Pasaulio pažinimo malūnėlis / 2 dalis
Rubinaitis
Turinį įkėlė
Rašytoją ir mokytoją Ritą Latvėnaitę-Kairienę kalbina Birutė Jonuškaitė
– Internetas skelbia, kad Klaipėdos „Aukuro“ vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbai nuo 1988-ųjų ir, kiek žinau, buvai labai mokinių mylima. 2000 m. pasirodė pirmoji Tavo eilėraščių knyga Rašaluotų pirštų pėdos. Kaip manai, ar būtum ją parašiusi, jeigu nebūtum dirbusi mokykloje?
– Sunku dabar įsivaizduoti. Turbūt būčiau. Tik kažin ar poezija būtų rašaluota. Eilėraščių knygą ir romaną Šauksmas (2007, 2009) įkvėpė mokyklinis gyvenimas. Mokykla – tai atskiras pasaulis. Mokykloje gyvena Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas Mačernis, Henrikas Radauskas, Antanas Škėma, Johannas Wolfgangas Goethe, Williamas Shakespeareʼas, Georgeʼas Orwellas, Oscaras Wildeʼas. Kiek pasaulių sutelpa mokykloje! Būdama tarp mokinių mokausi atskirti, kas yra tikra ir netikra. Džiaugiuosi, kai jų pėdos tampa rašaluotos ir kai jie nebijo peržengti tam tikrų ribų.
– Ar darbo mokykloje patirtis lėmė ir romano Šauksmas pasirodymą, kurio išėjo du leidimai? Ar jį rašei norėdama skaitytojams parodyti paauglių gyvenimą, kurį Tu puikiai pažįsti, ar atvirkščiai – bandei rasti dar vieną būdą kalbėtis su mokiniais?
– Mokykla mokė kalbėti ne tik mokinius, bet ir mane. Kalbėti apie skaudžius dalykus, apie suaugusiojo sužeistą vaiką, savimi nepasitikintį paauglį. Sudėtingas, uždaras paauglių pasaulis, kaip jį atrakinti? Mėginau atrakinti jų kalbėjimu, būti jų sielos kalba. Ta tema tuo laiku nei mokyklose, nei šeimose atvirai nebuvo kalbama. Sykį po pamokų stovėjau ant mokyklos laiptų, žvelgiau į šalia esantį miškelį, klausiausi paukščių čiulbėjimo ir pastebėjau paauglę, laikančią rankoje knygą ir kažko klausinėjančią mokyklos kiemsargio. Šis tylėdamas darinėjo šiukšliadėžės dangtį. Vaizdas tapo pirmuoju romano sakiniu: „Jis mėgo knygas ir mėgo mokyklos šiukšlynus.“ Paaugliai dažnai knygą paima ir pavartę numeta, o Šauksmo nenumetė. Manau, knyga paaugliams skaitytojams atliko psichologo vaidmenį, o suaugusiuosius taip pat įsileido į savo pasaulį.
– Kaip vaikai priėmė šį romaną? Kokių gavai pastabų?
– Kai rašiau, negalvojau, kaip vaikai kūrinį priims. Parašius atėjo palengvėjimas: jie skaito, girdi, klausinėja – jie priėmė Šauksmą! Juk kiek „dėdžių Povilų“, besišypsančių, glostančių vaikams galveles, ir anksčiau, ir dabar gyvena tarp mūsų. Bevardžių mergaičių irgi. 2009 m. Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokinių parlamento iniciatyva vyko akcija „Aš skaitau, skaityk ir tu“. Bibliotekai nupirkta 18 egzempliorių pačių įdomiausių knygų, kurių aktyviausi skaitytojai ieškojo – penkiolika užsienio rašytojų kūrinių ir trys lietuvių autorių knygos: Lauros Sintijos Černiauskaitės Benedikto slenksčiai, Ritos Latvėnaitės-Kairienės Šauksmas, Kristinos Jokšaitės SOS karta1. Kokių išgirdau pastabų? Viena įsiminė: galėjot dar atviriau, mokytoja. Galėjau, bet aš esu tas vaikas, kuriam sovietmetis pleistru užklijavo burną. Pleistrą jis nuplėšė, o baimės akys liko. Gal tos akys padėjo rasti tinkamą būdą prabilti?
– Ar knygos tema mokiniams aktuali?
– Manau, aktuali. Taip teigdama noriu pacituoti literatūros kritikės daktarės Donatos Mitaitės mintis: „Dažnai padejuojama, kad jaunimas neskaito. O ir kritikai ne kartą išsakę susirūpinimą, kad lietuvių literatūros aukštesniųjų klasių moksleiviams – tokios, kokią jie savo noru, o ne mokytojų verčiami skaitytų – beveik nėra. Siūloma tiesiog daugiau versti iš skandinavų, vokiečių kalbų. Susitikusi su romano Šauksmas skaitytojais įsitikinau: jaunimas tikrai skaito, domisi ir linkęs iki užkimimo diskutuoti, jei tik knyga užkabina jaunuoliams svarbias problemas ir kalba jiems suprantama kalba.“2
– Kas tokio amžiaus vaikams svarbiausia ir bendraujant su jais tiesiogiai, ir pasitelkus literatūrą?
– Bendraudamas turi būti labai natūralus. Jų neapgausi. Jei pyksti, taip ir pasakai. Ir pasakai, kodėl pyksti. Jei džiaugiesi – irgi nuoširdžiai. Turi būti nebanalus, nesaldus, nepaviršutiniškas, o svarbiausia – turi būti atviras. Reikia kalbėtis įvairiomis temomis (iš pradžių, kol nėra pasitikėjimo, geriau ne kalbinti, bet pačiam kalbėti). Knyga irgi padeda: skaitydami objektyviau įvertina save – tarsi iš šalies, per atstumą. Suvokia, kad ne jie vieni sukasi savo skausmo, abejonių, nepasitikėjimo karuselėje.
– Kaip keitėsi Tavo auklėtiniai? Kokie jie buvo, kai pradėjai dirbti mokykloje, ir kokie jie dabar?
– Laikas reliatyvus, taigi viskas pasikeitė ir niekas nepasikeitė. Vertybės yra amžinos. Laisvė – viena iš jų. Kai pradėjau dirbti mokykloje, jos siekę ir ją gavę žinojo, ką darys toliau. Dabar mokiniai laisvi, tačiau dažnas nežino, kaip su ta laisve gyventi. Meilė labai vertinama, empatijos jausmas dabar ypač svarbus. Atsakomybė – anksčiau už tave, dabar – už save. Bet čia turbūt visiems žinomi pastebėjimai. Būsiu nepopuliari ir pasakysiu, kad mano auklėtiniai nepasikeitė: ir anksčiau, ir dabar buvo ir yra tikri pokštininkai: vieną dieną rūpesčių, skausmo, nusivylimo, neapykantos kupini, kitą – džiaugsmo, juoko, laimės ir meilės. O iš tiesų pasikeitė tai, kad šiandienos mokykloje yra daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos būti savimi.
– Kaip keitėsi mokinių vertybės? Ar anksčiau buvo lengviau su jais susikalbėti? Ar jų pasitikėjimas savimi neperžengia tam tikrų drausmės ribų? Dažnai galima išgirsti, kad dabartiniai mokiniai mokytojus vertina kaip aptarnaujantį personalą.
– Darbas mokykloje niekada nebuvo lengvas, bet man jis įdomus. Buvau savotiškai pašėlusi, visko prisigalvodavau: ir pamokas vakarais vesdavau, ir iš pamokų mokinius išsivesdavau. Su vienais auklėtiniais, užuot šėlę išleistuvių vakare, į Vengriją iškeliavome menininkų mekų aplankyti, Dunojumi paplaukioti ir saldžių vyšnių paskanauti. Kam trūko pinigų kelionei, kas kiek galėjo, į kepurę įdėjo, todėl keliavome visi, pinigų dar ir pramogoms liko. Ko tik mes neprisigalvodavome!
– Kaip manai, kokių knygų trūksta šiuolaikiniam jaunimui? Ar Tavo auklėtiniai buvo skaitantys, ar, kaip ir daugelis, nelabai?
– Knygų, keliančių klausimus, o ne duodančių paruoštus atsakymus. Sąjūdžio laikų mokiniai buvo ištroškę filosofinių tekstų, poezijos. Pirmoji auklėtinių laida turbūt buvo ypač skaitanti, išsiilgusi ne tik išorinės laisvės, bet ir vidinės – jos ir ieškojo knygose. Vėliau atėjo Paulo Coelho, Harukio Murakami metas. Dar vėliau – maginės fantastikos, nuotykių knygų laikas. Dabar, panašu, atsigręžiama į poeziją, vėl domimasi lietuvių autorių kūriniais. Bet visada buvo ir skaitančiųjų, ir neskaitančiųjų.
– Ar manai, kad knygų adaptacijos, mokykloje privalomi perskaityti knygų fragmentai yra geras sprendimas, ar priešingai – jos atpratino vaikus skaityti knygą nuo pradžios iki pabaigos?
– Šis klausimas jau yra ir atsakymas. Kai kurie praėjusių metų abiturientai, atsinešę iš mokyklos bibliotekos adaptuotą Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly, prašė manęs paskolinti tikrąją knygą – be sutrumpinimų.
– Jeigu pati įkurtum mokyklą, kas joje būtų kitaip? Ko tikrai nedarytum, ką tikrai darytum?
– Visokių yra mokinių, ne vienam tenka taikyti individualią programą, bet vaizduotės kelionės metodas gyventų tokioje mokykloje, o adaptuotos knygos ar knygų fragmentai tikrai iškeliautų.
– Tavo antroji knyga jauniesiems skaitytojams jau visai kitokia. Knyga Kas tas Asis? skirta pradinukams.
– Ši knyga tarsi sluoksniuotas pyragas: paviršiuje nuotykiai, viduryje Kuršių, dar vadinamo Vėjų krašto, enciklopedija, kiti vaikų akiratį plečiantys dalykai, o pyrago pagrindas – klausimas, kas tu esi, kur tavo šaknys, kokia tavo tikroji istorija. Pasaka ilgai keliavo pas skaitytojus. Norėjau, kad tai būtų ir poetiškas tekstas (poetinė proza), ir savotiška Mažosios Lietuvos enciklopedija vaikams, ir linksma, pilna nuotykių istorija, ir mažas detektyvas (ar pavyks paršiukui išsiaiškinti, kodėl jis vis sapnuoja rašytoją, kodėl jam negalima lipti ant Didžiosios kopos, koks yra jo tikrasis vardas, ar vardas yra svarbu). Ne iš karto pavyko: iš pradžių vakarais sekiau dukrai pasaką apie linksmą paršiuką, bet tokių pasakų apie paršiuką yra nemažai, tad rankraštis nugulė į stalčių. O sykį viešėdama Nidoje ir iš Tomo Mano muziejaus terasos žvelgdama į Kuršių marias „išvydau“ liūdną rašytoją, irgi žvelgiantį į marias, šalia jo ratukuose sukiojosi linksmas paršiukas. Pasaką galima sekti, vaidinti, dainuoti, nes, nors siužetas vientisas, kiekvienas skyrius trumpas ir linksmas – šiuolaikiniam vaikui neatsibosta klausytis. Dailininkė, vaikiškų knygų iliustruotoja Ieva Babilaitė padėjo išvysti Pamario krašto spalvas.
– Kas paskatino knygą parašyti?
– Kadangi Asio ratukai stebuklingi, jis vieną vakarą ir atkeliavo – tiesiai nuo Didžiosios kopos atriedėjo. Žmonių kalba kalbant, noras vaikams parodyti, papasakoti, kokį nuostabų Pamario kraštą turime, kokia įdomi yra jo istorija, papročiai, kokia paslaptinga, nenuspėjama yra Mažoji Lietuva.
– Ar sulaukei tokio atgarsio, kokio tikėjaisi?
– Kai rašau, nieko nesitikiu, tada ramiai miegu, o vaikai, perskaitę Asį (Asiuką, kaip jį vadina mano trimetis anūkas), ne visada iš karto užmiega: dainuoja Asio daineles, juokiasi iš jo „gudrybių“, klausinėja, kur rasti varnauogių pievą, kaip prisirinkus varnauogių iš jų pasigaminti ledų. Iš knygynų Asis iškeliavo, bet bibliotekose tebeišdykauja. Nors knyga skirta pradinukams, ne vienas darželinukas, išvydęs paršiuką žaislų parduotuvėje, šaukia jį vardu, mojuoja, klausia, ar Asis surado rašytoją. Dar nežinau, bet turbūt teks visiems kartu ieškoti.
– Ar vaikai supranta tas svarbias problemas, kurias lukšteni šioje knygoje?
– Priklauso nuo brandos. Dar nuo to, ar vaikų artimieji kartu keliauja į žaismingą, bet mąstyti kviečiantį Asio pasaulį. Yra ir tokių gudročių, kurie man paaiškina, kas ir kodėl čia vyksta. Klausydamiesi ar skaitydami knygą vaikai gauna nemažai empatijos, bičiulystės vitaminų, kurių kartais pritrūksta, ypač pradėjus lankyti mokyklą.
– Pernai atsisveikinai su mokykla. Ir iš karto pasirodė Tavo puikus romanas suaugusiems skaitytojams Žalia varia. Ar išėjai todėl, kad nutarei daugiau laiko skirti kūrybai? O gal pavargai?
– Nepavargau. Edukacijos mane į Lietuvos mokyklas vis atskraidina – kuriam pamokas kartu su mano knygų veikėjais, žaidžiam, dainuojam. Su gimnazistais į Žalią varią jau irgi įšokom, keliaujam po vaizduotės pasaulį. Tiesiog pamaniau, kad reikia kaitos. Aš kažkada kaip jauna mokytoja atėjau į mokyklą, dabar atėjo laikas kito jauno mokytojo pasauliui.
– O kūryba?
– Ji visada su manimi: ir vakar diktuojant diktantą, ir šiandien besiginčijant su dirbtiniu intelektu. Tiesa, išeidama iš mokyklos galvojau, kad daugiau laiko liks sau. Bet dabar jau tuo abejoju.
– Ar dar ketini sugrįžti prie knygų vaikams rašymo? O gal jau koks kitas romanas pakeliui?
– „Mano varpeli, / suskambėk baltą naktį / tuščiame mokyklos koridoriuje, / kur tik sargas, šuo ir užmiršta kuprinė.“ Turbūt teks grįžti jos pasiimti – juk ir kūryba, ir gyvenimas pakeliui.
– Širdingai dėkoju už atsakymus.
1 Agnietė Prokuraitytė, „Ne aš knygą, o knyga prarijo mane“, Vakarų ekspresas, 2008 m. sausio 4 d.
2 Donata Mitaitė, „Sužeistos paauglystės šauksmas“, Rubinaitis, 2008, Nr. 3 (47).
Autorius: Birutė Jonuškaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
