Tegul tik skaito. (Bet ką?) (2025 m. realistinės prozos apžvalga) / 2 dalis
Rubinaitis
Turinį įkėlė
Tomo Dirgėlos byla
Šis apžvalgos skyrius man pats sunkiausias. Buvau pasižadėjęs sau nebeskaityti Tomo Dirgėlos knygų. Mat jaučiausi pakankamai daug jų skaitęs, ypač kai rėmiau šio rašytojo kandidatūrą Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premijai gauti. Bet pareiga privertė sulaužyti pažadą. Užsukęs į knygynus visad pasitikrinu, ką apie šį autorių byloja ketvirtieji jo knygų viršelių puslapiai. Bemaž tą patį: kad tai garsiausias Lietuvos vaikų rašytojas; kad skaitytojai vaikai dėl jo knygų eina iš proto; kad autorių atpažįsta gatvėje ir užkalbina. Aš irgi iš tolo Tomą atpažįstu – iš plaukų čiubuko. (Puikus čiubukas, puiki vadyba.) Bet neužkalbinu, nes buvau pratintas garsiems žmonėms nelįsti į akis ir nepereiti kelio.
Bet artėkime prie man paskirto objekto – 2025-aisiais išėjusių knygų. Kaip matyti, autorius įvykdė prieš kurį laiką jau nusistovėjusią metų normą – išleido aštuonias knygas. Lengva įsivaizduoti, kad jeigu autorius susirastų (arba grįžtų į) trečią leidyklą, kasmet išeitų po dvylika. Vėl kyla noras pasimėgauti matematika. Ketvirtą dešimtį įpusėjęs rašytojas jau yra išleidęs septyniasdešimt knygų. Jeigu išliktų aštuonių knygų per metus norma, per rašytojo gyvenimą susidarytų šimtų knygų sąrašas. Žodžiu, lietuvių vaikų literatūros laukia šviesi ateitis, tikras rojus. Žinoma, jeigu tada vaikai nebus jau visai išėję… O ir autoriui, jeigu jis rašys tą patį per tą patį, gali kas nors atsitikti. (Bet šito nė vienas nelinkime, ginkdie.)
Na bet imkim ir skaitykim. Pradėdami nuo A raidės. A komanda ir septynios dingusios katės ir A komanda ir didžioji panda (abi „Alma littera“) atstovauja vienam iš naujesnių Tomo Dirgėlos serialų. (Turbūt nereikia priminti, kad šis autorius jau kuria ne knygas, o ištisus serialus. Vaikai gerbėjai turbūt išvardytų, kiek tų serialų yra.) A komandą sudaro keturi veikėjai: istorijos mokytojas Antanas, berniukas Augustas, mergaitė Adelė ir žiurkė Albina. Toji žiurkė ne visada turi ką veikti, ji kalbanti, o tą kalbą supranta tik Augustas. (Gal Albinai skirtas vaidmuo – pragriaužti realistinės detektyvinės literatūros pamatus ir į juos kloti pasakos akmenėlius?)
Knygų siužetų schema labai panaši. Jau pirmuose puslapiuose sužinome apie kaip nors iš kur nors dingusius gyvūnus, ketveriukė iškart puola jų ieškoti, siužetas komplikuojamas, išsiskiria mažiausiai dvi siužetinės linijos, galų gale paaiškėja, kad nusikaltėlis, pagrobėjas yra iš artimosios aplinkos. Svarbų vaidmenį suvaidina mobilusis telefonas, nusikaltėliai netikėtai užrakina duris ir laikinai įkalina kurį nors iš seklių, tyrėjų. Taigi serijos knygos maunamos ant to paties kurpalio. Ir vis dėlto norisi pasakyti, kad šios grupės knygos kuriamos bene su didžiausiu atsidėjimu, jų siužetai itin dinamiški ir įtempti. Knygų vertę kilsteli ir priedai: pabaigose dedami interviu – pirmoje knygoje su kačių kavinės steigėju, kitoje – pokalbis su zoologijos sodo veterinare.
Tomo Dirgėlos gerbėjai, bent jau paaugę, supras, kad tas „kurpalis“ atsineštas iš garsiausio ir neabejotinai pelningiausio serialo apie Domą ir Tomą. Tai detektyvinės literatūros schema, kurioje seklių vaidmenį atlieka vaikai. (A komanda aname cikle pakeičia šio ciklo Domą ir Tomą.) Beje, pradinių klasių feministės galėtų protestuoti, kodėl knygų pavadinimuose nėra trečios lygiavertės veikėjos Upės.
2025-aisiais išėjo 21-oji serijos knyga, o šiemet jau ir 26-oji. Šioje serijoje dingsta ne gyvūnai, o kokie nors daiktai. Pavyzdžiui, prieš pat krepšinio varžybas tarp mokytojų ir mokinių dingsta kamuoliai (Krepšinio kamuolių byla, „Tyto alba“). Pradangina juos ne kas kitas, o fizinio lavinimo mokytojas. Japonijoje, ginklų muziejuje, dingsta vertingiausias eksponatas. Be ten drauge su direktoriumi atsidūrusio Domo, vargu ar kas būtų išaiškinęs, kad jį pavagia ir į antikvariatą nuneša pats to muziejaus direktorius (Domo byla Japonijoje, „Tyto alba“). Ši knyga viena iš silpniausių, nykiausių. Matyt, nelengva kurti įtikinamą knygos pasaulį pasilesiojus keletą faktų apie Japoniją internete.
„Domo ir Tomo“ ciklo beveik visose knygose svarbią vietą užima apykvailis mokyklos direktorius Mėmė (tikras džiaugsmas skaitytojams mokiniams). Direktoriaus jubiliejaus byloje („Tyto alba“, dvidešimta serijos knyga) apie jį ir sukasi visas veiksmas. Naujoji pavaduotoja Sofija siekia išversti iš posto Mėmę, išplauti mokyklos pinigus ir pabėgti į užsienį. Sofija stengiasi iš veiksmo eliminuoti seklių trijulę, bando pagrobti Tomą. (Tik pamirštama parašyti, kas su tuo Tomu buvo nutikę.) Dvidešimt pirmoje knygoje to paties – sukompromituoti Mėmę, išstumti jį iš kėdės ir į ją atsisėsti pačiam – siekia buvęs mokyklos valytojas Valius (Dingusios silkės byla, „Tyto alba“). Visi veikėjai, kaip tyčia, prieš pat Kalėdas susirenka Druskininkų SPA, Valienė iš valgyklos pavagia visas silkes (ne vieną, kaip teigiama pavadinime), be kurių neįsivaizduojama Kūčių vakarienė, ir slapta įmeta jas į Mėmės kambario balkoną. Gaila, bet seklių trijulei čia beveik nėra ko veikti, nusikaltimą įrašo stebėjimo kameros. O ir pats „kompromatas“ labai naivus. Įtarėme, kad Tomas Dirgėla Japonijoje nebuvo, bet Druskininkų sanatorijoje tikrai buvo. Viskas labai autentiškai atkurta, ypač nuo maisto lūžtanti valgykla.
Skaitant kyla minčių, kad „Domo ir Tomo“ ciklą rašytojas tęsia iš reikalo, dėl pinigo. Kartojasi situacijos, veikėjai tie patys, o kokių nors prasmių ar vertybių neatsiranda. (Ai, bet kam tos vertybės…)
Parašęs apie Silkę turiu susigėsti: tai devintoji 2025 m. Dirgėlos knyga. Mat skaičiavau pernai, o Silkė bibliotekas pasiekė jau po Naujųjų. Bet vis tiek gėda. Juolab kad esi pasigyręs, jog mėgai matematiką.
2018-aisiais man labai patiko pirmoji knyga apie Luką Šiaudelį. (Net Violetos Tapinienės knygoje šis veikėjas paminėtas.) Tada išgirdau joje subtilią socialinio jautrumo gaidą. Patrauklus ir prasmingas meninis sąlygiškumas: veikėjai maitinasi iškarpomis iš maisto reklamos katalogų. Tik kai ta išmonė kartojasi iš knygos į knygą, darosi nebeįdomu. Ketvirtoji serijos knyga Lukas Šiaudelis draugauja su DI („Tyto alba“) – apie seną kompiuterį, kuriame Lukas randa draugą, dirbtinį intelektą, atliekantį visas mokyklos užduotis. Lukas netgi vyksta į rašinių konkursą ir ten sužlunga. Nepasakysi, kad knyga neturi idėjos – nesinaudok svetimu darbu! Bet kažkaip viskas didaktiška ir primityvoka.
Nauja pradžia. Įkalinti mokykloje („Tyto alba“) – knyga, kurios niekad nebūčiau ėmęs į rankas. Irgi nykuma. Dominykas, o gal Domas – taip ir nesuprasi tikrojo vardo – su mokyklos bibliotekininke žaidžia „Minecraft“ žaidimą per audrą, Domas net ir sukčiauja. O tai didina pavojų. Žaidimo pasaulio būtybės užpuola mokyklą. Buvau girdėjęs koleges sakant, kad autorius ne visada perskaito, ką parašęs. Netikėjau. Bet šioje knygoje bene penkiuose skyriuose veikia mokytojas, o šeštame jau mokytoja. Nemotyvuota transformacija, nors gyvenime pasitaiko. Smulkių riktų aptiktume ir kitose knygose.
Dirbtinumu, nenatūralumu pribloškia Emilis ir slaptas balso eliksyras („Alma littera“). Tai antroji ciklo knyga. Pirmos neskaičiau, trečios turbūt nenorėsiu skaityti, nors ji jau išleista, jau šiais metais. Emilis yra išradėjas. Jis išranda skystį (vadinamąjį eliksyrą), kurio paragavę šunys ir katės ima draugauti. Emilis ir pats jo gurkšteli. Ir nepatikėsit – įgyja dainininko talentą. Siunčiamas į konkursą. (Beveik taip pat, kaip Lukas Šiaudelis – į rašinių konkursą.) Bet ten eliksyras nustoja veikti. Paskutinį gurkšnį išgėrė Emilio senelis, kuris irgi staiga atgavo balsą. Tada abu dalyvauja konkurse ir patiria fiasko. Knygoje kažkodėl pasirodo garsiausias Lietuvos dainininkas Aidas Vaumila (labai juokinga). Tikriausiai todėl, kad turi atlikti Valančiaus prozos didakto vaidmenį – pamoko Emilį, kad norint laimėti dainų konkursą reikia daug dirbti.
Po Emilio spustelėjo širdį dėl skaitytojų vaikų. Nejaugi jie tokie kvaili, kad nejaustų, jog tai visiškas išsidirbinėjimas, jog viskas laužta iš piršto. Matyt, jau ir dėl siužetų Tomui kyla problemų. Ir vis dažniau jo knygos atrodo tokie literatūriniai niekučiai, kad nejauku darosi dėl visos vaikų literatūros. (Imi kompleksuoti kaip tikras senovės lietuvis: ką pagalvos tie, kurie iš anksto į vaikų literatūrą žiūri su panieka?)
Netikėtai ir gal ne laiku prisiminiau šios apžvalgos pradžioje minėtą ereziją – apie penkerių metų nerašymo stipendiją. Pagalvojau, kad tokia stipendija (tik ne penkerių, nors dvejų metų) išeitų į naudą ir Tomui Dirgėlai, ir vaikų literatūrai, ir medžiams, kurių nenukirstų. Jeigu reikėtų, mielai parašyčiau motyvuotą rekomendaciją tai stipendijai gauti. Pirmiausia pabrėžčiau, kad autorius tikrai gabus ir vis dar daug žadantis. Kad jis gerai pažįsta šiuolaikinių vaikų pasaulį, realijas – juk pats yra trijų vaikų tėvas ir už tai nusipelno pagarbos. (Žinoma, kartu su žmona.) Paliudyčiau, kad Tomas geba sugalvoti įdomių siužetų, situacijų, pasakoja lengvai, žaismingai. Bet siužetų per maža. Taigi stipendija padėtų atsinaujinti, susibrandinti, pražydinti savikritikos jausmą. Pasikrauti intelektualiai. O tai geriausia daryti skaitant vertingas knygas, įskaitant ir skirtas vaikams, kurios padėtų suprasti, kad tikra literatūra yra ne vien siužetai. (Beje, TV laidoje, kurią mačiau gal net tris kartus, autorius sakė, kad neskaito, nes neturi laiko. Štai ir atsirastų laiko.)
Studijuodamas Tomo Dirgėlos kūrybą turėjau ilgokai pastypsoti bibliotekose laukdamas, kol skaitytojai grąžins populiariojo rašytojo knygas. Bibliotekininkės ėmė šnairuoti, įtarinėti ir klausinėti. Štai keletas svarbesnių klausimų. Ar Dirgėla visada taip rašė? Iškart atsakiau, kad kūrybinio kelio pradžioje (ak, kokia klišė) jis buvo įvairesnis, dėjo daugiau pastangų, ieškojo įvairovės. Pajutusios, kad kritiškai purkštauju, bibliotekininkės ėmė remti prie sienos: tai kodėl tada jis toks populiarus? Pakartojau ką tik minėtus privalumus ir pasakiau, mano galva, itin esmingą dalyką: Dirgėla iš savo skaitytojo nereikalauja jokių pastangų – nei proto, nei širdies. Jis paikina skaitytojus. O juk ir tėtis, ir mokytojas, kuris paikina, vaikams yra geriausi. Tik užaugę suvokiame, kad yra, deja, priešingai.
Negalėjau neišgirsti ir atokiau stovėjusios – turbūt mamos – replikos: „Ko čia kabinėjatės. Džiaukitės, kad vaikai skaito nors Tomo Dirgėlos knygas.“ Sunkoka ginčytis.
Jau rašydamas kritines pastabas apie Tomo kūrybą, o ypač baigdamas, suvokiau, kad tie pakepšiojimai yra it musės bandymas sustabdyti didelį ratą, kuris ant ašies nebraškėdamas sukas lengvai: rašytojas rašys, nes, kad ir ką parašys, leidyklos leis; leidyklos leis, nes tėčiai ir mamos perka ir dosniai moka; tėčiai ir mamos perka, nes vaikai eina…
Pabaigoje turbūt derėtų parašyti, kad mano kritinės įžvalgos radosi iš gerų norų, iš linkėjimų autoriui. Bet juk niekas tokiomis tezėmis nebetiki. Gal verčiau pripažinti, kad literatūros procesus lemia visai ne kritikai. (Ne veltui vieno kūrinio veikėjas svarstė: „Nežinau, kodėl Dievas sukūrė tarakonus ir literatūros kritikus.“) Tad baigsiu trečiu teiginiu: Tomo Dirgėlos kūryba yra šiuolaikinės lietuvių vaikų literatūros reiškinys. Tačiau turime matyti, kad tas reiškinys, mandagiai sakant, gana prieštaringas.
Mintimis ir akimis perbėgant visą apžvalgą galima pasakyti, kad praėjusieji metai vaikams ir jaunimui paliks knygų, kuriomis jie ilgai džiaugsis. Bet yra ir tokių, kuriomis suabejos ir netrukus pamirš. O rašantieji apie knygas tegul guodžiasi: būti literatūros kritiku vis dėlto maloniau, negu būti tarakonu.
Autorius: Doc. Dr. Kęstutis Urba
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
