MORKUS DUSEVIČIUS. Arbatėlė su Kantu

MORKUS DUSEVIČIUS. Arbatėlė su Kantu...Jūratė Sučylaitė. Imanuelio kelias. Istorinis romanas. Klaipėda: Eglės leidykla, 2024. 399 p. Formali priežastis – Immanuelio Kanto 300-osios gimimo metinės. Ar šiandien mums rūpi šis filosofas? Romantizuotas Apšvietos mąstytojas ar ambicijų turėjęs prasimušėlis, ieškojęs savojo pašaukimo ir siekęs jį įgyvendinti? Labiausiai intriguoja ne tik pažinties su filosofijos istorijos personažu galimybė, bet ir užuominos apie tamsiąsias ar šešėlines jo savybes. Aktualus perspektyvos ir skirtingų optikų dermės klausimas. Kaip papasakoti šiandienos skaitytojui apie Kantą? Ar galime nors kiek tapatintis su Kantu? Sugebame pastebėti, kaip revoliucinės Apšvietos idėjos šiandien mums jau yra virtusios savaime suprantamomis aksiomomis? Jūratė Sučylaitė, poetė ir gydytoja psichiatrė, pasitelkia meninę išmonę, fantaziją, vaizduotę. Kviečia ne tik skaityti, bet ir pagyventi kartu su Kantu. Romane apstu regimųjų ir girdimųjų įspūdžių. „Priegliaus krante supamos vėjo šiaušiamo vandens girgždėjo vytinės, lingavo burlaiviai su trimis stiebais ir tiesiomis burėmis, neleisdami užmiršti, kad Karaliaučius atviras vėjams, pirkliams, visada pasiruošęs sutikti ir išlydėti žmones į tolesnius, gilesnius vandenis“ (p. 75). Rašytoja kuria intymaus santykio galimybę. Galime persikelti į aprašytą erdvę ir pabūti su Kantu ir kitais personažais. Ne tik būti, bet ir klausytis. Ir netgi dalyvauti pokalbiuose. Subjektyvumo ribos plečiasi. Taip XVIII a. įvykiai gali tapti ir mūsų asmeninės patirties dalimi. Tam tikras vaizduotės žaidimas, kurį mums siūlo grožinė literatūra. Skatulys Kantui ir jo epochai. Smalsumo ir vaizduotės žaismė. Daug dėmesio skiriama santykiui su lietuviškumu, ryšio su Prūsijos kultūra mezgimui. Rašyti romaną apie filosofą Immanuelį Kantą – iššūkis. Įvairių faktų apie jį gausa jau sukuria tam tikrus rėmus. Kaip komponuoti istorinius fragmentus ir rasti vietos vaizduotei ar fikcijai? Neužmiršti dar ir šiandienos skaitytojo? Sučylaitė kaip tik ir kviečia kartu pažaisti, pafantazuoti. Išdrįsti filosofuoti su Kantu, prieštarauti, argumentuoti, turėti drąsos naudotis ne tik savo protu, bet ir vaizduote. Romane labai daug įdomių detalių – nuo arbatos puodelio ar arbatinuko, iš kurio arbatą gėrė filosofas, iki jo mylėtų moterų išvaizdos, elgesio, pomėgių aprašymų. Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui, supažindina su XVIII a. Karaliaučiumi, Kanto aplinka, mokyklos ar universiteto, dvaro ir aukštuomenės atmosfera. Ne tik apie arbatinukus, moteris ir puodelius. Įdomiausia buvo skaityti ir vaizduotis Kanto sapnus – atskira ir neįtikėtinai įdomi tema. Stiprūs pagrindinio herojaus išgyventų nerimo, kritimo į tuštumą, niūrumo, vienatvės epizodų aprašymai. Žavi platus filosofinis kontekstas ir nuorodos į kitus to meto mąstytojus, su kuriais diskutavo ar kuriems oponavo Kantas. Taip pat dėmesio vertos užuominos apie mažiau žinomus ar plačiajai skaitytojų publikai visai nežinomus itin savitus Kanto tyrinėjimus, straipsnius, veikalus. Kaip antai: savo sveikatos stebėjimo dienoraštis, ugnies ir beprotybės tyrinėjimai ar pasižvalgymai po visatos struktūras, o kur dar Kanto dėmesys angelų racionalumo ypatumams. Sučylaitė mėgina labiau suprasti Kanto gyvenimo kelią, o ne vertinti jį. Kaip Apšvietos epochos filosofas, siekęs pajungti visus savo jausmus protui, jis daug dėmesio skyrė tam, kad išvaduotų žmogų iš nesavarankiškumo, dėl kurio esą pats žmogus ir yra kaltas. Juk nesavarankiškumas, pasak Kanto, yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. Skaitytojui turėtų būti įdomu patyrinėti, kaip pačiam filosofui sekėsi šis procesas. Šios ir kitos Kanto idėjos šiandien irgi ne ką mažiau aktualios ir netgi pasižymi terapiniu poveikiu. „Stebėdamas ligonius Imanuelis mąstė, kas yra jo aš, kuris veržiasi stebėti operacijas, kuris mėgina suprasti, koks yra ryšys tarp žmogaus veido spalvos, nuotaikos, balso skambėjimo ir kūno skausmo; kas yra jo aš, pastebintis vis naujus dalykus ir susiejantis su jau turimu gyvenimo supratimu. O kas yra tas aš, kurio patirtį, jausmus galima tyrinėti?“ (p. 290). Tiesa, galima kabinėtis prie smulkmenų. Romane gal ne viskas iki galo tolygiai išplėtota, vienur kitur pritrūksta įtampos, konflikto. Galime pasidžiaugti, juk ne kasdien pasirodo lietuvių romanas apie Kantą ir jo epochą. Lieka tik užplikyti šeivamedžių arbatos. Arbatinukas ir du puodeliai. Vienas Jums, o kitas – Kantui.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama