutino ir labai skaudėjo, kaip kiekvieną kartą grąžina atvežto maisto maišelį su vis tuo pačiu prierašu „Ne priniato“ („Nepriimta“), kaip aš pavargau, kaip man sunku gyventi be mamytės ir kaip man liūdna. Rašiau, rašiau ir net apsiverkiau – taip pasidarė gaila ir mamytės, ir savęs. Pasirašiusi savo skundą, įdėjau į pačios suklijuotą voką ir nunešusi įmečiau į mano atrastą dėžutę prie NKVD būstinės. Rytojaus dieną išvykau atgal į Panevėžį. Slinko diena po dienos, atėjo birželis. Apie mano raštą nieko nebuvo girdėti, ir aš vėl pradėjau ruoštis kelionei į Kauną su maisto ryšeliu. Šį kartą Panevėžio dramos teatro aktoriai ruošėsi gastrolėms Kaune ir mūsų bendro buto, kur mudvi su mamyte gyvenom, kaimynas režisierius Juozas Miltinis pažadėjo į teatro sunkvežimį priimti ir mane. Bet vieną rytą, tik prasidėjus pamokoms, į klasę įžengė mūsų mokyklos direktorė Serafima Didžiulienė (tuo metu žinomo revoliucionieriaus Antano Didžiulio žmona, sena rusė, sunkiai kalbanti lietuviškai) ir drebančiu balsu pakvietė: „Jūrate, einam su manim.“ Ji nusivedė mane į savo kabinetą, ten laukė vyras ilgu odiniu paltu – tokius tuomet dėvėdavo tik NKVD darbuotojai. Tas vyras pasakė, kad esu pakviesta į Panevėžio NKVD, kur jis mane nuvesiąs. Direktorė graudžiai žiūrėjo į išvedamą išstypusią ilgakoję paauglę ir tikriausiai manė, kad aš, ko gero, parašiau antisovietinį eilėraštį (tuo metu buvau žinoma klasės poetė). Už tokį buvo galima labai greitai pakliūti į lagerį. NKVD būstinė buvo įsikūrusi pačiame miesto centre, tad reikėjo eiti gana toli. Reti praeiviai liūdnu žvilgsniu palydėdavo enkavėdisto vedamą paauglę. Tačiau aš kažkodėl neišsigandau, tik pagalvojau, kad dabar mane tikriausiai išveš į Sibirą. Tuomet porą kartų per metus prie geležinkelio stoties stovėdavo gyvulinių vagonų sąstatas, į kurį gabendavo žmones ir iš miesto, ir iš aplinkinių kaimų – juos tremdavo į Rusijos gilumą, į tolimąją Šiaurę. Dar dabar prisiminus stovi akyse Panevėžio gatvėmis dardančiuose vežimuose sėdinčios Aukštaitijos kaimo moterys šviesiais dorais veidais, apkabinusios pulką skaromis apmuturiuotų vaikų ir saugomos rusų kareivių su atkištais šautuvais. Daugelis jų ir jų vaikelių liko toje amžino įšalo žemėje, mirė nuo bado, šalčio, ligų. Tomis baisiomis vežimo dienomis, pasiėmusi savo mažiuką pagalviuką, eidavau nakvoti pas kuriuos nors pažįstamus, pas tuos, kuriems, mano supratimu, negrėsė tremtis. Kai kuriuos jų mano apsilankymas ir prašymas priimti nakčiai labai nustebindavo, kai kurie jų sutikdavo itin rūškanu veidu, bet nakvoti priimdavo. Tą saulėtą birželio rytą, vedama Panevėžio gatvėmis į NKVD, buvau tikra, kad dabar tikrai nebepaleis ir išveš į Sibirą. Ilgai laukiau pasodinta ant suolo prie kažkokio kabineto durų. Išėjusi moteris liepė užeiti. Didžiuliame kabinete sėdėjo itin pikto veido vyras ir vartė kažkokius popierius. Iškart griežtu tonu manęs paklausė, ar aš parašiau skundą į Kauno NKVD ir kas mane pamokė jį parašyti. Atsakiau, kad aš dažnai vežu mamytei maistą, jo nepriima, aš labai pavargau, o manęs niekas nemokė, niekas net nežino apie mano raštą. Jis dar kartą gana griežtai pakartojo savo klausimą, o aš vėl pasakojau apie savo vargus. Tuomet jis pasakė, kad aš esu kviečiama pas Kauno NKVD viršininką, kad tokią ir tokią dieną ten turiu nuvykti, ir padavė man rusiškai parašytą kvietimą. Išėjau iš NKVD labai linksma – vadinasi, į Sibirą manęs dar neveža. Kitą dieną autobusu nuvykau į Kauną, pernakvojau kaip visuomet pas dėdienę ir anksti rytą jau buvau prie NKVD durų. Ten man išrašė leidimą, įleido pro didžiules apkaustytas duris ir lydima kareivio su šautuvu (kaip filme!) užlipau į antrą aukštą, kur buvo NKVD viršininko kabinetas. Viršininko kabinete už stalo sėdėjo uniformuotas NKVD pulkininkas. Pirmą kartą iš arti mačiau aukšto rango enkavėdistą, apie kuriuos pašnibždomis buvo kalbama (visi jų bijojo) kaip apie itin žiaurius ir negailestingus. Pulkininkas atrodė visai normaliai – toks kresnas pusamžis vyras. Tik kai atsistojo, dūšioj net šyptelėjau. Jo kojos buvo itin kreivos, o tą kreivumą dar labiau išryškino mėlynos galifė – tuo metu tokia buvo enkavėdistų uniforma. Pulkininkas liepė man sėstis ant kampe stovinčios kėdės. Jos nebuvo galima pajudinti – kėdės kojos buvo pritvirtintos prie grindų. Supratau, kad ant jos sodina tardomus kalinius. Tikriausiai ir mano vargšė mamytė čia sėdėjo. Enkavėdistas ilgai manęs klausinėjo, kas pamokė mane jam parašyti skundą. Aš ir vėl atpyliau giesmelę apie sunkią našlaitės dalią ir vargus. Kalbėjom rusiškai. Jis nustebo, iš kur aš taip gerai moku „Lenino kalbą“. Paaiškinau, kad mokiausi pati, skaičiau su žodynu Turgenevo romano „Tėvai ir vaikai“ originalą, atmintinai moku visą eiliuotą Puškino romaną „Eugenijus Oneginas“. Tai buvo tiesa, bet mokiausi tik todėl, kad norėjau nudžiuginti savo mylimą mokytoją Vandą Vabalienę, mano bendraklasio, vėliau kino režisieriaus amžinatilsį Raimondo Vabalo mamą. Turgenevo vardas enkavėdistui nepadarė jokio įspūdžio, bet Puškino... Jis manęs paprašė padeklamuoti. Tuo metu liūdėdama be mamos beveik visus vakarus praleisdavau Panevėžio dramos teatre, kurį laiką net lankiau ten dramos studiją. Jaučiausi tikra aktorė – atsistojau ir ėmiau pilti „Eugenijų Oneginą“: „Moi diadia samych čestnych pravil, / Kogda ne v šutku zanemog, / On uvažat’ sebia zastavil / I lučše vydumat’ ne mog...“ Stengiausi iš visų jėgų, nes supratau, jog nuo šio enkavėdisto priklausė, leis perduoti mamytei siuntinukus ar ne. Situacija buvo ir juokinga, ir graudi. NKVD rūsiuose, kurie daugumai Lietuvos žmonių kelia šiurpą, ištįsusi liesutė trylikametė mokinukė deklamuoja enkavėdistų pulkininkui Puškiną, o rūsyje net nežinia už kokius menamus nusikaltimus kalinama jos mama. Kai atpyliau iki Onegino pirmojo susitikimo su Tatjana, karininkas, atrodė, buvo patenkintas. Jis pakėlė telefono ragelį ir kažkam pasakė, kad jo kabinete sėdi „doč’ Zavadskene“ („Zavadskienės duktė“). Netrukus į kabinetą įėjo dar keletas NKVD karininkų tomis juokingomis iki kelių pūstomis kelnėmis. Buvau visiems pristatyta pirmiausia kaip itin narsi mergaitė, o svarbiausia – ne tik puikiai kalbanti rusiškai, bet ir mokanti atmintinai Puškino eilių. Vėl buvau paprašyta padeklamuoti. Jaučiausi lyg cirko arenoje, atrodė, nuo įtampos tuoj tuoj pravirksiu, bet prisiminiau rūsyje kenčiančią mamytę, skubiai atsistojau ir išpyliau visą Tatjanos laišką: „Ja k vam pišu – čego že bole? / Čto ja mogu ješčio skazat’? / Teper’, ja znaju, v vašei vole / Menia prezrenjem nakazat’...“ Man baigus pulkininkas liepė parašyti keletą žodžių mamytei, pašaukė kareivį ir įsakė nunešti jai mano laiškutį. Po kokių 15 minučių kareivis grįžo ir atnešė mamytės atsakymą. Tai buvo pirma žinia iš jos per visą kalinimo pusmetį. Kaip gaila, kad per savo vaikišką nerūpestingumą neišsaugojau šio laiškelio. Ji rašė, kad paliko mane sunkiai sergančią ir neturėjo jokios žinutės, kad dėl to kamavo rūpestis ir nerimas, kad dažnai net sapnuodavo mano kapą su šalia augančiu beržu, bet dabar jai ramiau, nes žino, kad jos Jūratė – protinga ir šauni mergaitė. Aš atsistojau ir mandagiausiai padėkojau pulkininkui už jo gerumą (nors širdyje visų enkavėdistų baisingai nekenčiau). Tada jis paklausė, gal aš norėčiau perduoti mamytei maisto. Aišku, aš labai, labai norėjau. Viršininkas, turbūt norėdamas mergaitei parodyti, kokie geri ir rūpestingi enkavėdistai, liepė man skubiai atnešti siuntinuką, ir šis jo paliepimu bus skubiai perduotas mano mamai. Kiek įkabindama per visą Laisvės alėją nulėkiau į turgų (jis tuomet buvo senamiestyje, netoli Kauno pilies), nes parduotuvėse jokio maisto nebuvo, net norint nusipirkti duonos reikėdavo laukti, kada jos atveš, ir atstovėti didžiulę eilę. Nupirkau tai, kas mano vaikiškai širdelei atrodė skaniausia, net šviežių morkų ryšelį. Grįždama su maistu į NKVD būstinę, pamačiau ledų pardavėją. Kokia nepasiekiama svajonė tada atrodė tarp dviejų vafliukų įspraustas spalvotas ledų gumulėlis. Vis svajojau, kad kai užaugsiu ir turėsiu pinigų, kasdien išsijuosusi kirsiu ledus. Dabar, aišku, reikėjo pradžiuginti mamytę, tad porciją ledų nupirkau jai. Vėl atėjusi į NKVD būstinę, atidaviau siuntinėlį mane sutikusiam kareiviui, šis nunešė į kamerą. Netrukus kareivis man, laukiančiai prie durų, atnešė mamytės raštelį, jame ji dėkojo už rūpestį ir skanumynus. Nuo tos dienos kiekvieną kartą, kai atveždavau mamytei siuntinį, jį visuomet priimdavo. Gal už tai turėjau būti dėkinga... Puškinui? Išėjau iš tų siaubingų rūmų. Atsisėdau su palengvėjimu – pasisekė. Mamytė gavo ne tik žinutę, bet ir maisto. Jaučiausi labai savarankiška, beveik suaugusi. Atsisėdau Laisvės alėjoje ant suoliuko po liepomis ir leidau sau nusipirkti ir sukirsti porciją ledų.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama