Eiti ar neiti. Teatras. Spektaklių „7 vienatvės“ ir „Nojaus arka“ recenzijos
Sunra
Turinį įkėlė
Recenzavo Goda Dapšytė
Nuotraukos Lucie Jansch
7 VIENATVĖS
Žiūrėkite gegužės 24–28 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt
Naujausias Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „7 vienatvės“ – vienas paskutiniųjų legendinio amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono pradėtų, tačiau jau po jo mirties teksto adaptacijos autoriaus ir režisieriaus Charles Chemin užbaigtų darbų. Tad pagal lietuvių kilmės prancūzų poeto, mistiko ir diplomato Oskaro Milašiaus kūrybą sukurtas spektaklis – ne tik savarankiškas kūrinys, bet ir savotiškas atsisveikinimo gestas.
Iš architektūros per šokį į teatrą atėjęs Wilsonas per daugiau nei pusę amžiaus trukusią kūrybinę karjerą sukūrė savitą, teatrališkumu ir neįtikėtina precizika grįstą estetiką. Jo scenoje nebūtinas siužetas, personažų psichologija, bet absoliučiai privalomas tikslumas (milimetrais). Taigi radikaliai perbraižęs teatro kūrimo ir suvokimo ribas jis sukūrė savą ir lengvai atpažįstamą scenos pasaulį.
Būtent jį galime atpažinti „7 vienatvių“ scenose ir vaizdiniuose. Nuo geometrinių kiparisų alėjos iki ilgamečio teatro šviesų dailininko Vladimiro Šerstabojevo įkūnyto Vienuolios-Dievo. Mirtingumas, vienatvė ir rūkuose paskendusios būties paslaptys skleidžiasi, regis, nesibaigiančiuose Dainiaus Svobono Poeto monologuose, kai režisieriaus sustabdytas kūnas tik minimaliais judesiais palydi per O. Milašiaus eilutes besibraunantį aktoriaus balsą.
Vizijomis persmelktos O. Milašiaus eilės spektaklyje papildomas ir jo rinktų, prancūzų kalba publikuotų lietuviškų pasakų tekstais, kurie trijų damų-dvasių (Martyna Gedvilaitė, Miglė Navasaitytė ir Agnieszka Ravdo) lūpose tampa vienu gyviausių spektaklio epizodų, primenančių, kad estetika nėra priežastis prarasti humoro jausmą ar savistabą. Spektaklis neiliustruoja teksto, o sceninis veiksmas egzistuoja greta kalbos, kurdamas prasmę per ritmą, geometriją ir hipnotišką vaizdinių kaleidoskopą.
REKOMENDUOJAMA kaip paskutinė galimybė pažinčiai ar atsisveikinimui su R. Wilsono kūryba.
NEREKOMENDUOJAMA skubantiems ir ieškantiems atsakymų.
[caption id="attachment_23764" align="aligncenter" width="1024"]
„Nojaus arka“[/caption]
NOJAUS ARKA
Recenzavo Goda Dapšytė
Nuotraukos Martyno Norvaišo
Repertuarą sekite www.kdt.lt
Naujausias Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Nojaus arka“ kelia aistras ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir šiokias tokias bangas žiūrovų salėje, kai iš parterio vidurio pašokę vidutinio amžiaus vyrai demonstratyviai braunasi pro spektaklį toliau stebinčius žiūrovus, o juos atsiprašinėdamos seka žmonos. Taip, nors Jokūbo Brazio režisuotas spektaklis remiasi vienu iš Biblijos mitų, jis tikrai ne visiems.
Režisierius kartu su kūrybine bendraminčių komanda ir kelių kartų Klaipėdos dramos teatro aktoriais bando atsakyti į klausimą: gyvename prieš pasaulinį tvaną, jame ar jau po jo? Kartu su spektaklio dramaturgu Elijumi Martynenko kūrybinės laboratorijos principu sukonstruotas spektaklis alsuoja aktorių kūrybiškumu ir itin jaunatvišku humoru. Tik vietomis pritrūkus saiko ir, bent dalies žiūrovų žvilgsniu, gylio.
Bėgančiuosius (ar vaduojamuosius) nuo šiuolaikinio tvano scenografė Barbora Šulniūtė, atliepdama dar ir uostamiesčio kontekstą, apgyvendina jūriniuose konteineriuose, kurie ir tampa pagrindine, daugiafunkcine spektaklio erdve, nuolatinėmis transformacijomis palaikančia spektaklio tempą ir užpildančia minties šuolius.
Karolinos Fiodorovaitės šiuolikiški kostiumai, vainikuoti papjė mašė gyvūnų kaukėmis (butaforė Grasiela Kriaučiūnaitė) ne tik išpildo tiesiogines spektaklio pavadinimo keliamas asociacijas, bet ir suteikia anonimiškumo „gyvuliškoms“ scenoms. Seksualinis smurtas, regis, yra tapęs vienu iš pagrindinių režisieriaus J. Brazio kūrybinių įrankių (stebina ne tiek tai, kiek tokiose scenose užimama pozicija smurtautojų pusėje). Tad lengvai atpažįstamos, bet tuo pat metu ir kiek keistos, komiškos kaukės leidžia į spektaklyje nagrinėjamą į šiuolaikinį nužmogėjimą pažvelgti ne tik su siaubu, bet ir su humoru.
Ambicingas pažadas įvardyti dabartinę pasaulio būklę Senojo testamento skalėje pateikiamas nevystant nuoseklaus pasakojimo. Spektaklis žiūrovus nuolat atakuoja ryškiais, kartais komiškais, kartais vulgariai agresyviais vaizdiniais. Žvėriškumo/gyvuliškumo, ritualo, aukos, (ne)vaisingumo, vienatvės ar net mūsų Užgavėnių tradicijų temų atplaišos skrieja viena po kitos kartu su Vakarietiškų šiuolaikinio teatro tradicijų aidais. Tačiau vos užkabinusi gilesnę ar įdomesnę temą, ant kūrybinių posūkių „nešiojama“ spektaklio dramaturgija vis nuslysta paviršiumi. Gal todėl spektaklis žavi vizualumu ir aktorių kūrybiniu įsitraukimu, tačiau vargu ar pateikia šiuolaikybės diagnozę.
REKOMENDUOJAMA: jei nesvarbu, ar skanu, bet svarbiausia, kad aštru.
NEREKOMENDUOJAMA: jei teatras jus vis dar gali šokiruoti.
„Nojaus arka“[/caption]
NOJAUS ARKA
Recenzavo Goda Dapšytė
Nuotraukos Martyno Norvaišo
Repertuarą sekite www.kdt.lt
Naujausias Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Nojaus arka“ kelia aistras ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir šiokias tokias bangas žiūrovų salėje, kai iš parterio vidurio pašokę vidutinio amžiaus vyrai demonstratyviai braunasi pro spektaklį toliau stebinčius žiūrovus, o juos atsiprašinėdamos seka žmonos. Taip, nors Jokūbo Brazio režisuotas spektaklis remiasi vienu iš Biblijos mitų, jis tikrai ne visiems.
Režisierius kartu su kūrybine bendraminčių komanda ir kelių kartų Klaipėdos dramos teatro aktoriais bando atsakyti į klausimą: gyvename prieš pasaulinį tvaną, jame ar jau po jo? Kartu su spektaklio dramaturgu Elijumi Martynenko kūrybinės laboratorijos principu sukonstruotas spektaklis alsuoja aktorių kūrybiškumu ir itin jaunatvišku humoru. Tik vietomis pritrūkus saiko ir, bent dalies žiūrovų žvilgsniu, gylio.
Bėgančiuosius (ar vaduojamuosius) nuo šiuolaikinio tvano scenografė Barbora Šulniūtė, atliepdama dar ir uostamiesčio kontekstą, apgyvendina jūriniuose konteineriuose, kurie ir tampa pagrindine, daugiafunkcine spektaklio erdve, nuolatinėmis transformacijomis palaikančia spektaklio tempą ir užpildančia minties šuolius.
Karolinos Fiodorovaitės šiuolikiški kostiumai, vainikuoti papjė mašė gyvūnų kaukėmis (butaforė Grasiela Kriaučiūnaitė) ne tik išpildo tiesiogines spektaklio pavadinimo keliamas asociacijas, bet ir suteikia anonimiškumo „gyvuliškoms“ scenoms. Seksualinis smurtas, regis, yra tapęs vienu iš pagrindinių režisieriaus J. Brazio kūrybinių įrankių (stebina ne tiek tai, kiek tokiose scenose užimama pozicija smurtautojų pusėje). Tad lengvai atpažįstamos, bet tuo pat metu ir kiek keistos, komiškos kaukės leidžia į spektaklyje nagrinėjamą į šiuolaikinį nužmogėjimą pažvelgti ne tik su siaubu, bet ir su humoru.
Ambicingas pažadas įvardyti dabartinę pasaulio būklę Senojo testamento skalėje pateikiamas nevystant nuoseklaus pasakojimo. Spektaklis žiūrovus nuolat atakuoja ryškiais, kartais komiškais, kartais vulgariai agresyviais vaizdiniais. Žvėriškumo/gyvuliškumo, ritualo, aukos, (ne)vaisingumo, vienatvės ar net mūsų Užgavėnių tradicijų temų atplaišos skrieja viena po kitos kartu su Vakarietiškų šiuolaikinio teatro tradicijų aidais. Tačiau vos užkabinusi gilesnę ar įdomesnę temą, ant kūrybinių posūkių „nešiojama“ spektaklio dramaturgija vis nuslysta paviršiumi. Gal todėl spektaklis žavi vizualumu ir aktorių kūrybiniu įsitraukimu, tačiau vargu ar pateikia šiuolaikybės diagnozę.
REKOMENDUOJAMA: jei nesvarbu, ar skanu, bet svarbiausia, kad aštru.
NEREKOMENDUOJAMA: jei teatras jus vis dar gali šokiruoti.
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
