Simono Daukanto „Rubinaičio Peliūzės“ gyvenimas: adaptuoto vertimo ištakos / 1 dalis

Simono Daukanto 1834 m. užbaigtas¹ Joachimo Heinricho Campeʼės (1746–1818) Robinſon der Jüngere (Campe 1816)² vertimas Rubinaičio Peliūzės gyvenimas³ Vilniuje Ivano Vaškevičiaus buvo cenzūruotas 1846 m., bet paskelbtas tik po 150-ies metų⁴. Režisierės Saulės Degutytės 2023 m. sukurtas spektaklis „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“ (dramaturgija Sandros Bernotaitės) rodo, jog praėjus beveik 200 metų po lietuviško apysakos pasirodymo, kaip liudija spektaklį gerai vertindama Danguolė Šakavičiūtė, jos sodri kalba, keliamos idėjos tebėra svarbios, aktualiai nuskamba tėvo atsakomybė už šeimą, teologiniai disputai⁵. Nors apysaka išspausdinta XX a., bet rankraštis buvo skaitomas. Pirmiausia jį skaitė vertimo perrašinėtojas, kuris gana tiksliai perteikė Daukanto rašybą. Rankraštyje esantys vėlesni pataisymai rodo, jog užsigulėjusį tekstą Daukantas taisinėjo jau gyvendamas Varniuose ir pagrindinio veikėjo vardą Peliūzė, susikurtą, atrodo, pagal XIII a. gyvenusio kunigaikščio vardą Peluſſa⁶, keitė į modernesnį – Palangos Petris. Daukantas, kaip galima spėti, pagal nuorašą parengė naują rankraštį⁷, pavadino Palangos Petris ir jo vargai ir 1855 m. įteikė cenzūruoti⁸, bet knygelė nebuvo išspausdinta. Džiuljeta Maskuliūnienė, aptarusi nesėkmingus apysakos vertimo publikavimo bandymus, apgailestauja, kad rankraštis dulkėjo šviesos neregėdamas⁹. Tačiau Daukanto vertimo recepcija galime laikyti Motiejaus Valančiaus Palangos Juzę (1869): gimtojo krašto ir namų reikšmės iškėlimas, jūros ir uosto svarbos kraštui akcentavimas, geografinių žinių perteikimas, svetingumo ir mandagumo visuomenėje akcentavimas, subrendusio ir savarankiškai mąstančio žmogaus atsakingo elgesio vaizdavimas, amatininkystės skatinimas, tradicijų išsaugojimas ir naujų diegimas būdinga abiem apysakoms. Abi apysakos suskirstytos vakarais, jų jungimo būdas toks pat – po dienos darbų namiškiai susėdę klausosi pasakojimo. Kalbinės raiškos lygmenyje taip pat randame nemažai Daukantui būdingų frazių, leksikos. Palangos Juzės populiarumas leidžia teigti, kad abu tekstai laikytini modernią tautą formavusiais¹⁰.

Iš Daukanto pratarmės galima spėti, kad vertėjo adresatas – labiau miesto nei kaimo jaunuomenė. Vertėjas rašo skiriąs knygelę Žemaičių [= Žemaitijos] ir Lietuvos jaunuomenei, kuri, grįžusi iš mokyklos, „nenori iš trobos lįsti“, pasiduoda tinginystei (Daukantas 1984, 213). Daukantas, į žemdirbio tikrovę atsižvelgdamas, 1846 m. išleistos pasakėčių knygelės pratarmėje sako, kad ją galės skaityti piemenėliai, ganydami aveles (Daukantas 1984, 213). Tačiau apysakos pratarmėje į piemenėlį neapeliuoja. Campe’ės apysakoje pabrėžiama svarba kiekvienam rūpintis savosios asmenybės branda ir gebėjimu užmegzti naujus socialinius ryšius. Daukantas, galvodamas apie modernios Lietuvos ateitį, suprato, kad iš kaimo į miestą atėjęs, mokslus baigęs ir statuso siekiantis jaunuolis, pretenduojantis įsilieti į vidurinio sluoksnio gretas, turėtų išmokti tam tikro elgesio ir bendravimo. Eglė Klimaitė-Keturakienė, analizuodama Daukanto vertime atspindėtas idėjas, paaiškina jas siedama su patriarchalinio kaimo vertybių sistema¹¹, todėl lieka nesuaktualintas Campe’ės apysakoje perteiktas naujo tipo žmogaus idealas. Campeʼė Robinzono istoriją, pilną fantastinių elementų, pakeitė į Robinzono istoriją, kurioje svarbiausias dėmesys sutelktas į naujų vertybių ugdymą¹². Apysakoje reikšminga pašaukimo tema. Aurelija Tamošiūnaitė, aptardama Daukanto vertimo pobūdį, užsimena apie abiejų autorių gyvenimo ir veiklos panašumus, Campe’ės kūrinio populiarumo mastus¹³. Svarbus Tamošiūnaitės pastebėjimas, kad nors Daukantas tekstą keitė, trumpino, bet originalo prasmę perteikė (Tamošiūnaitė, 263). Daukantas protagonistą iš protestanto padarė kataliku, bet idėjų lygmeniu perteikė Campeʼės propaguotas protestantizmo modernizavimo – neologijos – idėjas.

Šiame straipsnyje, atsižvelgdama į Giedriaus Subačiaus Daukanto Rygos periodo ortografijos (Subačius 2018) bei Sauliaus Pivoro baltvokiečių recepcijos tyrimus (Pivoras 2022, 135–146), aptarsiu Daukanto Rygos periodo lektūrą, istorinį ir kultūrinį kontekstą, turėjusį poveikį pasirenkant Campe’ės tekstą ir adaptuoto vertimo kryptį, padėjusį rasti kelius lietuvių literatūros raidai ir formuoti liaudies literatūrinį skonį.

Kai Daukantas apsigyveno Rygoje, neatmestina, kad spaudoje 1825 m. galėjo perskaityti naujieną, jog latvių kalba išleistas pasakojimas apie Robinzoną Kruzą. Daukantą jau Vilniaus universiteto aplinka įkvėpė švietėjiškai veiklai, todėl Rygoje jis sekė liaudies švietimo naujienas (Pivoras 2022, 135–146). Livonijos baltvokiečiai ir vokiečiai imigrantai, paveikti Apšvietos, XVIII a. pabaigoje vis daugiau dėmesio skyrė seniesiems vietos gyventojams. O kai Daukantas atvyko, Kuršo (nuo 1817), Vidžemės (nuo 1819) valstiečiai jau buvo laisvi nuo baudžiavos. Išsilavinusi vokiečių dalis pradėjo galvoti apie tai, kaip ateityje plėtosis latvių gyvenimas, kokių veiklų reikėtų imtis šviečiant liaudį. Filantropiškai nusiteikę kunigai ir mokytojai liaudies švietimo įgyvendinimą praktikoje interpretavo skirtingai, bet tai lėmė ir gausesnę produkciją, ir didesnę konkurenciją.

Užrašų knygoje Išrašai iš knygų apie etnografiją ir istoriją¹⁴ apie 1828 m. ar vėliau (Subačius 2018, 95) Daukantas, kaip man pavyko nustatyti, pasižymėjo minčių iš 1822 m. išleisto Kuršo literatūros ir meno draugijos (1817–1939) metraščio¹⁵, kuriame buvo paskelbta draugijos posėdžių medžiaga. Daukantas išsirašė ne tik su Livonijos ir Lietuvos istorija susijusią informaciją, bet ir aptariančią liaudies švietimo problemas. Net skaitydamas François Gabrieliaus von Bray’aus (1765–1832) istoriją¹⁶ išsirašo (IKEI l. 27v) iš autoriaus komentarų žinutę, kad Kuršo mokyklų inspektorius M. [Monsieur ‚ponas‘] Zimmermanas¹⁷ parašė esė apie latvių literatūrą (Bray 1817, t. 1, 74).

Daukantas užrašuose Marguminai¹⁸ konspektavo, kaip pavyko nustatyti, ir pirmojo draugijos posėdžių metraščio¹⁹ medžiagą. Ma yra lankas (Ma 225–240), kurio popieriaus pagaminimo laikas ir Daukanto lietuviškų žodžių ortografija rodo, kad tai Rygos periodo išrašai (Subačius 2018, 365–372). Vadinasi, Daukantas, prieš vykdamas į Lietuvą 1834 m. vasarą, kur atsivežė daugelį savo rankraščių, jau buvo susipažinęs su Kuršo literatūros ir meno draugijos statutu, veikla ir leidiniais. Pirmajame numeryje pateikta draugijos veiklos ataskaita, ateities planai, statutas, mokslo straipsniai. Paskelbtame narių sąraše figūruoja ne vienas istorikas, kurių darbais Daukantas rėmėsi, taip pat ir Vilniaus universiteto profesorius Gottfriedas Ernstas Groddeckas (lenk. Godfryd Ernest Groddeck, 1762–1825). Tarp narių yra ir gamtininkas Mikalojus Plateris-Zybergas (lenk. Michał Plater-Zyberg, 1777–1862), kurio šeimoje augo Emilija Platerytė. Jo sūnus Kazimieras Bartolomėjus (latv. Kazimirs Bartolamejs Plāters-Zībergs, 1808–1876), vadinamas Plioteriu Szliosbergiečiu, turėjo kai kuriuos Daukanto rankraščius²⁰. Mikalojaus Platerio-Zybergo tėvas Kazimieras Konstantinas Plateris (1746–1807) 1793–1795 m. buvo paskutinis Lietuvos didysis pakancleris. Plateris-Zybergas, vedęs paskutinę Zybergų (Sieberg, Syberk) giminės atstovę, gavo imperatoriaus Aleksandro I leidimą išplėsti pavardės formą Sieberg / Syberk dalimi. Jis apsigyveno Kurše, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Neatmestina, kad Daukantas, rasdamas darbo Rygoje, galėjo pasinaudoti savo bičiulio Jurgio Platerio giminystės ryšiais su Livonijos Plateriais. Domas Kaunas nurodo, kad Livonijoje gyvenę Plateriai turėjo gausias bibliotekas²¹, kai kuriose iš jų 1833 m. medžiagą rinko Jurgis Plateris. Galbūt ir Daukantas galėjo jose padirbėti? Tai, kad Jurgio Platerio giminaitis Mikalojus buvo Kuršo literatūros ir meno draugijos narys, galėjo įkvėpti panašios draugijos steigimą Žemaitijoje. Galima įsivaizduoti, kaip Daukantas ir Plateris, Jurgis Ambraziejus Pabrėža bei kai kurie Kretingos šviesuoliai, sekdami geru kaimynų pavyzdžiu, 1834 m. susirinkę Kretingos vienuolyne svarstė Žemaičių akademijos klausimus. Antai Jahresverhandlungen 1 paskelbtame Karlo Friedricho Watsono (latv. Kārlis Frīdrihs Vatsons, 1777–1826) veiklos plane aptariama, kaip ugdyti kaimo gyventojus²². Watsonas pirmiausia įvertina būklę, akcentuoja mažą liaudies raštingumą, nesidomėjimą pasaulietine literatūra. Autorius sako, kad latviai skaito tik giesmyną ir kalendorių, ir kadangi šviesuomenė neturi jokios galios nei įgaliojimų, nei priemonių steigti mokyklų kaimo gyventojams, belieka aprūpinti juos populiariąja literatūra. Kadangi liaudis skaito kalendorius, siūlo pakelti jų lygį, be to, leisti jiems skirtą laikraštį. Jis planavo, kad mėnesinis leidinys turėtų informuoti ūkininkus apie naujausias žinias šalyje ir pasaulyje, aiškinti jų teisinio statuso pokyčius. Vidžemės liuteronų bažnyčios generalinis superintendentas Karlas Gottlobas Sonntagas (1765–1827) suvažiavime kalbėjo apie latvių baudžiavą²³ – kaip pavyko nustatyti, šį straipsnį Daukantas savo užrašuose konspektavo (Ma 231–234), palaikė Watsoną, bet pastebėjo, kad knygos neturėtų būti brukamos per prievartą, nes valstiečiui jos dar yra naujas ir svetimas, iš dalies priešiškas reiškinys. Todėl knygose žinias reikėtų susieti su Biblijos turiniu, t. y. kraštotyros ir astronomijos, antropologijos, fizikos, gamtos, istorijos ir kitas žinias pateikti kaip Biblijos ištraukų komentarus. Tokia žinių forma jiems primintų gerai žinomus dalykus, o kartu papildytų naujomis mokslo žiniomis. Sonntagas, kalbėdamas apie kalendorių iliustracijas, pastebi, kad latvis mėgsta tikrą komiškumą, kaip esą teigia žinomas tautos ekspertas Girgensohnas (Sonntag 1819, 54–57), kaip matysime, tai – Campe’ės apysakos vertėjas į latvių kalbą. Suvažiavimo diskusijos buvo sėkmingos, Watsonas įsteigė pirmąjį laikraštį latvių kalba Latweeschu Awises (dabartine rašyba – Latviešu Avīzes, liet. Latvių laikraštis).

Jahresverhandlungen 1 yra Heinricho Christopho Liebau (1760–1829) straipsnis apie antikinių tekstų vertimo naudą bei Sofoklio tragedijos Filoktetas ištraukos vertimą²⁴. Neaptikau šio straipsnio konspektų tarp Daukanto užrašų, bet gyvendamas Rygoje jis išvertė Kornelijaus Nepoto romėnų karvedžių biografijas, vėliau – Ezopo ir Fedro pasakėčias, Justino (lot. Marcus Junianus Justinus Frontinus, gyv. apie II a.) istoriją. Pažvelgę į Liebau išsakytas mintis apie antikinės literatūros vertimus, matome, kad Daukantas, kaip ir Liebau ar kiti, laikėsi modernesnio požiūrio į klasikos vertimus. Liebau rašo, kad gimtosios kalbos ugdymas turi būti derinamas su laipsnišku gero skonio diegimu, pasitelkiant ir antikinių autorių vertimus. Jis aptaria XVIII a. klasikinių autorių vertimo raidą ir pastebi, kad buvo paruošta nauja antikinės literatūros vertėjų į vokiečių kalbą karta (Liebau 1819, 293–294). Aptardamas Johanno Heinricho Vosso (1751–1826) Homero vertimą jis kritikuoja, kad pataisytame leidime vokiška žodžių tvarka dingo, ir svarsto, kaip suderinti senovės žmonių gyvenimo, minčių ir vaizdinių perteikimą su vokiečių kalba, kaip pasiekti poetinės raiškos meniškumo (Liebau 1819, 296; 297–298). Jis sako, kad mokslininkams vertimų nereikia, todėl nereikia tikslios imitacijos, nereikia tekstą padaryti hibridinį, paliekant graikų kalbos elementus, bet reikia gražia vokiečių kalba atspindėti turinį, kūrinio dvasią, senovės žmonių mąstyseną (Liebau 1819, 299).

Abiejuose Jahresverhandlungen tomuose, kuriuos Daukantas konspektavo, yra įdėti draugijos narių dovanotų leidinių sąrašai. Pavyzdžiui, Jahresverhandlungen 1 sąraše yra Johanno Hermanno Zigra’os (latv. Cigra, 1775–1857) keturios knygelės apie sodus (paskelbtos vokiečių ir rusų kalbomis). Kaip žinome, Daukantas 1849 m., remdamasis 1803 m. Zigra’os leidiniu, publikavo vertimą Pamokslas apie sodnus arba daigynus vaisingų medžių.

¹ Daukanto rankraščio originalas nėra išlikęs. Apie nuorašo datavimo istoriją žr.: Giedrius Subačius, Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, p. 375–418.

² , Robinſon der Jüngere. Ein Leſebuch für Kinder von Joachim Heinrich Campe. Mit ſieben Kupfern. Zwölfte rechtmäßige Auflage. Mit Königl. Sächſiſcher Freiheit, Braunschweig: Im Verlage der Schulbuchhandlung, 1816. Mičigano universiteto biblioteka, Specialiųjų rinkinių skyrius: PT1832.C8 R7 1816. Dėkoju Aurelijai Tamošiūnaitei už knygos kopiją.

³ , Rubĩnatio Peluzęs Giwenĩmas ĩszgólditas ĩsz teutonû kałbos i Źámajtiû pagał 12-io ispaudĩmo Joach. Heinr. Campe. Rankraštis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka (toliau LLTIB): f. 1 – SD 24.

⁴ Simonas Daukantas, „Joachimas Heinrichas Kampė. Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“, Vertimai ir sekimai, parengė Birutė Vanagienė, Vilnius: Vaga, 1984, p. 209–459.

⁵ Danguolė Šakavičiūtė, „Tos vėpsonės gražumas! Žiūrėtum ir žiūrėtum… (apie spektaklį šeimai pagal Simoną Daukantą „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“), Rubinaitis, 2024, Nr. 4 (112), p. 7–9.

⁶ , Historiae Lituanae pars prior: De rebus Lituanorum ante susceptam Christianam religionem, conjunctionemque Magni Lituaniae Ducatus cum Regno Poloniae, libri novem, auctore p. Alberto Wiiuk Kojalowicz Soc. Jesu s. th.d., Dantisci: Sumptibus Georgii Förster, 1650, p. 184.

⁷ Roma Bončkutė, „Simono Daukanto vertimų ir sekimų rankraščiai“, Lituanistica, 1994, Nr. 4 (20), p. 69.

⁸ Vytautas Merkys, Simonas Daukantas: istorinė apybraiža, antras papildytas leidimas, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 131.

⁹ Džiuljeta Maskuliūnienė, XIX a. lietuvių didaktinė proza: adresatas ir tekstas. Mokomoji knyga, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2005, p. 65–66.

¹⁰ Plg. Jan Assmann, „Kollektives Gedächtnis und kulturelle Identität“, Kultur und Gedächtnis, Hrsg. J. Assmann, T. Hölscher, Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1988, p. 9–19.

¹¹ Eglė Klimaitė-Keturakienė, „Vaikiškumo supratimo variantai XIX a. lietuvių literatūroje“, Acta humanitarica universitatis Saulensis, 2007, t. 5, p. 31–32.

¹² Žr. Silke Köstler-Holste, Natürliches Sprechen im belehrenden Schreiben. J. H. Campes „Robinson der Jüngere (1779/80), (Reihe Germanistische Linguistik, Nr. 247), Herausgegeben von Armin Burkhardt, Angelika Linke und Sigurd Wichter, Tübingen: Max Niemeyer Verlag, 2004, p. 64–72.

¹³ Aurelija Tamošiūnaitė, „Simono Daukanto Rubinaitis Peliūzė: vertimas ir adaptavimas“, Archivum Lithuanicum 9, 2007, p. 249–274.

¹⁴ , Išrašai iš knįgų apie etnografje ir istorje in quoro 28. Rankraštis, autografas, LLTIB: f. 1 – SD 24, f. 1 – SD 40. Toliau IKEI.

¹⁵ Jahresverhandlungen der kurländischen Gesellschaft für Literatur und Kunst, Bd. 2, Mitau: Gedruckt bey Johann Friedrich Steffanhagen und Sohn, 1822. Toliau Jahresverhandlungen 2.

¹⁶ François Gabriel von Bray, Essai critique sur l’histoire de la Livonie: suivi d’un tableau de l’état actuel de cette province, Bd. 1, Dorpat: Schünmann, 1817.

¹⁷ Kuldygos rajono superintendentas, mokyklų inspektorius Ulrichas Ernstas Zimmermannas (1772–1820) 1812 m. Kuršo sostinėje Jelgavoje (Mitau) išleido pirmąją latvių literatūros bibliografiją Versuch einer Geschichte der lettischer Literatur (Latvijos literatūros istorijos bandymas): Liivi Aarma, „The Beginning of the Registration of Estonian Books in Printed Works as Compared with that of the Other Nations of the Baltic Sea“, Knygotyra, 2002, Nr. 39, p. 26.

¹⁸ Simonas Daukantas, Marguminai. Rankraštis, autografas, LLTIB: f. 1, b. SD 27. Toliau Ma.

¹⁹ Jahresverhandlungen der kurländischen Gesellschaft für Literatur und Kunst, Erster Band, Mit 3 Kupfertafeln. Mitau: Gedruckt bey Johann Friedrich Steffenhagen und Sohn, 1819. Toliau Jahresverhandlungen 1.

²⁰ Jonas Spudulis, „Isz Kauno man raszo […]. Gailutis“, Auszra, 1884, Nr. 1–3, p. 98.

²¹ Domas Kaunas, Bibliotheca Georgii Comitis de Plater. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 94.

²² , „Plan über die Art und Weise, wie die Gesellschaft auf die Kultivirung des lettischen Landvolkes einwirken können, vorgelesen am 8ten August 1817 von dem Pastor Watson zu Lesten“, Jahresverhandlungen 1, p. 45–52.

²³ , „Überreste und Vorbereitungen eines günstigeren Zustandes der Letten in Livland von 1200 bis 1636. Vom livländischen Generalsuperintendenten Dr. Th. K. G. Sonntag. (Gelesen in der öffentlichen Stzung am 16sten Junius 1817.)“, Jahresverhandlungen 1, p. 305–314.

²⁴ , „Einiges über Nachbildungen und Übersetzungen griechischer und römischer Dichter. Vom Professor, Dr. H. Chr. Liebau. (Gelesen in der Sitzung am 7ten November 1817.), p. 293–305.

Autorius: Prof. Dr. Roma Bončkutė (Klaipėdos universitetas)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama