Simono Daukanto „Rubinaičio Peliūzės“ gyvenimas: adaptuoto vertimo ištakos / 2 dalis
Rubinaitis
Turinį įkėlė
Kai 1824 m. buvo išleista apysaka Robinſons Kruhſinſch25 – vokiečių kilmės kunigo Christopho Reinholdo Girgensohno (latv. Kristaps Reinholds Girgensons, 1752–1814) vertimas daug kartų perleistos Joachimo Campe’ės apysakos Robinſon der Jüngere, vokiškoje ir latviškoje spaudoje pasirodė recenzijos ir diskusijos26. 1825 m. balandžio 23 d. Watsono redaguojamas Latviešu Avīzes reklamavo naujai išleistą knygą. Apraše nurodoma, kad išleista puiki knyga tiek seniems, tiek jauniems, jau anksčiau išversta į visas Europos kalbas, dabar išversta į latvių kalbą vaikų labui ir džiaugsmui27. Dalis šviesuomenės išreiškė abejones, ar Girgensohnas, išvertęs knygą be pakeitimų, be adaptacijos, teisingai pasielgė. Jo vertimo kryptį amžininkai suvokė kaip beveik revoliucinę ir kritikavo. Campe’ės, patyrusio pedagogo, gerai apgalvota Defoe Robinzono Kruzo adaptacija buvo skirta prasilavinusiam vidurinės klasės septyniolikmečiui. Apysakoje prioritetas teikiamas individualiam iniciatyvumui, laisvam apsisprendimui, mokymuisi su džiaugsmu, o ne bijant griežtų bausmių, žeminimo (Köstler-Holste 2004, 1). Latvių švietimu susirūpinusieji galvojo, kad Campe’ės knyga latvių skaitytojui per sudėtinga, todėl, kai kurių manymu, reikėjo joje daug ką pakeisti. Girgensohno vertimas baltvokiečių spaudoje sukėlė diskusiją, kurios dalyviai nagrinėjo ne tik vertimą, bet ir kitus su latvių švietimu susijusius klausimus. Savo nuomonę pasakė ir Garliebas Helwigas Merkelis (latv. Garlīb Helvigs Merķelis, 1769–1850) – baltvokietis, filosofijos mokslų daktaras, mokslus baigęs Berlyne ir Frankfurte prie Oderio, gerai žinomas feljetonistas, aštrus literatūros kritikas, kurio vokiečių kritikuojamą istoriją Die Vorzeit Lieflands28 Daukantas turėjo savo bibliotekoje ir citavo savo darbuose. Merkelis Rygoje leido žurnalą Der Zuschauer (Stebėtojas, 1807–1831), kur skiltyje „Mancherlei“ („Įvairenybės“) rašo, kad vertėjui turbūt buvo smagu tokį kūrinį versti, tačiau kiekvienas, tikrai norintis padovanoti latviams vertingą pramogų knygą, turėtų parašyti latvišką romaną, kurio herojus būtų tikras latvis, o valstiečio gyvenimas būtų vaizduojamas pamokomai, perteikiant sunkumus ir džiaugsmus. Merkelis siūlo, kad autorius turėtų teisingai pavaizduoti žmonių gyvenimo būdą ir papročius. Jis mano, kad taip aprašytas latvių gyvenimas sudomintų ir kito luomo skaitytojus, kūrinys turėtų ilgalaikę vertę29.
Girgensohnas buvo Cėsių ir Jaunpiebalgos klebonas. Jis mokėsi Karaliaučiuje ir studijavo teologiją Leipcigo universitete. Kadangi gerai mokėjo latvių kalbą, dalyvavo rengiant naują Vidžemės latvišką giesmyną, išleido liuteronų katekizmą. Girgensohnas siekė gerinti religinės literatūros kalbos lygį, šalinti kalbos dviprasmybes ir netikslumas. Sunku pasakyti, kada Daukantas galėjo sugalvoti lietuvių skaitytojams pateikti lietuviškąjį Robinzoną. Yra žinoma, kad pirmieji 1 000 latviškojo Robinzono egzempliorių buvo greitai išparduoti ir leidinys pakartotas. Pamažu ši knyga prilygo Biblijos ir giesmynų populiarumui, todėl ir Daukantas galėjo su ja susipažinti.
Subačius nustatė, kad Istorijos žemaitiškos švarraštis buvo perrašinėjamas 1831–1834 m. (Subačius 2018, 105–107). Užrašų knygos rodo, kad Daukantas liaudies švietimo reikalais domėjosi nuo 1828 m. ir vėliau. Kadangi vardas Peliūzė greičiausiai paimtas iš Istorijos žemaitiškos („Pelusa“, l. 200; „Peluse“ ir „Peluza“, l. 202v), neatmestina, jog Daukantas beveik tuo pačiu metu, kai rašė istoriją, ėmėsi ir vertimo. Diskusijos spaudoje dėl Girgensohno vertimo pobūdžio Daukantą galėjo paskatinti išbandyti savo jėgas, juolab kad su Campe’ės pedagogika jis buvo pažįstamas iš Vilniaus laikų, o po to įsigijo jo darbų ir savo bibliotekai (Merkys 1991, 133).
Campeʼė savo robinzonados pedagoginę versiją pavadino Robinzonas Jaunesnysis. Manoma, kad pavadinimą galima paaiškinti dvejopai. Žodį „jaunesnysis“ galima interpretuoti žodžio „naujesnis“ reikšme, nes chronologiškai Campe’ės apysakos pirmoji dalis (iki 11-to vakaro) pirmą kartą buvo išspausdinta 1779 m., antroji – 1780 m., o Danieliaus Defoe (1660–1731) romanas buvo išleistas 1719 m. Pavadinimą paaiškina ir turinys. Pagrindinis veikėjas yra jauniausias Robinzonų šeimos sūnus, iš trijų sūnų vienintelis vis dar gyvas, jo vardas Kruzas. Daukantas Robinzonų šeimą pavadina Rubinaičiais, o Kruzui suteikia Peliūzės vardą galbūt todėl, kad kunigaikštis Pelusa / Peluza su kitais dviem kunigaikščiais buvo įtariamas nužudęs Traidenį, o po to pabėgo pas kryžiuočius. Vardų skambesio panašumas – Kruzas ir Peluza – galėjo lemti pasirinkimą. Daukanto Peliūzė, išplaukęs iš Palangos, pirmiausia išlipa Karaliaučiaus uoste, ten, kur kažkada buvo atbėgęs kunigaikštis Pelusa. Kaip Pelusa sukilo prieš Traidenį, taip apysakos protagonistas septyniolikmetis nenorėjo sekti tėvo pėdomis – būti pirkliu, labiau troško kitus kraštus pažinti, kasdien tėvo prašė išleisti jį į platųjį pasaulį. Campeʼė, atsižvelgdamas į šalies industrializacijos poreikius, apysakoje išplėtojo darbo temą, parodydamas veiklą kaip natūralią varomąją jėgą, formuojančią asmenybę. Robinzonas, grįžęs namo, neperėmė savo tėvo maklerio profesijos, bet išreiškė stiprų norą būti staliumi. Daukanto vertimui laiku pasirodžius, skaitytojai ne tik būtų susipažinę su vienu populiariausiu pasaulinės vaikų literatūros pavyzdžiu, bet būtų priversti svarstyti asmenybės pašaukimo temą, kuri Lietuvos patriarchalinio kaimo bendruomenėje paaštrėjo XIX a. pabaigoje. Valančiaus Juzė iš pradžių nesiima žemdirbystės, tampa siuvėju, keliauja po kraštą, bet pabaigoje imasi gaspadorystės. Tad Daukantas, sekdamas originalo tekstu, lietuvių skaitytojui gerokai anksčiau pateikė naujų gyvenimo formų, parodė, kad, be tradicinių kaimo bendruomenių, galimos kitos, susikurtos pagal dvasinius polinkius, mėgstamą veiklą. Valančius, iš arčiau pažindamas krašto žmonių mentalitetą, suprato, kad asmenybės pašaukimo idėja ir jos realizacija konkrečiomis aplinkybėmis yra per ankstyva, todėl, Juzei sumanius vesti, tenka keisti ir gyvenimo būdą – jis įsigyja ūkį ir tampa artojumi. Daukantui pavyko perteikti dramatišką protagonisto tremtį, sėkmingą išsiveržimą iš vienišiaus egzistencijos ir tapimą naujo tipo žmogumi. Daukanto Peliūzė ne tik išmoko išlikti sunkiomis aplinkybėmis, bet įkūrė naują bendruomenę ir tapo jos lyderiu, o grįžęs į tėviškę ėmėsi veiklos pagal pašaukimą.
Dar vienas stimulas Daukantui imtis apysakos vertimo galėjo būti Robinzono Kruzo negyvenamos salos istorija30. Daukantas rašo, kad XVII a., kai ponai liaudį vergė, jie bėgo į Kuršą, kur kunigaikščiai išmintingai tvarkėsi; kunigaikštis Jokūbas iš Ispanijos karaliaus nupirko salą, Tobagu31 vadinamą32, kur keliavo naujakuriai. Daukantas čia turi galvoje Karibų jūros salas, kur patenka Campe’ės herojus (Daukantas 1984, 243). Tad nors Daukantas Campe’ės teksto vardažodžius daug kur keitė, bet Karibų salas paliko, nes viena iš jų – Tobagas – kurį laiką (1664–1659 ir 1660–1689) buvo Kuršo kolonija – tai istorikui atrodė reikšmingas faktas, pažymėtas ir lietuvių kultūros istorijoje.
25 , Robinſons Kruhſinſch. Stahſtu-grahmata, behrneem Wahʒeeſchu wallodâ ſarakſtita no Jekkuma Jndrika Kampe, pehʒ daudſ ʒittâs wallodâs un nu arr Latweeſch-behrneem, kas mahk laſſiht, wiņņu wallodâ pahrtulkota, no C. R. Girgenſohn […], Jelgawâ: pee Jahna Wridikka Steffenbagen un dehla, 1824.
26 Pauls Daija, „Jaunpiebalgas mācītāja Kristofa Reinholda Girgensona rokraksti un grāmatas“, Zinātniskie raksti, t. 10 (XXX): Latvijas kultūras vēstures aspekti avotu krātuvēs, Rīga, 2022, p. 34–35.
27 Elmārs Barkāns, „Grāmata zelta vērtē: “Robinsons Krūzo” par mēnešalgu. Cik maksāja grāmata latviešu valodā pirms 200 gadiem“, Jauns.lv, 2025, balandžio 26, interneto prieiga: https:// jauns.lv/raksts/zinas/650654-gramata-zelta-verte-robinsonskruzo- par-menesalgu-cik-maksaja-gramata-latviesu-valodapirms- 200-gadiem-foto (žiūrėta 2026-02-23).
28 , Die Vorzeit Lieflands. Ein Denkmahl des Pfaffen- und Rittergeistes, Bd. 1, Berlin: Voss, 1798.
29 , „Mancherlei“, Zuschauer, 1825, Nr. 2657, gegužės 1 d., p. 204, interneto prieiga: https://periodika.lndb. lv/periodika2-viewer/#panel:pp|issue:1106757|page:4 (žiūrėta 2026-01-15).
30 J Kleyntjens, „De koerlandse kolonisatiepogingen op Tobago“, West-Indische Gids, 1949, Vol. 30, p. 197–216; Oleg Yevstratyev, „Chronological Dating of the Duchy of Courland’s Colonial Policy“, Latvijas Vēstures Institūta Žurnāls, 2008, Nr. 3, p. 34–72.
31 Daukantas nurodo Guadelupó, bet Birutė Vanagienė patikslino.
32 Simonas Daukantas, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, in Raštai , t. 1, tekstą paruošė Birutė Vanagienė, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Vytautas Merkys, Vilnius: Vaga, 1976, p. 644.
Autorius: Prof. Dr. Roma Bončkutė (Klaipėdos universitetas)
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
