Birželis – vasaros pradžia

Birželis – vasaros pradžia...Gegužės 27, antradienis. Stebeiliju pro langą į kaimyno Mazūro alyvų krūmą (trinarį: violetinės, baltos, violetinės). Matau, kad dalies, esančios arčiausiai manęs, violetiniai žiedai jau virsta arbata. Arbata, arbatos, arbatai, arbatą... Išeinu į balkoną ir žiūriu žemyn. Mūsų kiemelio hortenzijos – žalut žalutėlės. O paskui iš jų išriedės futbolo kamuolio dydžio balti žiedai. Jei dabar joms pasakyčiau, kad ilgainiui irgi virs arbata, jos man tartų: „Fuck off! ¡Cabron!“ Vakar rytą, įėjęs virtuvėn, krūptelėjau: baltos sienos fone, truputį virš akių lygio, ore styrojo juodas kaip anglis žvakės dagtis. Kas čia dabar, po paraliais? Paskui susivokiau: dagtis kyšojo iš plonos stearininės žvakutės, spalva bemaž nesiskiriančios nuo sienos. O šioji (ta žvakutė) buvo įstatyta į matinio stiklo (irgi stearino spalvos) žvakidėlę... Prisimenu (apie tai jau esu rašęs), kaip kažkada su Tomu K. (plius mudviejų žmonos ir Laimantas J., kuris viską ir suorganizavo) gėrėme Prahos bare. Tomas, žiaumodamas žalios mėsos „kepsnį“, vis kartojo: „Po mūsų liks tik žolė!“ Aš nepailsdamas atsakinėjau: „Po tavęs, Tomai, tikrai neliks tik žolė!“ Bet juk žalia žolė – taip gražu! Gegužės 28, trečiadienis. 16.20. Tarsi infekuotas tos pamišėliškos kiemo žalumos (nors dabar į ją nežiūriu: krapnoja, pilka, prieblandiška – negi eičiau į balkoną?), ėmiau ieškoti žaliausio daikto kambaryje. Jau matau: keturi (po du iš abiejų pusių) geležinio kapų vainiko (kokie populiarūs tie vainikai buvo mano vaikystės metais!) lapai, pritvirtinti prie Mindaugo S. paveikslo. Tapyba ant fanerinio buvusios kėdės sėdynės skritulio. Jo viduje, tvankioje prieblandoje, gulinčios po akto moters kūnas, matomas nuo galvos iki pusės šlaunų. Tos šlaunys truputį praskėstos. Savo lytį moteris pridengusi ranka. Kūnas pavargęs, lyg snaudžiantis. Šiek tiek lavoniškas: rusvą abstraktokai nutapytą pavidalą dengia ploni melsvai pilkšvos potėpiai. Jis šiek tiek įdubęs pagal apatinį apskritimo kraštą. Tai daro jį dar pasyvesnį. O medinio skritulio viršuje, jau už tapybos ribų (kaip ir minėtieji žali lapai šonuose), stirkso, nelyg ta stearino žvakelė virtuvėje, berankė žaislinė (buvusi lėlė) vaiko figūrėlė. Kadangi skritulys turi (skaisčiai raudoną) apskritą pastovą, tai visas objektas nesunkiai asocijuojasi su pastatomu veidrodžiu. Memento mori! Gegužės 30, penktadienis. Vakar lyjant styrojau paminklo Sigitui G. atidengimo ceremonijoje. Buvau davęs žodį Petrui R. (gal prieš keturiolika metų), kad jei jis tą paminklą pagamins, o aš dar būsiu gyvas, tai pasirūpinsiu, kad mane nors ir karučiuose kas nors atvežtų į atidengimą. Atvežė. Ir kol kas – ne karučiuose. Nieko, žinoma, nepamačiau. Tiksliau – pamačiau juodų skėčių lietuje tirštynę. O kai nuo obelisko nutraukė maršką – virš tų skėčių išvydau jo viršuje tą garsųjį kiaušinį. Aišku, paminklą, vis dar kuriamą (ir tą, bet dar ant viršaus neuždėtą nepadėtą, Visatos kiaušinį), buvau matęs bent keliolika kartų. Bet norėjau jį išvysti visą krūvoje, su tuo kiaušiniu viršuje ir – su aplinkine erdve. Neišvydau. ¡Caramba! Teks keliauti dar sykį. Bet gestą – ir pagarbos Sigiui, ir pagarbos Petrui – atlikau. Dėkui Dievui! 11.40. Dar apie paminklą. Viename jo šone Petras pavaizdavo Sigį paukštišku veidu. Jo, Sigito, eilėse – daug paukščių. Antai jau „Strazde“ sakoma: „Ir Drazdauskas pasiryžo – / Didelė gamta tylėjo, – / Kai žmogus į Paukštį grįžo, / Paukštis gi – į žmogų ėjo.“ O tarp paukščių – galybė mirties. Prieš kiek laiko viena mano bičiulė man parašė: „O mano vakaras buvo toks: radau tris mirusius, atsimušus į langą, paukštukus, tai taip save graužiau, kad apklijavau visus langus tais lipdukais-juodais paukščiais, kad šitie, gyvieji, baidytųsi.“ Mirties Sigito eilėse – nors vežimu vežk. Štai posmas: „Ilgai klausei tu vasaros ir rožės / ir svaiginaisi tais laukais žaliais, / dabar girdi – kapų kalnelis ošia, / eik jo keliais, / ilgais dulkėtais Dievo pakeliais, / mirties keliais...“ Gegužės 31, šeštadienis. 9.00. Ką tik deklamavausi Mackų: „Žalios, žalios! / Aš noriu tik žalios / uždengti blankančiam / beržų sentimentalui, / šiurkščios kaip milas / šiaurės mėnesienos.“ Mielas Algimantai! Labai dažnai deklamuojuosi tavo eilėraščius, gėriuosi jais. Dar tarybmečiu dėl tavęs buvau nukakęs į Pagėgius, susiradau namą, kuriame gyvenai būdamas vaikas, jį nufotografavau, nuotrauką ir savo tekstuką paskelbiau „Gimtajame krašte“. Be to, kai dirbau tuometėje Kultūros ministerijoje, įtraukiau tą namą į istorinių paminklų sąrašą. Paskui ministras jį išbraukė, bet tai – jau ne mano kaltė. O savo „nuopelnus“ tavo atžvilgiu čia vardiju tam, kad noriu tave pakviesti apsilankyti mano kaimynystėje. Žinau, žinau, kad seniai priklausai, tavo paties žodžiais tariant, „taikiai mirusių tautai“. Bet – todėl ir kalbinu atkakti, nes manau, kad būtent dėl to tau tai padaryti nebūtų vargu. O kviečiu ne pas save į namus, o į „kaimynystę“ dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: pamatęs tave kambaryje, ko gero, vis dėlto išsigąsčiau. Antroji: būtent kaimynystėje, Žemuogių gatvelėje, auga milžiniškas beržas. Šiuo metu jis toks vešlus, kad, regisi, tų jo lapukų svoris sulaužys jį patį. O kai papučia vėjas ir sujuda jo storosios pusiau palaidos „kasos“, man vaidenasi, jog kryptelna visas Žemės rutulys. Bet svarbiausia – dabar jis yra neapsakomai žalias. Neapsakomai žalias ir drauge – neapsakomai tviskantis. Na, tai tikrai nė kiek nenublankęs „sentimentalas“! Ką aš žinau, gal tu kur nors netoliese ir esi. Gal tu į jį ir žiūri. Tuomet – viskas tvarkoj. Juk šitą laišką parašiau tik iš didžiulio noro, kad tu jį pamatytum. Birželio 1, sekmadienis. 8.00. Kai koks nors didelis poetas ką nors įspūdingai sušunka, įsitempia klausa. Ir imi ieškoti to šūksnio raktinio žodžio kitų kūrėjų (tiek praeities, tiek ateities, žvelgiant iš skaitomo autoriaus perspektyvos) eilėraščiuose. Aišku – ne tik stambiųjų, bet ir smulkiųjų. Štai vakar gardžiavausi Mackaus šūktelėjimu „Žalios, žalios!“. Po to visą dieną galvoje žiebėsi eilutės su kitų dainių panaudota įvairiems objektams „nudažyti“ žalia spalva. Antai trys stambieji. Sylvia Plath: „The high, green meadows are glowing, as if lit from within.“ Federico García Lorca: „Hay una luna verde / en todas las leyendas.“ Sigitas Geda: „Arkliai siūbuoja žalią horizontą.“ O dabar – du smulkieji. Vytautas Skripka: „VISĄ ŽALIĄ ŽALIĄ PAVASARĮ / KAŽKUR GYVENAU / TARYTUMEI DIEVĄ PRARADĘS.“ Ir galiausiai – aš pats: „Glotnus ir blizgantis žalios vejos lygumas / Sugestijuoja mintį apie mirtį.“ Birželio 3, antradienis. Šįryt nužudžiau stambią vapsvą geltonais dryžiais. Įskrido, kai vėdinau kambarį. Bandžiau ją išvyti – nepasisekė. Bandžiau sugriebti minkštu popieriumi ropojančią lango stiklu – ne. Tuomet ji palindo po medine (iš plonų juostelių) užuolaida. Storai zvimbė be perstojo. Mėginau kaip nors iškrapštyti iš ten, bet, regis, pernelyg prispaudžiau ir pamačiau, kad jai jau – nekas. Tuomet atlikau „coup de grâce“: sutraiškiau galutinai. Kai po to išėjau į balkoną ir žiūrėjau žemyn į pievelę, deklamavausi Mandelštamą: „Вооруженный зреньем узких ос, / Сосущих ось земную, ось земную...“ Galvoje deklamuojamas eiles lydėjo violončeliškas vapsvos zvimbesys... Birželio 4, trečiadienis. 10.30. Saulėta. Žiūrėjau iš balkono į kiemo pievelę. Jos kampe jau kelinta diena žydi bijūnų krūmas. Mano mėgstamiausia gėlė! Šiandien matau, kad po krūmu – jau nukritusių žiedlapių krūvelės. Jos kažkodėl mane jaudina labiau už žiedus. Atėjo galvon frazė: kaip nupešto paukščio plunksnos. Bet neprisimenu, ar tai aš esu sakęs, ar – kas nors kitas. Užtat kad būtų mano, ją truputį pakoreguoju: kaip nupešto Rojaus paukščio plunksnos. Birželio 6, penktadienis. 8.00. Po vakarykščios liūties tikėjausi, kad šįryt dangus bus mėlynas. Ne. Dangus nesilaikė (jam kažkas neleido laikytis) klasikinių taisyklių. Prieš penktą (o dar ir dabar) virš galvų kabojo įmirkusi pilka kaldra. O paskui pamačiau keistą lokalinį rūką. Pirmiausia – jis buvo ten, kur niekados nebūdavo: šiaurės rytuose. Po to: buvo šviesiai pilkas. Apvyniojęs daugiaaukštį. O iš už to pastato į viršų sunkėsi lyg čiurlioniška, lyg terneriška tokia praskydusi šviesa... Matyt, ten kažką veikė saulė... Birželio 9, pirmadienis. Vakar kalbėdami telefonu su Algiu K. prisiminėme pokariu mūsų kraštuose vartotą žodį „pistūlmašinė“: toks automatinis ginklas. Kai šiandien iš balkono žiūrėjau į pievelę, tas žodis kažkaip susijungė su ja, ir prisiminiau vieną vaikystės epizodą iš kokių gal 1947 metų. Buvo labai saulėta ir žalia, matyt, pati vasaros pradžia. Rytas. Paroviau triušiams žolės ir įmečiau į narvą. Vienas, mano mylimiausias, buvo juodas: trumpo kailio ir blizgantis. Jį vėliau, žiemą, pats pražudžiau: kai buvo apie –30, atsinešiau į trobą (narvas stovėjo tvarte), kad apšiltų, o vakare išnešiau atgal. Rytą radau negyvą. Pašėręs triušius nuėjau į trobą. Virtuvėje prie savo varstoto sėdėjo mano dėdė batsiuvys (nevaldė abiejų kojų iki kelių: žvejybos lediniame vandenyje pasekmė). Jo plikė buvo išmušta stambiais prakaito lašais, o jis, užmovęs kažkieno aulinį batą ant geležinės „kojos“, kalė puspadį. Bet keisčiausia – ant stalo netoliese stovėjo rankinė granata, bet: pastatyta ant medinio koto, galvute aukštyn. Dar keisčiau: ta galvute žemyn šliaužė skreplys (mįslė, kurios neįmenu visą gyvenimą: kodėl granata buvo apspjauta?). Apsidairęs pamačiau, kad pakampėmis sėdi trys žaliukai (taip vadindavome partizanus) su „pistūlmašinėmis“ ant kelių, vienas jų – basas. Kai dėdė baigė darbą, basasis tarė: „Išvaksuok!“ Dėdė paėmė nuo varstoto apskritą metalinę juodo „vakso“ dėžutę ir truputį virpančiom rankom ėmė blizginti batą. Paskui jie išėjo, ir apie tuos vyrus niekad nieko daugiau negirdėjau... Birželio 10, antradienis. Naktį – jau baisi pilnatis. Net dangus dejavo. (Nors ji buvo anapus stangrios debesų plėvės, aš jos nemačiau, bet – jauste jaučiau.) Sapnavau, kaip dažniausiai būna per pilnatį, mirusiuosius. Ėmė kažkoks karčiai saldus nerimas. Guodžiausi, deklamuodamasis Gedą ir Mackų. Sigitas: „o pačiam dangaus gale, / kur išlinksta horizontas, iš senos ugnies, per žalsvas / perkreiptais veidais mėnulis.“ Algimantas: „Juodos, juodos! / Aš noriu tik juodos, / mėnulio plaštakom / į sapną apimtos, / į Dievo masę / dūžtančios avarijos.“

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama