Savęs ir pasaulio pažinimo maršrutai su knyga vaikams (2025 m. lietuvių autorių pažintinių knygų apžvalga) / 2 dalis

Ar įmanoma įveikti neįveikiamus atstumus?

Pažintinė literatūra vaikams ir paaugliams skiriasi nuo leidinių, skirtų suaugusiesiems, tuo, kad faktinė informacija dažnai yra įvelkama į literatūrinį fi kcinio ir vizualinio teksto rūbą. Šis būdas leidžia knygų kūrėjams improvizuoti, stilizuoti tikrovę, kurti scenarijus ar pasitelkus fantaziją užpildyti žinojimo įtrūkius. Būdingas tokių knygų bruožas – į pagalbą pasitelkiamas vaikams artimas pasakotojas – pasakinis ar animalistinis personažas, kartais numanomo knygos adresato bendraamžis. Tokio pasakotojo lūpomis papasakotos istorijos, net labiausiai geografi škai ar laiku nutolusios temos vaikams tampa artimos ir suprantamos.

Savo ir svetimo, nes nepažįstamo, priešpriešą sėkmingai įveikia Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ ir jau minėtos komiksų autorės Miglės Anušauskaitės sukurta pažintinė knyga Žydų šventės (iliustravo Tania Rex). Įdomu, jog žydų etnografi ją, tradicinį kalendorių ir įvairias apeigas, valgius bei tikėjimus numanomame XIX–XX a. pr. fone pristatančiame Lietuvos autorių leidinyje net neužsimenama apie Lietuvą ar žydų ir lietuvių istorinių sankirtų taškus, išskyrus lietuvių trispalvės spalvomis nudažytą velykinį margutį krikščionių vaiko rankose. Štetlo, t. y. miestelio, kuriame gyveno gausi žydų bendruomenė ir buvo išvystyta žydų kultūrai svarbių institucijų infrastruktūra, gyventojai knygoje sąmoningai skirstomi ne į lietuvius ir žydus, o į žydus ir krikščionis. Matyt, taip siekta koncentruotis į išsikeltą tikslą papasakoti apie žydų tradicijas ir neperkrauti vaikų papildoma informacija bei istorijos šešėliais. Pasakojimas apie žydų tradicijas toks pozityvus, aiškus ir įtraukus, jog įveikia baimes ir atstumus, ugdo atvirą požiūrį į pasaulio įvairovę. Seniai reikėjo tokio leidinio, gaila, kad jo tiražas yra toks nedidelis, tad norintiesiems su juo susipažinti teks arba suplanuoti vizitą į puikų naują muziejų – Šeduvos štetlą, arba tikėtis, jog knygos sumanytojai ryšis išleisti papildomą tiražą. Komikse pasakotojo vaidmenį atlieka simpatiškas štetlo gaidys, o jaunieji skaitytojai puikiai susitapatins su ką tik iš kiaušinio išsiritusiais viščiukais, kurie nieko nežino, yra smalsūs, kelia iš pirmo žvilgsnio naivius, tačiau informaciją vaikams padedančius suvokti ar pakartoti klausimus. Kai kurie viščiukų klausimai ar reakcijos į įvykius kelia juoką, atkreipia dėmesį į įvairių ritualų metu patiriamas emocijas, žmonių ir gyvūnų gyvenimo paraleles. Nepatogumą vartyti neįprastai didelio formato knygą atperka aiškios ir taiklios iliustracijos, spalviniais tonais nuo kūrinio tikrovės atskirti istoriniai ar legendiniai pasakojimai. Puiku, jog knygos puslapiai nėra perkrauti, piešiniams parinktas dėmesio neblaškantis fonas, o tekstai gerai grafi škai išskirti ir lengvai įskaitomi – net tie, kurie užrašyti jidiš kalba. Ši knyga yra puikus pavyzdys, kaip gali būti pristatytos Lietuvoje nuo seno gyvenančios tautinės bendrijos. Gal kada nors tokį leidinį išleis ir Lietuvos romai? Būtų įdomu.

Veiksmingą Lietuvai geografi škai tolimos tautos pristatymo vaikams būdą rado ir archeologė, Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Simona Širvydaitė-Šliūpienė, parašiusi knygą Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis (iliustravo Reda Tomingas, Lietuvos nacionalinis muziejus). Kaip ir knyga apie šunų istoriją, taip ir šis leidinys vaikams lydi to paties pavadinimo tarptautinę Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą, kurioje pristatoma Japonijos šiaurėje esančioje Hokaido saloje nuo seno gyvenanti archajines medžiotojų ir šiaurės tautų tradicijas išsaugojusi ainų tauta, kurią tyrinėjo ir aprašė Lietuvos lenkas, muziejininkas, antropologas Bronislovas Pilsudskis (1866–1918). Knygoje istoriją apie savo tautą pasakoja aštuonmetė ainų mergaitė Paykar, kuri, kaip ir visi šiuolaikiniai vaikai, mėgsta žaisti kompiuteriu, tačiau nepamiršta ir iš kartos į kartą perduodamų tradicijų – pagarbos ir padėkos gamtai, ainų kalbai. Mergaitė klausosi močiutės pasakojimų apie senuosius ainų tikėjimus, amatus, pati siuvinėja nuostabius ainų raštus, o per šventes pasipuošia tradiciniu ci-kakar-pe. Ką reiškia šis ainų žodis, kaip šiuose tolimuose kraštuose atsirado Pilsudskis, kaip ainų gyvenimas atrodė prieš šimtą metų ir koks jis yra dabar, Paykar lūpomis pasakoja ne tik knygos autorė, bet ir nuostabios, daugiasluoksnės dailininkės Redos Tomingas iliustracijos. Ir knygoje, ir parodoje pateikta medžiaga suteiks progos ne tik pažinti tai, kas tolima, bet ir kalbėtis su vaikais apie tai, kokios gi yra mūsų tradicijos, ką turime bendro, ką galėsime perduoti kitoms kartoms.

Pokalbį tęsti ikimokyklinukų ar pradinukų pedagogams gali padėti ir tautodailininkės, audėjos Laimos Griškevičienės sumanyta knyga Auskit, staklelės (Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka), beletrizuota forma supažindinanti su šiuo amatu, senosiomis audimo staklėmis, jų dalimis, lietuviškais raštais. Nedidelės apimties knyga iliustruota itin kokybiškomis nuotraukomis, papildyta įdomiomis užduotimis, interaktyviomis nuorodomis į vaizdo įrašus². Knygą bus lengviau rasti Dzūkijoje, ten, kur ji buvo išleista, ją suradusieji nenusivils.

Ką daryti, jei visko yra per daug?

Pastaruoju metu nerimas, neaiškumas, informacinis triukšmas, daiktų ir įvairiausių pagundų gausa išmuša iš pusiausvyros dažną suaugusįjį, dar sunkiau su tuo susidoroti vaikams, kurie tik mokosi pažinti save, savo jausmus ir pasaulį.

Emocijų perteklius gali tapti rimta problema – taip teigia knygų seriją „Emocijos: elgesio vadovas 6–11 metų vaikams“ išleidusi psichologė, šeimų konsultantė Aurima Dilienė. Anot jos, nėra gerų ir blogų emocijų, svarbu, kad emocijų suteikta energija neliktų mūsų viduje ir būtų panaudota prasmingai. Minėtoje serijoje išleistos trys knygos Džiaugsmas. Ką daryti?, Liūdesys. Ką daryti?, Pyktis. Ką daryti? (iliustravo Vaidas Šukys, išleido Aurima Dilienė). Knygų autorė kviečia vaikus, o ir tėvus, paanalizuoti, kaip mes dažniausiai elgiamės, kai pykstame ar bijome? Kaip galėtume elgtis, kad parodytume, išreikštume savo jausmus? Trumpi ir taiklūs vaikų patiriamų jausmų ar situacijų apibūdinimai ir žaismingos iliustracijos moko emocijas atpažinti ir suvaldyti, kad jos netaptų slegiančios, griaunančios ar trikdančios, neleidžiančios susikaupti ar žeidžiančios kitus. Pavyzdžiui, retas pagalvojame, kad jautriam vaikui per daug gali būti ne tik liūdesio, bet ir džiaugsmo. Kad jis nesilietų per kraštus, autorė siūlo pasidalinti gera nuotaika su kitais, sukurti eilėraštį ar dainą, o gal net apibėgti aplink namą. Kiekvienos knygos pabaigoje vaikai kviečiami pakartoti, ką sužinojo – nupiešti dvi situacijas: kaip jie jaučiasi išgyvendami vieną ar kitą emociją ir ką reikėtų daryti, kad būtų geriau.

Anot Dilienės, kiekviena emocija, kiekvienas jausmas yra reikalingas ir prasmingas, o savo emocijų atpažinimas ir įvardijimas, gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus yra nepaprastai vertingas įgūdis, padedantis kurti visaverčius santykius tiek su savimi, tiek su išoriniu pasauliu.

Panašiai elgiasi ir mokslo žurnalistės Godos Raibytės-Aleksos pažintinės apysakos Aurora ir gyvybės paieškos tarp žvaigždžių (iliustravo Julija Račiūnaitė, „Raštinė“) veikėja, dvylikametė mergaitė Aurora, kuri, gedėdama mirusio senelio, savo liūdesį transformuoja į smalsumą ir domisi klausimais, jaudinusiais ir senelį: kas yra gyvybė, iš kur ji atsirado, ar ji yra tik Žemėje, o gal Visatoje mes esame ne vieni? Kodėl apie tai tiek mažai kalbama mokykloje?

Tai jau antra Raibytės-Aleksos knyga vaikams, skirta kosmoso tyrinėjimams. Pirmoji knyga Kas vyksta kosmose? (2023, „Alma littera“) buvo vertingas enciklopedinio pobūdžio leidinys. Šįsyk autorė išbandė save beletristikos žanre. Į siužetinį knygos rėmą apie Auroros šeimą, iš senelio paveldėtą domėjimąsi mokslo atradimais, mergaitės veiklas mokykloje, ekskursiją į Europos branduolinių mokslinių tyrimų centrą (CERN), susirašinėjimą su šio centro mokslininkais įtraukiama daug pažintinės informacijos apie kosmosą, jo tyrinėjimus ir pačius tyrinėtojus. Rašydama knygą autorė konsultavosi su garsiais NASA, ESA, CERN ir SETI mokslininkais, tad ir su vaikais dalijasi jų mokslinėmis ir filosofinėmis įžvalgomis apie kosmosą ir gyvybės paieškas tarp žvaigždžių. Nors knygos literatūrinis dėmuo yra kiek dirbtinis, stokojantis tolygumo, ne visur sėkmingai susijungiantis su pažintiniu turiniu, bet būtent pažintinis aspektas yra tikrai žadinantis smalsumą ir suteikiantis daug žinių. Knyga iliustruota tikromis NASA nuotraukomis, stilizuotais mokslininkų portretais, simboliniais piešiniais, atspindinčiais Auroros ieškojimus. Į paslaptingas kosmoso gelmes įtraukia ir knygos dizainui parinktos spalvos. Gal tos gelmės suvilios ir skaitytojus, juo labiau kad šiais metais kūrinys nominuotas Metų knygos rinkimuose.

Ar įmanoma pažinti iliuziją?

Ar įmanoma viską žinoti? Pasaulis yra pažinus, nes žmogus yra mąstanti būtybė, teigė XVII a. filosofas René Descartesʼas³. Jei pasaulis taptų visiškai pažinus, būtų pats nuobodžiausias ir pats beprasmiškiausias pasaulis – buvo įsitikinęs lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris⁴. Tai, jog žinios yra neatsiejamos nuo fantazijos, savo knygoje vaikams Džuljeta ir kino kaukai (VšĮ „Vaizdų kultūros studija“, kino centras „Skalvija“) atskleidžia rašytoja Jurga Vilė ir iliustruotoja Kornelija Žalpytė.

Knygoje pristatomas kino pasaulis, kuriame susijungia technikos atradimai, profesionalios žinios, kūryba, atlikimo menas, kino teatrų infrastruktūra, o viso to rezultatas – realybės iliuzija, pritraukianti prie ekranų milijonus žmonių visame pasaulyje. „Kinas – didžioji iliuzija“, – sako viena iš daugiabalsės knygos veikėjų – kino mechanike dirbanti pradinuko Luko močiutė Džuljeta. Apie kiną, jo istoriją, žanrus, kūrėjus, net istorinius technikos mechanizmus jai padeda pasakoti ir knygos autorių pasitelkti pasakiniai personažai – kino kaukai, būtybės, saugančios senąsias kino juostas. Knygoje puikiai sulydyta pažintinė ir siužetinė linijos, įtaigiai perteikiamas atsidavimas profesijai, pagarba šeimos vertybėms. Tekstas žadina kūrybiškumą, skatina pateikiamų faktų analizę. Ypatingo savitumo knygai teikia vizualinis knygos apipavidalinimas, kuriam panaudoti ir komikso elementai, ir piešiniai per visą knygos atvartą, ir informacinės juostos, ir įvairių mechanizmų schemų piešiniai.

Įvairus gali būti ir šios knygos adresatas – nors pateikiamos žinios apie konkrečius kino filmus ar jų režisierius kai kada viršija pradinuko kompetencijas, tačiau knygos maketo skaidymas leidžia pasirinkti, ką ir kiek skaityti.

Apibendrinant 2025 m. išleistų pažintinių knygų apžvalgą norisi padėkoti autoriams ir leidėjams už atsakomybę ir išradingumą, už surastas ir aktualizuotas temas, atskleidžiančias vaikams Lietuvos ir pasaulio įvairovę ir žavesį, o svarbiausia – už sužadintą vaizduotę ir smalsumą. Mokslo atradimai liudija, jog absoliutus žinojimas yra iliuzija, jog pažinimas yra nesibaigianti kelionė, o šios kelionės maršrutų paieška gali prasidėti nuo vertingų pažintinių knygų.

² Knygoje integruoti tautodailininkės įrašai, žr. interneto prieiga: https://www.youtube.com/@Aud%C4%97josPopiet%C4%97 (žiūrėta 2026-03-10).

³ René Descartes, Sielos aistros, , Vilnius: Pradai, 2002, p. 200.

⁴ Arvydas Šliogeris, Lietuviškosios paraštės, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011, p. 383.

Autorius: Dr. Kristina Vaisvalavičienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama