Kunigas E. A. Markauskas: „Tikrasis pasninkas prasideda ne lėkštėje, bet širdyje“

Daug kas pasninką vis dar įsivaizduoja kaip tuščią lėkštę, bet šiuolaikinis žmogus jį supranta kaip erdvės kūrimą. Atsisakydami pertekliaus – ar tai būtų socialiniai tinklai, ar besaikis vartojimas – mes atlaisviname vietos tam, kas iš tikrųjų svarbu: ryšiui su savimi ir kitais. Tai dienraščiui „Bernardinai.lt“ pokalbyje apie pasninką pabrėžia Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės kunigas ELIJAS ANATOLIJUS MARKAUSKAS. Du liturginių metų laikai – gavėnia ir adventas – krikščionis kviečia didesnį dėmesį skirti atgailai. Vienas iš jos įrankių yra pasninkas. Kam jis reikalingas, kokią naudą teikia dvasiniame žmogaus gyvenime? Gavėnia ir adventas yra pasirengimo laikas, kviečiantis krikščionis didesnį dėmesį skirti atgailai, tačiau abiejų nuotaikos skiriasi. Adventas labiau paženklintas budraus laukimo ir vilties, o gavėnia – ryškesnės atgailos, atsivertimo ir pasirengimo Velykų slėpiniui dvasios. Šiais laikais tikintysis kviečiamas ne tik išoriškai ko nors atsisakyti, bet ir pirmiausia iš naujo peržvelgti savo santykį su Dievu, su savimi ir kitu žmogumi. Todėl krikščioniškoje tradicijoje pasninkas niekada nebuvo suprantamas vien kaip mitybos apribojimas ar religinis paprotys. Jo prasmė yra daug gilesnė. Pasninkas padeda žmogui atgauti vidinę laisvę. Dažnai gyvename vedami įpročių, impulsyvių norų ar trokšdami patogumo. Pasninkas padeda žmogui pamatyti savo vidinę netvarką, blaiviai ją įvertinti ir nuosekliai tvarkyti. Krikščioniškas pasninkas ugdo gebėjimą atsisakyti, laukti ir susivaldyti, o tai reiškia bręsti laisvei. Žmogus nėra pašauktas būti valdomas savo įpročių ar troškimų. Šventajame Rašte pasninkas dažnai pasirodo kaip nuoširdžios atgailos ir Dievo ieškojimo ženklas. Pasninkaudamas žmogus tarsi kūnu išreiškia tai, ką nori pasakyti širdimi: „Viešpatie, man Tavęs reikia labiau negu to, kuo paprastai sotinuosi.“ Tai nėra savęs alinimas dėl paties alinimo. Tai bandymas sugrąžinti Dievą į pirmąją vietą. Neatsitiktinai ir pats Jėzus prieš pradėdamas viešą veiklą pasninkavo dykumoje. Dar viena svarbi pasninko vaisingumo sritis – meilė artimui. Tikras krikščioniškas pasninkas niekada neužsisklendžia žmogaus viduje. Bažnyčios tradicija nuo seno sieja tris dalykus: maldą, pasninką ir išmaldą. Kitaip tariant, tai, ko atsisakau dėl Dievo, turi mane padaryti jautresnį kitam žmogui. Šią mintį taikliai išreiškia ir šventasis Jonas Auksaburnis: „Ar pasninkauji? Parodyk man tai savo darbais. Jei matai vargšą, pasigailėk jo. Jei matai priešą, susitaikyk su juo.“ Todėl tikras pasninkas minkština širdį, ugdo dėkingumą ir moko dalintis. Jis žmogų apvalo ir sutelkia, o ne nuskurdina. Unsplash.com nuotrauka Tradiciškai per gavėnią ir adventą susilaikymą valgant vadiname pasninku, bet Bažnyčia skiria du būdus – pasninką ir abstinenciją. Kuo skiriasi šie apsimarinimo būdai? Kasdienėje kalboje dažnai sakome „pasninkas“, turėdami galvoje bet kokį susilaikymą valgant, tačiau Bažnyčia gana aiškiai skiria pasninką ir abstinenciją. Pasninkas reiškia maisto kiekio ribojimą, o abstinencija – susilaikymą nuo tam tikro maisto, tradiciškai – nuo mėsos. Tai reiškia, kad pasninkaujantis žmogus valgo mažiau negu įprastai, o abstinencijos besilaikantis gali valgyti sočiai, tačiau atsisakydamas tam tikros maisto rūšies. Dabartinėje Bažnyčios drausmėje pasninkas paprastai suprantamas kaip vienas sotesnis valgymas per dieną ir, jei reikia, dar du mažesni pasistiprinimai, kurie kartu neprilygsta sočiam valgiui. O abstinencija reiškia susilaikymą nuo mėsos. Šie abu būdai kai kuriomis dienomis sutampa. Pavyzdžiui, Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį tikintieji kviečiami laikytis ir pasninko, ir abstinencijos. O įprastais gavėnios penktadieniais galioja abstinencija – susilaikymas nuo mėsos. Svarbu suprasti, kad šie reikalavimai nėra vien formalūs Bažnyčios nurodymai. Jų tikslas – padėti žmogui konkrečiu būdu įgyvendinti atgailą. Dvasinis gyvenimas paliečia ne tik mintis ar jausmus, bet ir kasdienius žmogaus įpročius.

Bažnyčia visada primena, kad pasninko vertė yra ne jo griežtumas, bet širdies nusiteikimas. Kartais kuklus pasninkas duoda daugiau dvasinės naudos negu įspūdinga, bet trumpalaikė askezė.

Iš senolių esame girdėję apie juodąjį pasninką – kuo jis ypatingas? Ar Bažnyčia vis dar pataria jo laikytis? Mano tėvų namuose per gavėnią buvo praktikuojamas vadinamasis juodasis pasninkas. Kuo jis ypatingas ir ar Bažnyčia šiandien vis dar rekomenduoja jo laikytis? Tradiciškai toks pasninkas reikšdavo, kad žmogus visą dieną iki vakaro nieko nevalgo, o vakare pasisotina vienu labai kukliu valgiu. Kartais dar būdavo atsisakoma pieno produktų, kiaušinių ar kito sotaus maisto. Šiandien Bažnyčia tokios formos nereikalauja. Dabartinė pasninko disciplina yra švelnesnė ir labiau pritaikyta šiuolaikinių žmonių gyvenimo sąlygoms. Vis dėlto griežtesnės pasninko formos gali būti praktikuojamos savanoriškai, jei tai daroma išmintingai ir nekenkia žmogaus pareigoms ar sveikatai. Bažnyčia visada primena, kad pasninko vertė yra ne jo griežtumas, bet širdies nusiteikimas. Kartais kuklus pasninkas duoda daugiau dvasinės naudos negu įspūdinga, bet trumpalaikė askezė. Pexels.com nuotrauka Pasninko tradicija yra labai sena – apie tai skaitome jau Senojo Testamento knygose. Mus skiria tūkstantmečiai, civilizacijų ir kultūros skirtumai, socialinė tikrovė, kurioje gyvename. Dvasinis pasninkas, susilaikymas yra nekintantis, bet materiali jo išraiška labai pakito: dar neseniai mėsa buvo prabangos maistas, ir jos atsisakymas tikrai buvo rimtas apsimarinimas, tačiau šiandien tik nedidelė visuomenės dalis gyvena tokiame nepritekliuje, kad negali kasdien sočiai valgyti mėsos, o žuvis – anaiptol ne pats pigiausias maistas. Ir apskritai maisto prekių ir produktų pasiūla yra tiesiog perteklinė. Kaip pasninkauti šiais laikais? Dvasinis pasninkas išlieka tas pats, tačiau materialioji jo išraiška gerokai pakito. Mes gyvename ne stokos, bet pertekliaus kultūroje. Todėl pasninko forma turi išsaugoti dvasinę esmę ir kartu būti prasminga šiandienos žmogui. Visų pirma išlieka vertingas paprastas susilaikymas valgant. Net jei mėsa daugeliui nebėra prabangos maistas, saikingumas, paprastesni valgiai ir atsisakymas nuolatinio pataikavimo sau tebėra tikra askezė. Tačiau šiuolaikiniam žmogui pasninkas gali reikšti daugiau negu vien maistą. Mus dažnai vargina ne tik persisotinęs kūnas, bet ir persisotinusi sąmonė. Todėl prasmingas gali būti pasninkas atsitolinant nuo perteklinės informacijos, socialinių tinklų, nuolatinio triukšmo, ekranų, kurie nebeleidžia žmogui pabūti tyloje ir Dievo akivaizdoje. Kartais sunkiausias pasninkas yra ne maisto, o savęs ribojimas – susilaikyti nuo įpročio sureikšminti savo nuotaiką, savo teisumą ir poreikius. Tad šiandien prasmingiausia pasninkauti taip, kad pasninkas apimtų visą žmogų: jo įpročius, vartojimą, laiką, kalbą ir širdį. Jis turi vesti į didesnę vidinę tylą, sąmoningesnę maldą ir atidesnį santykį su kitu žmogumi. Tikrasis pasninkas prasideda ne lėkštėje, bet širdyje – kur žmogus iš naujo leidžia Dievui atkurti vidinę tvarką.

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama