Pasaulio pažinimo malūnėlis / 1 dalis
Rubinaitis
Turinį įkėlė
Rašytoją ir mokytoją Ritą Latvėnaitę-Kairienę kalbina Birutė Jonuškaitė
– Miela Rita, kada išmokai skaityti, kas išmokė?
– Nebuvau ypatinga. Nepradėjau skaityti nei trejų, nei penkerių. Kaip dauguma vaikų – septynerių, Lietuvoje, mokykloje. Tiesa, raides pažinau anksčiau, dar gyvendama Krasnovodske (Kaspijos jūros uostas), Turkmėnijoje. Tėtis jūrininkas padėdavo turkmėnams eršketus gaudyti, o aš turkmėnų vaikams rodžiau lietuviškas raides. Tėvai prenumeravo lietuviškus žurnalus, vartydama juos raides apvedžiodavau ir kurdavau raidžių istorijas. Vaikams patikdavo, ypač apie raidę K. Karakumai – nė vienas ten nebuvom, nors atrodė, kad visai šalia. Tereikia tėvams nematant išdrįsti iškeliauti. Iškeliavom. Deja, netoli tenuėjom. Matyt, tėvai nieko apie tą raidę neišmanė: pasivijo, sugrąžino, visi gavom pylos. Aš, kaip didžiausia nusikaltėlė, kampe turėjau stovėti. Nieko tokio. Kampe stovėjo ir etažerė su lietuviškais žurnalais. Tad kai rudenį grįžau su močiute į Lietuvą (tėvai dar kurį laiką draugavo su turkmėnais), Saulutė (I klasės vadovėlis) man šypsojosi, ypač džiaugėsi raidė L, o aš greit išmokau perskaityti žodį Lietuva. Taigi mano pirmieji mokytojai buvo lietuviški žurnalai Karakumų dykumoje.
– Kokia buvo Tavo pirmoji perskaityta knygelė?
– Vaikystėje rašytojos Sonės Tomarienės Užburtos birbynės tikrai mane užbūrė. Laivas grimzta į vandenį, malūnėlis mala nesustodamas, druskos pilna Baltijos jūra, nes aš burtažodžio paskutinius žodžius pamiršau, o gal tyčia nesakau? Juk taip smagu, taip lengva kartoti: „Abrakadabra! / Mėnuo sidabro!“ Be pabaigos kartoti ir vis ko nors norėti, norėti. O išmokti sustoti, suvaldyti begalines norų akimirkas, perskaityti burtažodį atvirkščiai? Pamėginkit. Ši knygelė iki šiol kartu su manimi – ji dabar pasakas anūkams mala, o jie pasaulį abrakadabrina. Argi vaikystė ne pasaka, ne gyvenimo magija?
– Ar Tavo vaikystėje tik knyga buvo svarbiausias langas į platųjį pasaulį, ar jau žiūrėdavai ir televizijos programas, vaikams (ir ne tik jiems) skirtus filmus?
– Knyga. Langų daug. Net nežinai, kurį pirmiau atverti. Pirma, antra klasė – Wilhelmo Hauffo, Hanso Christiano Anderseno, brolių Grimmų, lietuvių liaudies pasakos. Trečia, ketvirta klasė – Justinas Marcinkevičius, Kazys Binkis, Astrida Lindgren. Penkta klasė: keliauji krikšto mamai bulves padėti nuravėti ir sustoji pusiaukelėje, nes vos ne atmintinai išmokta pasaka ar eilėraštis dar be pabaigos – turi ją sugalvoti, o bulvės jau moja, jos irgi nori išgirsti, nes mano pabaigos būdavo kitokios. Šešta, septinta klasė – Victoras Hugo ir pirmas pabėgimas iš pamokų. Buvau pavyzdinga mokinė, tad tai, kad savaitę nelankiau mokyklos, mokytojams nesukėlė įtarimų, kaip ir tėvams, nes anksti ryte sąžiningai iškeliaudavau, tik ne į mokyklą, o pas pusseserę (jos tėtis buvo išvykęs į komandiruotę, mama anksti išskubėdavo į darbą). Abi skaitydavom: ką ji skaitė, neatsimenu, o aš – Hugo Vargdienius. Akys ašarojo. Tėvai sakė, kad nuo mokslo, o aš nedrįsau prisipažinti. Vyresnėse klasėse praleidinėti pamokų nebereikėjo, langą į pasaulį padėdavo atverti Žemaitė, Ieva Simonaitytė, Jonas Biliūnas, Kazys Binkis, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda. Ėmiau ieškoti sąsajų su pasauline literatūra (Guy de Maupassantʼas, Stendhalis, Honoré de Balzacas, Ernestas Hemingwayʼus, Erichas Maria Remarqueʼas, Miguelis de Cervantesas, Icchokas Meras), mitų pasauliu (graikų mitai, Homeras). Kaip be filosofijos? Voltaireʼas, Diderot, Rousseau. Televizija? Negaliu sakyti, kad nežiūrėdavau, tačiau ten viskas sudėliota į dėžutes, jas atverdavo kiti – per daug teisingi suaugusieji, o man norėdavosi pačiai atrasti langą į pasaulį. Tą pasaulį atverdavo knygos. Išimtis – miuziklas „Velnio nuotaka“: jo dainas tyliai ir garsiai net per pamokas užsimiršusi išdainuodavau.
– Buvai uoli skaitytoja, bet ar yra knygų, kurios visam gyvenimui įstrigo atmintin? Ar knygas skolindavaisi iš bibliotekos, ar jas pirkdavo tėvai?
– Įsimintiniausias sunku išskirti. Su kiekviena keliaudavau vis į kitokį pasaulį. Jono Biliūno Kliudžiau, Jameso Krüsso Timas Taleris, arba parduotas juokas, Miguelio de Cervanteso Don Kichotas (abu neadaptuoti tomai) – neužmirštami kūriniai (būdavo, kad ir su draugais nesusitikdavau, nes su šiais veikėjais tekdavo ilgai diskutuoti, kartais guosti, o kartais susibarti). Buvo ir kitų nuostabių istorijų: Hauffo pasakos, Salomėjos Nėries Eglė žalčių karalienė, Justino Marcinkevičiaus, Ramutės Skučaitės, Kazio Binkio eilėraščiai, Žemaitės Kaip Jonelis raides pažino, Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis, Kornelio Makuszyńskio Dvejetas tokių, kurie mėnulį pavogė, Pamelos Trevers Merė Popins, Marko Twaino Tomo Sojerio nuotykiai, Liselottės Welskopf-Henrich Harka. Šitas ir daug kitų knygų nupirko tėvai. Dar daugiau rasdavau bibliotekų lentynose. Svajojau turėti savo biblioteką. Tokia proga pasitaikė devintoje klasėje, kai muzikos mokytoja pasakė išsikraustanti gyventi kitur, todėl parduodanti savo biblioteką. Su tėvais susitariau: vasarą dirbsiu darželyje auklytės padėjėja, o uždirbti pinigai bus knygoms. Taip įsigijau savo pirmąją biblioteką. Vaikystėje rašytojos Sonės Tomarienės užsuktas pasaulio pažinimo malūnėlis sukosi toliau. Taigi maliau ir savas, ir miesto bibliotekos knygas, jos visos sutilpo į mano vaikystės dienas – argi aš ne Abrakadabra?
– Ar tėvų namuose knyga buvo svarbi? Ar jas skaitė tėvai, seneliai?
– Atsimenu tik babytę (mamos mamą) – mylimą, paprastą kaimo moterį, nepabūgusią keliauti traukiniais, laivu su manimi į tolimąją Turkmėniją ir atgal. Jos keistos, kartais baugokos istorijos ne gąsdindavo, o drąsindavo mane. Ji buvo nuostabi pasakotoja, o jos Dievas – paprastas ir artimas kaip ir ji pati. Deja, kartu buvom neilgai – iki man sukako devyneri. Iškeliavo taip ir nepatampiusi man už sijono, o juk prašiau: kai bus danguje, tegul taip man duoda žinią. Tebelaukiu. Babytei mirus, dažnai įvairias istorijas kurdavome kartu su tėčiu. Grįžęs iš jūros keliaudavo su manimi į žvaigždynus (astronomija domėjosi nuo vaikystės) arba deklamuodavo. Tėčiui patiko poezija, o mamai istoriniai romanai. Mama turėjo puikų balsą, dažnai dainuodavo, mokėjo nemažai liaudies dainų. Tėtis juokaudavo: jei nebūtų buhalterė, būtų operos dainininkė.
– Kada pradėjai rašyti? Kas Tau yra poezija?
– Visai nesiruošiau kada nors kažką rašyti. Nors, jeigu kalbėčiau apie kada nors, tai buvo toks labai ankstyvas poetinis „debiutas“. Atsimenu, antroje klasėje mokytoja perskaitė vieno poeto eilėraštį ir pasakė, kad niekas geriau už jį neparašys, nes tai poezija! „Pamanyk, – pagalvojau, – ir aš taip galiu.“ Grįžau namo ir sukūriau: „Kas čia sprogo? / Dujos dujos dujos, / Kas jas padegė? / Girtas tėvas tėvas tėvas.“ Tėtis nustebo – aš juk negeriu! Paaiškinau, kad čia ne apie jį – čia poezija! Likusi viena pradėjau abejoti, ar čia tikrai poezija. Iki šiol neišsiaiškinu, kas yra poezija, tiesiog paprašau Gedos Baltosios varnelės atskristi, nuskinti baltą jazminą ir lūpom pažymėti, kad pasaulis išgirstų: žodžiui reikia tylos, o vaikui meilės. Gal tai ir yra poezija?
Gyvenimas savaip surežisuoja likimą, o gal likimas gyvenimą? Tapau mokytoja, o auklėtiniai padovanojo odinę, poetų citatomis puoštą užrašų knygutę (deja, jos nebeturiu). Ką aš į ją rašysiu? Vaikai pasakė – eilėraščius. Taip ir gimė mokytoja su rašaluota poezija – Rašaluotų pirštų pėdos.
– Ar buvo tokių knygų, kurias skaitei pasislėpusi nuo suaugusiųjų?
– Manau, ne, nebent jau minėtąją Hugo knygą Vargdieniai. Priešai nugalėti, kolūkiai ir miestai klesti, sekso Sovietų Sąjungoje nėra. Kad vaikas auga pilve, sužinojau pirmoje klasėje, tuoj ant lapelio tą paslaptį užsirašiau, į buteliuką įkišau ir paslėpiau po langais tarp bijūnų – kaip sekretą. Paaugusi vasarodavau pas tetą Biržuose, o ten vaikai tuos dalykus geriau išmanė, apšvietė, kas ir kaip, sekreto nebeliko, vaikystės pasaulis užsivėrė, bet pasakų – ne.
– Žinau, kad studijavai lituanistiką, o Tavo kurse Vilniaus universitete mokėsi daug talentingų žmonių – dabar tai visoje Lietuvoje žinomi kūrėjai. Kaip anuomet jauteisi tarp jų ir kaip šiandien jautiesi? Ar išliko kokių nors draugysčių?
– Nebuvom tuomet nei įžymūs, nei labai žinomi. Tiesiog buvom savimi. Visus gebėjo sujungti (ir dabar tai daro) Rasa Senkutė, žymaus kalbininko Juozo Senkaus dukra. Nuoširdūs buvom, tikri, linksmi. Kaip ir dėstytojai. Prisimenu, profesorius Donatas Sauka, atsisėdęs ant stalo, dainuodavo liaudies dainas, o mes pritardavom. Kuratorė profesorė Aldona Paulauskienė po pirmo pusmečio mus, pirmakursius, pasikvietė į svečius (tuo metu mano mama su vaišėmis į bendrabutį atvyko – ir ją pakvietė). O kiek kartu dainuota, šokta, po Lietuvą keliauta (pas vieną kunigą Dzūkijoje pirmą kartą slėptuvėje išsaugotą Lietuvos trispalvę išvydau), naktimis užbėgę ant Gedimino kalno lietuviškas dainas dainuodavom, po to bėgdavom kur kojos neša, milicijos švilpuką išgirdę. Visaip laisvę artinom. Taigi buvau sava tarp savų. Dabar irgi nelabai kas pasikeitė – feisbuke turime savo grupę, kas penkeri metai susitinkam Vilniuje ir vėl atrandam save.
– Vis dėlto po studijų dirbti pradėjai Klaipėdos laikraščio redakcijoje ir tik vėliau pasirinkai mokytojos kelią.
– Baigusi devynias klases įsidarbinau vaikų darželyje auklyte, nes norėjau nusipirkti biblioteką. Patiko dirbti su vaikais, bet mokyklos, kaip ir daugelis, nemėgau, tikriau – jos sovietinės tvarkos. Redakcijoje viskas atrodė kitaip – lyg ir sąžiningiau. Naivuolė. Dešimtoje, vienuoliktoje klasėje lankiau Žurnalistų mokyklą prie Klaipėdos redakcijos, rašinėjau straipsnelius pačios pasirinktomis temomis, tad baigusi universitetą grįžau, atrodė, į pažįstamą aplinką, bet… Straipsniai turėjo būti apie partinius susirinkimus ir socializmo statytojų laimėjimus – esi jauna, pasrėbk ir tokios košės. Turėjau į gyvenimą žvelgti komunizmo kūrėjos akimis. Ką aš padarysiu, kad mano akys matydavo, ko nereikėjo matyti? Galva apsisukdavo nuo tokių regėjimų. Tiesa, kartais su užduotimi ir mokyklas aplankydavau, tada galva atsisukdavo – mokytojas gali duoti daugiau nei žurnalistas. Ko gero, panašiai galvojau skaitydama iš Staselio (Stasys Urniežius – Sąjūdžio laikais įkūręs jaunimo organizaciją „Gediminaičiai“, aktyviai kovojęs dėl Vilniaus miesto kultūrinio paveldo išsaugojimo) gautą disidento, Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženicyno Gulago archipelagą ar iš Donatos (literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Donata Mitaitė) gautas žemininkų eiles, iš kitų bendrakursių įvairiais pavidalais gautą dvasinį peną. Taigi mokytoja. Vieniems tai burtažodis, o kitiems keiksmažodis. O man kas? Buvau mokytoja, ir tiek.
Autorius: Birutė Jonuškaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
