Penkioliktasis laiškas iš Ukrainos apie džiugius dalykus
Sunra
Turinį įkėlė
Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Šiandien yra birželio aštuntoji. Pagaliau – vasara. Rašau šį penkioliktąjį laišką iš apsiniaukusio, lietingo Kyjivo. Rašydamas galvoju apie kitą laišką, kuris prieš keletą dienų buvo skaitomas, cituojamas ir analizuojamas visame pasaulyje. Kalbu apie Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio atvirą laišką putinui. Neslėpsiu, vienas maloniausių skaitinių pastaruoju metu. Nereikia tikėtis, kad šis laiškas padarys didelių pokyčių, bet smagu, kad laiškų kultūra vis dar gyva ir vis dar efektyvi.
Apskritai, pastarosios savaitės atnešė gana nemažai smagių dalykų. Kaip laiške minėjo ir V. Zelenskis, tikrai labai džiugina kasdieniai Ukrainos dronų vojažai į ruskyno gilumą – degančios naftos saugyklos, kariniai sandėliai, juodų dūmų debesys, kylantys putino ekonomikos forume. Ir čia tikrai ne iš tos serijos, kad lietuvis ar ukrainietis džiaugiasi, jei dega kaimynų namas. Ne, čia džiaugiasi visas laisvas pasaulis, matydamas tamsos agoniją. O kas geriau perskrodžia tamsą, jei ne ugnis? Kaip dainavo viena roko grupė: „burn mother fu...er, burn“!
Dar mane pastaruoju metu džiugino gausi lietuviška kultūra Ukrainoje. Tikriausiai skaitėte, kad ukrainiečiai didžiausiu procentu palaiko mintį, kad ruskyno puolimo atveju Ukrainos kariuomenė turėtų ginti Lietuvą. Norisi tikėti ir džiaugtis, kad prie šio procento žymiai prisidėjo ir nenutrūkstama mūsų kultūros srovė į Ukrainą. Kitų šalių kultūrininkus vis dar baugina vien mintis važiuoti į Ukrainą, o mūsiškiai tai daro su mielu noru.
[gallery size="large" ids="23890,23889,23888"]
Štai neseniai Kyjive vykusioje knygų mugėje „Knygų arsenalas“ lankėsi lietuviškų leidyklų „Lapas“ ir „Aukso žuvys“ vadovės, o VU profesorė, psichologė, habilituota socialinių mokslų daktarė Danutė Gailienė pristatė šiais metais Ukrainoje išleistą savo knygą „Ką jie mums padarė“. Tai buvo antrasis jos vizitas į Ukrainą per beveik dvi savaites.
Birželio 5–12 d. Kyjive vyksta didžiausias dokumentinio kino festivalis Ukrainoje „Docudays UA“. Šiais metais jame rodomi trys lietuviški dokumentiniai filmai: Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“, Marijos Stonytės „Švelnūs kariai“ ir naujausias Aistės Žegulytės filmas, visai neseniai susirinkęs net keturias „Sidabrines gerves“, – „Dulkės, kaulai ir stebuklai“. Ta proga į festivalį atvyko šio filmo montažo režisierius Danielius Kokanauskis ir festivalio „Nepatogus kinas“ vadovas Gediminas Andriukaitis.
Birželio 19–22 d. į Ukrainą sugrįžta pianistai Rokas ir Sonata Zubovai, kurie kartu su Ukrainos lietuve Kristina Kiseliovaite pratęs praėjusiais metais pradėtą turą su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika ir Lesios Ukrainkos eilėmis „Pasaulių sutvėrimas“. Koncertai vyks Mukačeve, Užhorode ir Lucke. Taigi, labiausiai džiugina, kad Lietuva ir toliau tveria tvarų bendrą pasaulį su Ukraina. Šlovė Lietuvai ir šlovė Ukrainai.
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
