Tegul tik skaito. (Bet ką?) (2025 m. realistinės prozos apžvalga) / 1 dalis

Sulaukęs įpareigojimo parašyti praėjusių metų vaikų ir paauglių knygų apžvalgą prisiminiau rudenį skaitytą dviejų literatų, kuriuos gerbiu, pokalbį ir jame nuskambėjusią šmaikščią, kandžią, bet vis dėlto netuščią mintį. Pašnekovė pasiūlė kuriai nors kultūros institucijai įsteigti stipendiją rašytojams, kad kai kurie iš jų nerašytų bent penketą metų. Iš patirties žinodamas, jog kasmet vaikams išleidžiama geras pluoštas blogų knygų, kad kas keleri metai atsiranda leidyklų, kurių specializacija – leisti labai blogas knygas, maniau sudarysiąs tokių stipendininkų sąrašą, ir apžvalga iškart taps kompaktiškesnė. Keista (o išties džiugu), kad tokių beviltiškų 2025-aisiais išleistų knygų beveik neaptikau. O gal jas iš anksto ištrynė bibliografai?

Kita vertus, realistinės prigimties literatūra, už kurią tapau atsakingas, iš maždaug 190 naujų knygų sudarė nedidelę dalį. Vyravo literatūrinės pasakos, o ypač, mano akimis, gausi buvo pažintinė, arba negrožinė, literatūra.

Po praeities skraiste

Knyga, nuo kurios norėčiau pradėti, kuri skaitytojus nukelia į tolimiausią praeitį, iš dalies irgi galėtų būti laikoma pažintine, istorine literatūra. Tai didelės apimties, 456 puslapių, Gerdos Jord knyga Karalius nakvos Merkinėje („Aukso žuvys“). Bet nei vienas, nei kitas ką tik paminėtas terminas neatskleidžia jos savitumo. Man būtų labai gražu, jeigu ją pristatytume lietuviškai – vaizdų romanas. Bet, žinoma, daugelis skaitytojų pirmenybę teikia angliškoms sąvokoms, tad ir pirmame viršelio puslapyje, ir paantraštėje kūrinys apibūdinamas kaip grafinis romanas. (Džiugu, kad ne grafinė novelė, kaip ne sykį teko matyti kitų knygų paantraštėse.) O štai ketvirtame viršelio puslapyje knyga jau vadinama komiksu. Nors žinau, kad tarp tų dviejų terminų nėra aiškių ribų, antrasis man pasirodė tinkamesnis.

Taigi Gerdos Jord istorinis vaizdų romanas pasakoja apie XVII a. laikus, jo centre – Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos IV gyvenimo epizodai. Autorė kartkarčiais (ir labai tinkamose vietose) pateikia tikslias istorines datas, pabaigoje įdėtas literatūros sąrašas, svarbiausi istoriniai šaltiniai gražiai pristatomi pabaigos žodyje. Romane pavaizduoti įvairūs kultūros reiškiniai, pavyzdžiui, pirmosiosoperos Vilniuje pastatymas, kūrinyje veikia istorinės asmenybės – Albertas Kojalavičius, Žygimantas Liauksminas ir – ypač svarbu – Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Nežinia, ar tai seniai planuotas įvykis, ar atsitiktinis sutapimas, kad ši knyga išėjo Lietuvoje minėtais Sarbievijaus metais.

Knygoje nėra aktualinamos Vladislovo Vazos karaliavimo, valdymo problemos. Beletristinį pagrindą sudaro uždrausta karaliaus meilė nekilmingai merginai, pavainikio sūnaus motinai Jadvygai Luškovskai. Autorė užsimena, kad į šį meilės nuotykį derėtų žvelgti kaip į galimą romantinę istoriją.

Baigęs skaityti iškart užsirašiau: didelis ir doras darbas. Ir labai reikalingas. Galbūt kelsite klausimą, kas šios knygos adresatas. Manyčiau, kad komikso forma patrauks daugelį paauglių (gal kiek vyresnių), taip jie įžengs į svarbų istorinį lauką. Tačiau knyga tiek pat gali būti įdomi ir suaugusiems skaitytojams. Pagaliau būtina atkreipti dėmesį, kad prieš keletą metų Baroko epochos, Sarbievijaus poezijos studijos perėjo į dešimtą klasę. Sumanus literatūros mokytojas gali puikiai pasitelkti ir Gerdos Jord (Gembickienės) kūrinį.

Jeigu atsirastų proga šią knygą leisti pakartotinai, derėtų pataisyti ne visai suprantamą teksto dubliavimąsi 137–139 puslapiuose. Be to, Sarbievijaus Miškų žaidimus reiktų cituoti ne iš Albino Žukausko, o iš naujesnio ir autentiškesnio Eugenijos Ulčinaitės vertimo.

Šiuolaikiniams vaikams tolima praeitis yra ir XX a. aštuntasis dešimtmetis. Jis vaizduojamas Elvyros Žeižienės knygoje Kukurūzų lėlė (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Knyga susijusi su anksčiau išleistomis Kedrynų mergaitės istorijomis, yra tarsi anosios tęsinys. Dešimtmetė Elvyra su tėvais grįžta į Lietuvą iš Sibiro tremties. Apie tokius dalykus sovietmečio literatūroje nebuvo galima rašyti, o ir naujaisiais laikais tokia (grįžimo) situacija vargu ar buvo vaizduota knygose vaikams. Abi knygos pagrįstos asmenine patirtimi, autorės prisiminimais.

Veikėja atranda kitokią nei Sibire aplinką, susipažįsta su kaimynais, bendraamžiais, pradeda lankyti lietuvišką mokyklą. Vyrauja vaiko kasdienybė, žaidimai, kuklūs žaislai. Juos simbolizuoja iš kukurūzų burbuolės padaryta lėlė. Autorė kritiškai vertina kolūkinę tikrovę, kai kuriuos politinius reiškinius, bet to neutriruoja. Pavyzdžiui, rašoma apie valdžios pastangas tėvą išsiųsti atgal į Sibirą, apie brutalią ateizmo propagandą ir kita. Sąmoningos ir pagrįstos autorės pastangos teikti žinių ne tik apie socialinę, pilietinę tikrovę, bet ir apie etnografi ją. Mažoji Elvyra močiutės sodyboje aptinka įvairių senovinių daiktų, rakandų. Neįkyriai aiškinama jų paskirtis, pateikiami pavadinimai. Pavartojami ir paaiškinami retesni, archajiški žodžiai. Nevengsiu asmeniškumo ir padžiūgausiu, kad ir pats sau atradau reikalingą vieną žodį. Mat iš kaimiškų savo vaikystės namų esu atsivežęs ir išsaugojęs tokį medinį daiktą, naudotą skalbiniams lyginti. Pavadinčiau jį kočėlo partneriu: tai tokia maždaug 80 centimetrų ilgio plokščia pliauska, kurios viena pusė (apačia) dantyta, rantėta, o kitoje pusėje išskaptuota rankena. Ant kočėlo būdavo apvyniojamas skalbinys, ir tada per jį važiuojama tais dantimis. Dievaž nežinojau, kaip tas daiktas buvo vadinamas. Matyt, jo mes niekaip nevadinome, nes būčiau atsiminęs. Tai štai Žeižienės knygoje pateikiami net du pavadinimai: rumbė ir rintė. Be abejo, kiti skaitytojai, tarp jų ir vaikai, taip pat atras mažiau žinomų žodžių ir vaizdų.

Eugenijos Marks Ragaudžių kaimo vaikai (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“), žinoma, nedvelkia istorija. Bet praeities arba nostalgijos lengvą šydą knygoje jauti. Jaunoji autorė ją skiria vaikystės draugams, kaip galime suprasti, kartu leidusiems vasaras kaime. Tokių arba panašių knygų pasaulį buvau linkęs vadinti kasdienybės realizmu. Jose vyrauja vaikų ir suaugusiųjų santykių darna, vaikystės saugumas, įprasti, niekuo neišsiskiriantys įvykiai. Dažniausiai jų veiksmas vyksta vasarą. Gražiausių tokios literatūros pavyzdžių yra palikusi Astrida Lindgren, bet ir kelios kitos skandinavų vaikų rašytojos – Maria Gripe, Anne- Catharina Vestly.

Gana akivaizdu, kad jaunosios rašytojos Eugenijos širdžiai artima Astridos Lindgren literatūrinė mokykla, ir tai yra puiku. Net jos knygos pavadinime lengva išgirsti sąšauką su Padaužų kaimo vaikais. Ragaudžių kaime (kaip ir Padaužų) irgi veikia trijų kiemų, arba sodybų, gyventojai. Tai Gustė (aštuonerių metų), naujokė Emilija (beveik dešimties), brolis ir sesuo – devynmetis Adomas ir vienuolikametė Miglė. Ragaudiškių gyvenimas nėra toks idiliškas kaip Lindgren knygoje. Tarp kasdienybės nuotykių pasitaiko ir dramatiškesnių – pavyzdžiui, šieno kaugės padegimas. Pabaigoje vaikai pabėga iš namų norėdami paveikti savo tėvus. Lietuviškoje apysakoje siekiama atskleisti kai kuriuos šeimos gyvenimo skaudulius. Štai Emilijos tėvas anksčiau turėjo kitą šeimą, jis nuolat piktas, o įniršęs trenkia Emilijai skaudų antausį. Gustė yra iš nepilnos šeimos, ją vargina nuolatinė jaunesnių sesučių priežiūra. Miglės ir Adomo tėvai yra verslininkai, vaikai maudosi prabangoje, tačiau su tėvais gali pabendrauti kasdien vos kelias minutes, ir tai juos skaudina.

Eugenija Marks dar nesukuria tokių psichologiškai subtilių vaikų paveikslų, tarpusavio santykių kaip skandinavų vaikų literatūroje, bet pastangos akivaizdžios, tad ir sveikintinos.

Tomos Beržonskienės knyga Visokie maži stebuklai („Marios laiko“) tarsi byloja apie dabartį. Bet kažkodėl neapleidžia jausmas, kad „Priekulėje nutikusios vakaro istorijos vaikams“ (tokia leidinio paantraštė) irgi ateina iš praeities, iš vaikystės atminties. Autorė kaitalioja pasakotojų fi gūras, perduoda žodį vaikams. Bet tai labai formalus triukas: nepagalvota, kad penkerių ar aštuonerių metų vaikai pasaulį mato, apie jį mąsto ir kalba visai kitaip nei suaugusieji. Knygai trūksta profesionalumo įvairiais aspektais, bet vis dėlto išsakyti meilės jausmą gimtajam miestui iš dalies pavyko. Ir net paveikė šių komentarų autorių: „Po šimts pypkių, reikia pagaliau nuvažiuoti į Priekulę!“

Čia ir dabar. Bet ne tik čia. Ir ne tik dabar

Aušrinės Tilindės knygą (vis dėlto turbūt romaną) Po šimts pypkių, seneli! („Alma littera“) pradėjau skaityti kaip pasakojimą apie čia ir dabar vykstančius įvykius. Nuo pat pirmo sakinio, kuriame prisistato herojus ir pasakotojas dešimtmetis ketvirtokas Bernardas. Pavadinimas sufl eruoja, kad bus plėtojama senelio ir vaikaičio (dabar jau galima sakyti ir anūko) santykių linija. (Įdomu, kad tokia tema dažnėja ir lietuvių, ir verstinėje vaikų literatūroje, pavyzdžiui, estės Triinos Laan Berniukas ir senolis.) Spalvingi tie santykiai, spalvingas guvaus, judraus senelio paveikslas, nors kartkarčiais šmėsteli ir senatvinės demencijos požymių. Skubu pasakyti, kad jaunoji autorė Aušrinė Tilindė siekė vaikams pristatyti labai svarbų, sudėtingą vaizdavimo objektą – Lietuvos rezistencinį, partizaninį karą. Štai tam ir prireikia senelio, pokario dramų veikėjo, paveikslo. Šiam tikslui pasitelkiamas persikėlimo laike (angl. timeshift) principas. (Pati autorė ne visai tiksliai jį vadina kelione laiku.)

Pasižavėjimą romanu nukelsiu tolyn, o dabar išsakysiu, kas mane skaitant šį kūrinį trikdė. Pats turiu dešimtmetį anūką ketvirtoką vardu Bernardas. Pats esu visiškai subrendęs ir kartais guvus senelis. Bet man, laimė, partizaninio pasipriešinimo laikų nė iš tolo neteko patirti. Tad skaitydamas ėmiau spėlioti ir skaičiuoti, kokio amžiaus yra tasai knygos senelis. Ir kiek tada metų Bernardo tėvams? Negali nepastebėti tokios teksto detalės: senelis, būdamas septyniolikos, stebėjo į Sibirą dundančius traukinius. Kitoje vietoje sušmėžuoja kaimynų automobilis – žiguliai. Rodos, 169 puslapyje perskaitai, kad Benio tėtis prieš kelerius metus nuo tankų saugojo Lietuvos televizijos bokštą. Ne pirmą kartą patiriu, kad ir literatui labai praverčia matematikos žinios, džiaugiuosi, kad mokykloje matematiką (protingą mokyklinę matematiką, ne šiuolaikinę) mėgau. Taigi paskaičiavau, kad tas literatūrinis senelis turėjo būti gimęs (1940 – 17) 1923 metais. Toliau matematiškai analizuoti knygą galėtų ir patys jaunieji skaitytojai, t. y. nustatyti apytikrį veiksmo laiką.

Turbūt suvokiate, kokį priekaištą išsakysiu autorei: ji tikrai turėjo rasti būdą iškart aiškiai įvardyti vyksmo laiką. Ypač dėl to, kad trečiokams ir net penktokams (toks, mano galva, būtų optimalus knygos adresatas) orientuotis istoriniame laike dar nėra lengva. Žinoma, iš detalių tą laiką galų gale galima rekonstruoti, visi galai sueina, bet tai be reikalo komplikuoja skaitymo procesą.

Dar vienas dalykas. Romanas iš principo yra realistinės prigimties, tačiau tą realistiškumą ardo nereti sąlygiški elementai. Tai jau minėtas persikėlimas laike. Visiškai pasakinė detalė – kojinė Greituolė, ją apsimovęs senelis pasidaro labai spartus. (Beje, su kojine, su jos mezgėja susijusi istorija labai įdomi ir jautri.) Turiu pasakyti, kad man tie sąlygiškumai ir pasakiškumai ardo estetinę vienovę, meninę harmoniją. Persikėlimo mechanizmas yra naivokas (reikia įsikibti į kokį nors daiktą), o kartais ir gerokai dirbtinis. Būtų natūraliau, jeigu autorė, vaizduodama pokarį, apsiribotų retrospekcijos principu.

Jeigu su manimi ginčytumėtės dėl to, ką parašiau pastarojoje pastraipoje, greičiausiai pasiduočiau. Taip, tai trikdo perdėtai suracionalėjusią skaitytojo senelio sąmonę. O vaikams tai bus tikra įdomybė.

O dabar džiūgauju. Aušrinės Tilindės romanas – viena iš ryškiausių 2025 m. knygų vaikams. Sodrus siužetas, guvus pasakojimas, ryškūs veikėjai. Prasmingas, daugiabriaunis turinys. Patriotizmo idėja. Puiki – logiška ir prasminga – siužeto pabaiga. Belieka pastebėti, kad tai jau penkta Aušrinės Tilindės knyga vaikams ir paaugliams. Atėjo kūrybinga, gabi rašytoja – gerbkime, mylėkime ir sėkmės linkėkime.

Knygas skaitome neužsimerkę, tad tikrai pastebėsime ir puikias, labai tinkamas šiai knygai Gretos Alice iliustracijas.

Viktorijos Butautis Magnetinės salos („BALTO leidybos namai“) veiksmas vyksta dabar. Bet ne čia. Knygą galime laikyti prieš porą metų suskambėjusios, paauglių išrinktos Metų knyga Kanarų salos tęsiniu. Pagrindinė veikėja trylikametė Ema dabar atvyksta į Australiją, bet palaiko ryšį su Kanaruose sutiktu draugu ir bendražygiu Džeku. Kartu į Australiją atsikrausto ir Emos numylėtasis prancūzų buldogas Marsas.

Nespėjusi deramai įsikurti Melburne, Ema su tėvu mokslininku, gamtininku, išvyksta į vieną iš 8 tūkst. Australijos salų – į Magnetinę salą. Tėvas ten imasi tyrinėti gamtos reiškinius, o Ema aptinka begalybės simboliu pažymėtą magnetinį kiemelį, paslaptingą įrenginį ir aštuonlapės gėlės galvosūkį ant akmeninės sienos.

Knygą galima laikyti interaktyvia: veikėja sprendžia įvairias užduotis, tyrinėja simbolius, aiškinasi paslaptis. Tuo pat metu smagiai ritasi nuotykių kamuolys. Rebusai, nuotykiai, žinoma, prikaustys skaitytojo paauglio dėmesį, aš pats per juos bėgau truputį paviršiumi. Užtat labai suklusdavau, kai prasidėdavo kalba apie stebinančias Australijos gamtos įdomybes. Autorė talentingai (tarsi nepastebimai) į siužetą, į pasakojimą įpina gausią pažintinę medžiagą. Sudomina kad ir lakoniški vietinių gyventojų aborigenų gyvenimo vaizdai, veikėjų paveikslai. Pasakojimas ir vėl labai bėglus, lengvas, pagavus. (Tiesa, nesu įsitikinęs, kad tai tikrai fantastinis romanas.)

Dėl šio kūrinio nesunku būti pranašu: antrajai Viktorijos Butautis knygai ir vėl lemta būti skaitomai. Taigi pirmyn, penktokai, šeštokai, septintokai!

Atskirtas nuo platesnio pasaulio, tarytum sala, nors ne sala, vaizduojamas maždaug 300 gyventojų miestelis Dovilės Pelegrimės romane Blū („Herojus“). (Romanu savo kūrinį vadina pati autorė.) Skaičiau susidomėjęs: neaiškus, keistas pavadinimas, nieko nežinojau apie autorę. (Dabar jau žinau, netgi mačiau Vilniaus knygų mugėje.) O svarbiausia, jog pradėjęs skaityti pajunti, kad kažkas čia kitaip. Ilgai vaikų ir jaunimo literatūroje gyvenusius tyrėjus tas kitaip visada džiugina.

Blū yra pagrindinio herojaus šešiolikmečio Toro Velveto pravardė ir reiškia ne ką kita, o mėlyną spalvą. Autorė lyg ir bando plėtoti spalvų simboliką, tik gal ne visai savo sumanymą tesi. Miestelis yra prie Baltojo ežero, šalia aukšto, medžiais apaugusio kalno, ant kurio stovi mėlynas namas. Jame ir gyvena Toras su seneliu Si, buvusiu mokslininku, profesoriumi, senatvėje grįžusiu į giminės namus. Ir šioje knygoje svarbus ir įdomus senelio ir vaikaičio ryšys. Jų bendravimas harmoningas, ryšys artimas. Ne visai aišku, kodėl rašytoja veikėjams suteikia tokius keistus vardus. Gal kad miestelis, visas jo erdvėvaizdis nepadvelktų etnografiniu lietuviškumu? Gal kad norima kurti sąlyginį, stilizuotą vaizdą?

Vaizduojamas pasaulis gana šiuolaikiškas, jame funkcionuoja visagalis internetas, dažnai paminimi išmanieji telefonai. Ir vis dėlto, kaip jau užsiminiau, tas pasaulis kitoks, mįslingas. Labai įsimena miestelio tradicija – bijūninių šventė (rugpjūčio 12 d.), kai žydi balti bijūnai. (Kaip žinia, bijūnai žydi birželio mėnesį, bet šioje knygoje turbūt sąmoningai yra kitaip.) Tada visi gyventojai išeina į gatves, vaišina vienas kitą. Įsimena ir atviros nakties paprotys – ir suaugusieji, ir paaugliai po tos šventės gali likti nakvoti bet kuriuose namuose. Tik būtina grįžti namo iš ryto. Miestelį gaubia kažkokios paslaptys. Štai naktį ežeras į krantą išmeta prieš metus nuskendusios Odės kūną.

Šios knygos kitaip siejasi ir su pagrindinio veikėjo paveikslu. Jau ir dėl to, kad jis šešiolikmetis – nedažnas toks amžius paauglių literatūroje. O ypač todėl, kad teigiamas. Ką ten teigiamas, beveik tobulas: gražuolis, sportiškas, doras, protingas, turintis gyvenimo tikslą. Ir vis dėlto paveikslas patrauklus, tas jo idealizavimas neatstumiantis, nekomiškas. Toras (Blū) nuo vaikystės draugauja su trejais metais vyresne Mėlynake. Tai labiau panašu į intelektualią draugystę, nors galime įtarti, kad tarp jų plevena ir kitokie jausmai. Tiesa, Toro tikroji mergina yra bendraklasė Severina, bet ši pasakojimo linija itin blanki.

Kūrinio pradžioje pasakyta, kad Torui teks keisti mokyklą. Ta žinia jį labai slegia, neramina. Vėliau ši mintis užmirštama, o artėjant pabaigai, vėl prisimenama. Bet tik konstatuojama.

Baigus skaityti, galvoje susirangė didžiulis klaustukas: o tai kas šioje knygoje yra svarbiausia? Kur jos svorio centras? Atrodo, įdomiai užmaišytam literatūriniam pyragui pritrūko kokių nors brendimą (arba rūgimą) skatinančių mielių. O gal daug ką paaiškins antroji romano dalis, ji jau išleista, jos viršelis skaisčiai raudonavo Knygų mugės stende.

Būtina pasakyti, kad Blū pasakojimą derėjo nugludinti, nušlifuoti stilistiškai. Tiesa, knyga turi redaktorių, jo ranka juntama. Bet toji ranka turėjo būti dar kietesnė, griežtesnė, reiklesnė. Profesionalumo trūksta ir teksto maketui. Vis dėlto knyga daug kuo patraukli. Ji tarsi supriešinama su šiuolaikinėje paauglių knygų leidyboje, ypač vertimuose, dažniau pasitaikančia problemų proza.

Problemų proza vadintinas Justinos Kapeckaitės romanas Sono Electrum („Alma littera“). Tiesa, leidėjai ir vėl knygą vadina moksline fantastine, nors pati autorė pripažįsta, kad fantastikos joje nedaug, vos viena kita siužeto linija, detalė. (Atrodo, kad plačiai pasklidęs neišverčiamas angliškas terminas fantasy sujaukė vaikų ir jaunimo literatūros galvas, ir visi kūriniai, turintys kokio nors meninio sąlygiškumo, skubiai pavadinami fantastine literatūra.)

Atsivertęs Justinos Kapeckaitės knygą greitai suvokiau, kad turėsiu skaityti apie man nepažįstamą, nežinomą tikrovę – kompiuterinių vaizdo žaidimų pasaulį. („Sono Electrum“ ir yra vieno tokio žaidimo pavadinimas.) Džiugesio dėl to nepajutau, užtat pabudo smalsumas. Knygos herojus Sebastianas baigęs mokyklą nė neketino ką nors studijuoti, susirado nuobodų darbą kažkokioje elektroninės prekybos firmoje, išėjo iš namų, išsinuomojo butą. Jis labai mėgsta kompiuterinius žaidimus ir moka žaisti, užtat įviliojamas į nelegalų žaidimų klubą „Kalista“. O ten sukasi dideli pinigai, prekiaujama psichotropinėmis medžiagomis. Sebastianas irgi pradeda vartoti vadinamąjį nefritą.

Žinoma, netrukus jis pristinga pinigų, yra priverstas važiuoti į namus, susitikti su motina. Nuo to siužeto posūkio pradeda skleistis gana subtili, individuali asmens istorija. Sužinome, kad Sebastianas yra nesantuokinis sūnus, kad jo labai sudėtingi santykiai su patėviu, kuris iš tikro yra jam gera linkintis.

Romane pateikiama ir kita suasmeninta dviejų brolių istorija. Žaidėjo Raigardo sąmonė sužalota, jis nepagydomas, miršta. Jo brolis Armantas tampa Sebastiano bendranuomiu („butiaku“), jis yra talentingas pianistas, išvengęs narkotikų, visaip stengiasi padėti Raigardui, gelbėti jį. Beje, jo ryšiai su šeima taip pat nėra darnūs.

Susidaro įspūdis, kad Justinos Kapeckaitės knyga parašyta su temos ir problemos išmanymu. Ji verta pagarbos dėl savo pozityvumo. Autorė gana atvirai, aiškiai formuluoja idėją, kad virtualus pasaulis žaloja žmogaus smegenis, pavergia asmenybę. Pabaigoje kalbama apie išsivadavimą, apie herojaus grįžimą namo.

Sono Electrum – viena iš ryškiausių metų knygų vyresniesiems paaugliams, jaunimui. Nėra abejonių, kad apie ją dar ne kartą bus rašoma. Rašys turbūt ir tie, kuriems jos vaizduojamasis pasaulis artimesnis ir suprantamesnis.

Autorius: Doc. Dr. Kęstutis Urba

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama