EGLĖ FRANK. Nemirti pačiam

EGLĖ FRANK. Nemirti pačiam...– Norim užmigdyti katiną, – sako į veterinarijos kliniką užėjęs vyras. Nematau jo, tik girdžiu balsą – su sena sunegalavusia kate sėdžiu vienoje iš palatų. Stebiu, kaip iš lašelinės kapsi skystis, katė ramiai guli man ant kelių. Katės jaučia, kai esi ramus, ir pačios nurimsta. Kaip ir vaikai. – Kodėl norite migdyti? – teiraujasi budinti veterinarė. – Nebepakelia galvos, vaistai nebeveikia. Gal galima patiems? Žmona – medikė, – sako vyras. – Ne, negalima, dar žmogų užmigdysite. – Tada užrašykite kaip galima greičiau. Toliau stebiu kapsinčią lašelinę. Keista, kad kapsėjimas man primena džiugias akimirkas – vaikų gimimą ir lašelines pogimdyminėse palatose. Kokia rami mama, – sakydavo atėjusios vizituoti gydytojos. Žinojau, kad tai veikia – kol esu rami, bus ramūs ir mano vaikai. Paskaičiuoju, kad sėdėsim dar kokį pusvalandį ir girdėsim, kaip atneš migdyti katiną. Tampa liūdna. Girdėjau pasakojimą, kaip kažkuriame kaime, troboj pasipainiojus po kojom senai nukaršusiai katei, šeimininkas neiškentęs nusikeikė: jau galėtum ir dvėsti. Katė išėjo tą pačią naktį, pavasariop jos kūnelį rado kažkur laukuose. Mirė pati. Dvariono muzikos mokykloje laukiu dukros koncerto. Atsidaro vienos klasės durys ir pro jas viena po kitos išeina tuzinas parengiamukių mergyčių – sumizgusiais susirūpinusiais veidukais, pasivėlusiom galvelėm, pavargusios, po mokyklos tėvų dar atvežtos į parengiamąją grupę. Nedrąsiai eina ilgu koridoriumi, kai kurios spausdamos draugės ranką. Vaikystėje važiuodama iš muzikos mokyklos paniškai bijodavau, kad mane vežantys tryliktas ir septynioliktas, paveikti kažkokių fantastinių, tik vaiką įtikinančių force majeure, iš žiedo nepasuktų kita kryptimi. Kaskart, troleibusui sulėtinus greitį (kaip tik ties posūkiu būdavo laidų jungtis), traškant jo ūsams, mano širdis nusirisdavo į kulnus – tą akimirką turbūt šimtus kartų patikėdavau, kad sukam priešinga kryptimi. Prisimindama šią naivią vaikišką galvoseną, mėginu suvokti, ar tokias ir panašias baimes jaučia dabartiniai vaikai, kurių gyvenimo tempas jau neišsitenka lėto laiko – troleibusų su keliais persėdimais ir kėblinimo namo, užsivertus ant pečių instrumentą ar kuprinę, – rėmuose. Šiuolaikinių vaikų laikas yra greitas, reguliuojamas tokių pat greitą gyvenimą gyvenančių tėvų. Vėliau šią funkciją gal net atliks DI, kuris, tikėtina, dirbs vaikų aukle ir pakibęs dronu virš pradinuko galvos lydės į muzikos ir kitas mokyklas, vairuos išmaniuosius automobilius – tam, kad jų tėvai galėtų dar greičiau gyventi. Dabar išsigandusių mergyčių būrį į vestibiulį palydi mokytoja, ten laukiantys tėvai susirenka jas į mažiau ar daugiau prabangias mašinas ir vežasi namo – ruošti pamokų, o po nakties ratas kartojasi – vėl į naują rytą, rutiną, mokyklą, būrelius, – kuo daugiau būrelių, kad, ginkdie, vaikas neišmoktų nieko neveikti. Nieko neveikimo baimė dar neatsiradusi tarp populiarių diagnozių, kurias dabar, kaip ir breketus, madinga nešioti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Nejučiom prisimenu Axelio Munthės „Knygą apie San Mikelę“ ir išganingąjį „kolitą“ – kuris būdavo nustatomas ligų ieškančioms damoms nuraminti. Gal tik dabar tai neskamba juokingai, o „kolitą“ pakeitusios įvairiausios raidžių kombinacijos. NNB – nieko neveikimo baimę turim visi – galbūt todėl, kad būtent nieko neveikimas suartina mus su mumis pačiais. Ir, regis, tada, kai prasideda pats gražiausias metas, nuaidi paskutiniai skambučiai, vaikai lieka vieni su savimi ir kažkur išeina. Kaskart „išėjo iš namų ir negrįžo“ nuskamba kaip siaubo pasakos pradžia. Pradžia, nes paskui vardijamos aplinkybės – rūbų ir akių spalva, kūno sudėjimas, nešiojamos kuprinės. Laimė, kai kada pabaiga yra gera: atsirado, kai kada – ta pati, tik be priešdėlio ir sangrąžos dalelytės. Tada, kai gamtos grožis pradeda rėkte rėkti, subanguoja rapsų, dobilų, aguonų laukai, užputoja garšvų pievos pramaišiui su lubinais, visame tame veik kičiškame ryškiame grožyje jautrios ir sužeistos sielos gali pasijusti ypač vienišos. Gal todėl per patį grožio piką, jo apsireiškimą žmonijai, vėl padaugėja noro mirti pačiam. Prasižioja tamsios ežerų burnos, upėse užsisuka klastingi sūkuriai. Jei kalbėdamas netikėtai užsikosti – ne dėl peršalimo, o veikiau mechaniškai, – vadinasi, kažką užlaikei savy ir tai pasireiškė tokiu mechaniniu sudirgimu – kadais aiškino man psichologė. Nežinau, kiek čia tiesos, bet kalbėdamasi su pašnekovu ir jam užsikosėjus pusiau juokais paklausiu, ko jis nepasakė. Kartą išdrįsau paklausti, kiek jos pacientų vis dėlto pasirinko nebūti. Skaičiaus dabar nepamenu, bet jis buvo daugiau nei vienas. Sėdžiu sodyboje su katėmis, nuolat gaunu pelių išverstais viduriais. Katės laimingos, nepaliauju stebėtis, kaip gyvūnai paradoksaliai greitai atsigauna laisvėje – iš tingių buto pagalvių gulinėtojų tampa medžiojančiais, kraugeriškais padarais, nuo kraujo pradeda žvilgėti kailiai ir sunuožmėja snukučiai. Nepaisant nieko, mane visada žavi kačių nepriklausomybė ir orumas – būti tiek, kiek būnasi, ir išeiti, kada panorėjus. ● Tąkart klinikoje po dešimties minučių suskambo telefonas. – Mirė pats? – veterinarės balse išgirdau užuojautą. – Mirė pats, – pakartojo sau, padėjusi ragelį.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama