Kunigas S. Stumbra: tik du katalikiški kraštai – Lietuva ir Lenkija – išsaugojo ir gieda Graudžius verksmus

Europos krikščioniškosios kultūros žemėlapyje Lietuva ir Lenkija išsiskiria ne tik bendra istorine lemtimi, bet ir unikaliu dvasiniu paveldu, kuris kitur pamažu nugrimzdo užmarštin. Graudūs verksmai (lenk. Gorzkie żale) yra unikali XVII a. baroko pamaldumo apraiška, tapusi gyvuoju paminklu Kristaus kančiai. Šis fenomenas liudija ypatingą šių tautų dvasinį atsparumą: per karus, okupacijas ir kultūrinius lūžius sugebėta išsaugoti šį trapų, tačiau galingą tikėjimo liudijimą, kuris šiandien skamba kaip unikalus Vidurio Europos kultūrinis kodas. Socialinių mokslų daktaras, muzikologas, liaudiškojo pamaldumo tyrėjas ir propaguotojas kunigas SAULIUS STUMBRA, prisiminęs šį giedojimą studijuojant Telšių kunigų seminarijoje, sako: „Atrodydavo, kad pakaitomis gieda Dangus ir Žemė.“ Kunige, per gavėnią giedami Graudūs verksmai yra labai iškalbingi. Kokia jų kilmė? Kada ir kur jie atsirado gavėnios liturgijoje, kaip pasiekė Lietuvą? Klausimas – tikrai įdomus, nes atsakymas į jį išskiria Lietuvą ir Lenkiją iš viso katalikiško pasaulio. Kodėl išskiria? Todėl, kad šis pamaldumas žinomas tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Tai ypatingas gavėnios laikotarpio pamaldumas. Skaitydami įvairius šaltinius, jo kilmę randame jau XV amžiuje Lenkijoje. Graudžių verksmų giedojimas nuo tų laikų išgyveno gražią evoliuciją. Vieni seniausių šių giesmių giedojimo aprašymų randami viename Krokuvos katedros giesmyno rinkinyje. Graudžių verksmų giedojimas ypač išpopuliarėjo Lenkijoje, Kalvarijos Zebžydovskos (Kalwaria Zebrzydowska – aut. past.) vietovėje, kurioje yra garsusis Kalvarijų Kryžiaus kelias, šiek tiek giminingas mūsų Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus keliui. Kadangi minėtas kelias yra labai ilgas, buvo įrengtos vietos, kuriose galima ilgėliau pagiedoti. Graudžių verksmų kelionė į Lietuvą prasidėjo tik XIX amžiaus viduryje. Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmąjį lietuvišką Graudžių verksmų tekstą parengė kunigas Marijonas Eliziejus Miliauskas Igliaukoje. Vėliau jį tobulino Gudelių klebonas Hiliaras Stelmakauskas. Galiausiai Seinų vyskupas Antanas Baranauskas 1898 metais parengė Graudžių verksmų vertimą su natomis. Šis rankraštis saugomas Kauno arkivyskupijos kurijos archyve. Norėčiau pasidalyti asmeniniu prisiminimu ir liudijimu. Studijuodami Telšių kunigų seminarijoje mes, seminaristai – tuo metu mūsų buvo daug, apie šimtą, – kiekvieną gavėnios sekmadienį eidavome į vakaro šventąsias Mišias Telšių katedroje ir pakaitomis su susirinkusia Dievo tauta giedodavome Graudžius verksmus. Būdavo įspūdingas reginys. Sklindant garsui atrodydavo, kad pakaitomis gieda Dangus ir Žemė. Graudūs verksmai – sopulingas, jausmingas Kristaus kančios apmąstymas. Dar kartą akcentuoju, kad ši maldos forma atkeliavo į Lietuvą iš Lenkijos ir tik Lenkijoje bei Lietuvoje ši giedojimo ir pamaldumo praktika gyva. Kunige, o kokia istorija pasakojama Graudžių verksmų giesmėmis? Kokia jų struktūra? Struktūra atrodo labai paprasta. Yra trys Graudžių verksmų dalys. Kristaus kančios apmąstymas dramatizuotas, tad kiekviena dalis turi savotišką pasiskirstymą. Po pradžios giesmės, kuri yra bendra visoms trims dalims, pirmosios dalies tekstai daugiau kalba apie Jėzaus kentėjimus nuo maldos Alyvų sode iki neteisingo įskundimo teisme. Antrojoje dalyje apmąstomas Kristaus plakimas, vainikavimas erškėčiais ir pasmerkimas mirti. Trečiojoje dalyje pasakojama, ką Jėzus iškentė po teismo – apie kelionę į Kalvarijos kalną ir nukryžiavimą. Tos dalys giedamos eilės tvarka: pirmą gavėnios savaitę – pirma dalis, antrą savaitę – antra dalis, trečią savaitę – trečia dalis, ir tada ratas sukamas iš naujo. Kiekvieną dalį sudaro tokia eiga: skaitinys, giesmė, rauda. Kryžiaus kelio XIV stotis – Jėzaus laidojimas – Šv. Bonifacijaus bažnyčioje Leuvardene (Olandija). Wikipedia.org nuotrauka Ne kartą akcentavote, kad Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmių melodijos labai įvairios. Kiekvienas Žemaitijos regionas, miestas ar net kaimas jų turi savitų. Kaip pakomentuotumėte Graudžių verksmų melodijas? Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmių melodijos labai įvairuoja, bet reikia pastebėti, kad tai būdinga ir Graudžių verksmų melodijoms, nors jų natas užrašė vyskupas Antanas Baranauskas ir žymusis kompozitorius Juozas Naujalis. Kiek man yra tekę girdėti variacijų Žemaitijos parapijose ir Didžiojoje Lietuvoje, jos yra giminingos, tačiau šiek tiek skiriasi. Kaip Graudžių verksmų giesmės paplito liaudyje? Ar jos giedamos gavėnios metu, per šermenis ar laidotuves? Klausimas labai įdomus. Jeigu žvelgtume į šermenų giesmyną, Graudžių verksmų jame nerastume. Tačiau man yra tekę užfiksuoti ir pačiam girdėti, kaip, pavyzdžiui, išmintingi giesmininkai prisitaiko prie liturginio meto ar pamaldumo mėnesio: pavyzdžiui, gegužės mėnesį vietoj šermeninių giesmių gieda gegužines pamaldas ir tik paskui pereina prie stambiojo giedojimo – žemaitiškų Kalnų ar Rožinio. Geras pavyzdys: jeigu šermenys ar mirusiojo laidojimas vyksta gavėnios metu, tada giesmininkai, vadovaujantys giedojimui, tikrai galėtų pradžioje pagiedoti bent vieną Graudžių verksmų dalį, o tada jau pereiti prie Rožinio ar Kalvarijos kalnų giedojimo. Tai nėra, pabrėžiu, dalis šermenų apeigų, bet pagal laiką ir temą artima ir Jėzaus Vardo rožiniui, ir Kalvarijos kalnams. Dėl to Graudūs verksmai šiuo atveju tikrai netrukdo, atvirkščiai – dėl tekstų ir melodijų gražumo net skatina pamaldumą ir žadina viltį.

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama