ANDRĖJA GIBSON. Amerikiečių poetės eiles vertė Miglė Domašiūtė

ANDRĖJA GIBSON. Amerikiečių poetės eiles vertė Miglė Domašiūtė...Užuot sakius depresija, mėgink vadinti tai žiemos miegu. Įsivaizduok, kad tamsa yra urvas, kuriame tave išgydys visiškas nieko neveikimas. Žiemodami gyvūnai net nesapnuoja. Nieko tokio, jei negali įsivaizduoti Pavasario. Neprabusk, kai pasaulis žadins. Vadinki savo bejėgiškumą tylos buveine, vieta pagyti, slėptuve, Širdele, tik ne kapu. Laiko patikrinimas Man dvidešimt, kai mamai nustato paralyžių sukėlusios ligos diagnozę. Ant sofos paėmusi mane už rankos ji sako, kad liga paveldima. Eina per giminės medžius, kol nė vienas nebepaeina. Po diagnozės jai pagaliau aišku, dėl ko jos mylimiausia teta pusę savo gyvenimo praleido vežimėlyje. Dėl ko dar prieš ankstyvą mirtį tėvo eisena ėmė keistis, daktarui nė neįtariant priežasties. Man dvidešimt, kai galiu pasidaryti tyrimą, kad sužinočiau, ar liga užkoduota mano dė en er, ar su šiais genais šokių aikštelėje man pavyks tustepas po dvidešimties metų. Tyrimas yra aiškiaregys. Krištolo rutulys. Taro burtai ant bedugnės krašto, nuo kurio aš nukrisiu arba ne. Man dvidešimt, ir aš tebebijau būrimo lentelės. Uždavus klausimą, kaip aš numirsiu, mano pirštai sprunka nuo lentelės į kišenes, lyg sakytų: „Gal palikim kūrėjai jos paslaptis?“ Visą savo gyvenimą mamą pamenu kaip miestelio vaikštūnę. Nuo tada, kai užsėdau ant vaikiško dviratuko, kiekvieną vakarą mindavau šalia jos. Ji nužingsniuodavo mylių mylias, savo šypsena įžiebdama šviesą kiekvieno namo verandoje. Per daug nekamantinėju, ką būtų dariusi, ar būtų norėjusi sužinoti, kad, „stuktelėjus“ keturiasdešimt, keturiasdešimt jai stuktels atgal lyg beisbolo lazda per kelius, įprastas gyvenimas išslys iš po kojų. Man dvidešimt, ir aš dar neturiu nė vieno draugo su negalia, tai reiškia, kad aš vis dar tikiu, kuo pasaulis išmokė mane tikėti, – kad gyvenimas neužgniauš man kvapo, nebent kvapą užgniaužtų Kilimandžaro viršukalnė arba riedlenčų megarampos ketera Ramiojo vandenyno pakrantėje. Kol kas dar nepažįstu Natali, gurkšnosiančios viskį mano lovos kojūgaly, kai man sakys, kad ji nesirinktų staiga išgyti nuo cerebrinio paralyžiaus, kad jos smegenų standusis diskas nulūžtų, jeigu rytoj atsikėlusi galėtų kūliais ridentis paplūdimiu, jeigu susivarstyti aulinius jai staiga neužtruktų nė pusvalandžio. Po šių Natali žodžių man atsiveria akys, kad nenorėčiau išsiburti savo likimo, nes nenorėčiau žinoti, kad gyvenime bus pilna permainų. Daugybė permainų. Man dvidešimt, ir aš nesuprantu, kad tai, kas labiausiai mane baugina, yra permainos – vienintelis šio gyvenimo pažadas, ir, nepaisant mano dė en er, neįmanoma patikrinti, kaip viskas klostysis arba nesiklostys, kad ateis metas, atnešiantis tiek daug kartėlio, kad širdis nebesupras, kas joje dedasi. Rodydami į krūtinę, mylimieji klaus: „Tikrai nieko nejauti?“ Man dvidešimt, ir aš nežinau, kurių žmonių neteksiu dėl to, kad liksiu kokia ir buvau, o vėliau dėl to, kad per daug smarkiai pasikeisiu. Na, mano dievas pasikeis. Mano įvardis pasikeis. Mano kūnas pasikeis ne dėl dė en er, o dėl įsisiurbusios erkės, kai ta maža pabaisa gyvenimą suknis labiau, nei krūva homofobų kada nors galėtų prifantazuoti, bet meilė, persimetusi mane sau per petį, pakylės virš visų prisigalvotų istorijų, kad pamatyčiau tiesą, o tiesa yra ta, kad ne visada galiu atskirti, kas yra dovana, o kas – tragedija. Tai, ko netekau dėl ligos, atsigriebiau suradusi atjautą sau. Nes kai trokštu nesirgti, nesu visiškai tikra, kad būčiau laimingesnė šiam norui išsipildžius, tą patį sakau ir apie tai, kas man dėjo apynasrį, kas slopino ir tildė; tai, kas po užraktais įkalino mano balsą – išmokė poeziją paversti raktu, ir dabar mano pačios žodžiai yra tikrieji mano gelbėtojai – greitoji pagalba užleidžia mano balsui kelią. Atimk man liežuvį, ir – prisiekiu – dantys ras būdą pasakyti: „Jeigu būčiau gimusi be delno linijų, aš jas pati nusipieščiau“, nes šitai rašydama esu tokio paties amžiaus kaip mama, kai jai pasireiškė pirmieji simptomai, ir, kaip bet kuris iš mūsų, neįsivaizduoju, ką uždainuos arba užkauks rytojus, kaip jausiuosi ir ko nejausiu. Pabudusi kas rytą vis žiūriu, ar dar galiu pajudinti kojų pirštus, prieš valydamasi dantis, tebevilkėdama pižamą aš šoku, kasdien besimelsdama vis kitam dievui, nes meldžiuosi sau ir kartais jaučiuosi skaidri, o kartais – išsibarsčiusi lyg pelenai dar pernai tarp mūsų tebebuvusių draugų, tačiau yra vienas būdas, kaip patikrinti ateitį. Tai vadinama laiko patikrinimu. Reikės gyventi, kol numirsi. Ir neleisti sugniaužtiems tavo laiko rodyklių kumščiams kėsintis į gyvenimo pamokas. Netgi jei jos žiauriai sunkios. Ramiai sapnuodama regiu mamą vis dar einančią. Šalia jos tebeminu dviratuką. Paskutinės valandos Susitikinėjome tik dvi savaites, kai vidury nakties suskambo telefonas. Važiuodama pas ją meldžiu žalios šviesoforų šviesos, ir sielvarto dievai išklauso. Atvykusi randu ją susirietusią sodelyje. Žemėtomis panagėmis, lyg ką tik supratusią, kad derlius, galėjęs išmaitinti visą pasaulį, buvo prarastas. Kokį pusvalandį neištarusi nė žodžio, ji sušnibžda: „Mano senelis mirė.“ Danguje lyg žvakė plaikstosi mėnulis. ● Antrasis mūsų pasimatymas buvo pasivaikščiojimas po rajoną, kur verandos didesnės nei mudviejų namai kartu sudėjus. „Ar tave užveda, ar gniuždo žinojimas, kad nė vienas iš ten gyvenančių nėra toks dėkingas kaip mes?“ – būčiau klaususi, jei nebūčiau žinojusi, ką ji atsakys. Tarsi atsakymas nebuvo ta priežastis, dėl kurios jau buvau ją įsimylėjusi. Nes tą vakarą mano akys pirmą kartą nesidrovėdamos galėjo pažvelgti tiesiai jai į veidą, kai prie vestuvinio torto formos namo Meipltono gatvėje tarp jos dantų galiausiai pastebėjau tarpelį. „Mano seneliai susituokę jau šešiasdešimt trejus metus“, – ištarė ji, ir jos šypsenoje atsivėrė tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų Vidurio Vakarų bažnytėlė. Prie altoriaus – du vaikiai, per jauni, kad ką nors suprastų, prisiekinėjo vienas kitam viską. ● Šiąnakt, jai pasakojant apie paskutines senelio gyvenimo valandas, šis paprastas sodelis kartu yra ir bažnyčia. „Jis gulėjo lovoje, – taria ji. – Močiutė sėdėjo šalia, laikydama jį už rankos. Jis ištarė žodį „myliu“. Po kelių minučių ištarė dar sykį. O tada ėmė kartoti: „Myliu, myliu, myliu“, be perstojo valandų valandas. Kartojęs tai kelias valandas pabučiavo močiutę atsisveikindamas.“ Mudviejų ašarų būtų užtekę išauginti sekvoją iš dilgėlės sėklos ar prilaistyti šitą sodelį šimtmečiui. Po šešerių metų mudvi pasibučiuosim paskutinį kartą. Po septynerių pirmą kartą eisim pasivaikščioti būdamos tik draugės. Po aštuonerių per dviračio avariją ji išsimuš abu priekinius dantis, ir aš jos maldausiu, kad neleistų dantistui užtaisyti to tarpelio. Ji neklausys, bet bažnyčios durys visada liks atviros. Kaskart jai nusišypsojus, laukinių gėlių puokštelė, paleista iš dvidešimtmetės močiutės rankų, sklęs oru, ieškodama kelio įkristi pasauliui į glėbį. ● Per gyvenimą prirašiau šitiek eilėraščių. Kiekvienas iš jų buvo ieškojimas, kaip taikliau išreikšti tai, ką vienu žodžiu žmogus gali pasakyti kitam. Kaip sugebėjau taip prašauti pro šalį? Argi tai ne nuostabu, kad taip stengiausi ir nesugebėjau parašyti nieko gražesnio už žodį myliu.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama