Kol buvo gyvas, padarė daug stebuklų, bet dar daugiau – Dievo malone – po mirties. Jonas Arundinietis. Pal. Mykolo Giedraičio Gyvenimas
TRAKŲ ŽEMĖ
Turinį įkėlė
Aldona Prašmantaitė, Lietuvos istorijos institutas
Vienas iš ryškesnių pagal seną katalikų Bažnyčios tradiciją nustatytu laiku švenčiamų Jubiliejinių metų epizodų Lietuvoje šiais, 2025-aisiais metais, neabejotinai yra nuo pat kalendorinių metų pradžios įvairiais formatais vykstantys palaimintojo Mykolo Giedraičio 600 metų gimimo sukakties šventimo renginiai bei šios sukakties minėjimo kontekste išleisti leidiniai. Tarp pastarųjų yra ir Jono Arundiniečio (lot. Joannes Arundienensis, apie 1510-1567) hagiografinės palaimintojo Mykolo Giedraičio biografijos vertimas.
Iš Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės kildinamas pal. Mykolas Giedraitis, gimęs ir pirmuosius savo gyvenimo dešimtmečius praleidęs tėvų namuose Giedraičių apylinkėse, kurį laiką Lietuvoje buvęs kiek primirštas, pastaraisiais metais grįžta į kultūrinį ir religinį gyvenimą. Tiksli pal. Mykolo gimimo data nėra žinoma. Šiuo metu vyrauja nuomonė jį gimus 1425 m. Nuomonė, kad gimė penkeriais metais anksčiau, 1420-aisiais, taip pat turi šalininkų. Diena ir mėnuo bet kuriuo atveju lieka nežinomi. Kitų svarbesnių pal. Mykolo gyvenimo momentų datavimas taip pat yra apytikslis. Simboliška, kad vienintelė nekvestionuojama šio švento gyvenimo vyro biografijas data – gimimo Dangui metai. Žemišką kelionę Mykolas Giedraitis baigė 1485 m. gegužės 4 dieną Krokuvoje. Akivaizdu, kad jis yra 1387 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo iniciatyva oficialiai krikštą priėmusios Lietuvos pirmųjų kartų atstovas. Paskutinieji pal. Mykolo gyvenimo metai chronologiškai persikloja su dangiškojo Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero (1458-1484) gyvenimo trukme.
Pal. Mykolo Giedraičio kulto istorija savaip išskirtinė. Jos ištakos siekia penkioliktą šimtmetį, tačiau iki pat XXI a. antrojo dešimtmečio pabaigos jis buvo žinomas kaip sic dictus (taip vadinamas) palaimintasis, neretai pavadinamas „liaudies palaimintuoju“. Tiktai 2018 m. lapkričio 8 d. Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, kuriuo pripažįstamos Mykolo Giedraičio herojiškos dorybės ir patvirtinamas jo kultas nuo neatmenamų laikų. Su ta diena dar vienas švento gyvenimo vyras prisijungė prie negausios oficialų Apaštalų Sosto patvirtinimą turinčių Lietuvos palaimintųjų ir šventųjų bendruomenėlės. Tai turėjo įtakos ir jo kulto sklaidos kreivės pokyčiams.
Apaštalų Sostui pripažinus pal. Mykolo kultą, Lietuvoje šio švento gyvenimo vyro mirties diena – gegužės 4-oji – paskirta jo liturginio minėjimo diena. Kiekvienais metais tądien Kaišiadorių vyskupijos Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje aukojamos šv. Mišios tikinčių, prašančių pal. Mykolo užtarimo pas Viešpatį, intencijomis. Kulto kreivės augimui pasitarnauja ir iš Krokuvos vyskupijos šv. Morkaus bažnyčios, kurioje iš Lietuvos kilęs švento gyvenimo vyras yra palaidotas, gautos relikvijos. Be Videniškių šv. Lauryno ir Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčių pal. Mykolo relikvijos yra pasiekusios Vilniaus senamiestyje esančią Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčią (pranciškonų konventualų) ir Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą. Tad nūnai jau keturiose Lietuvos bažnyčiose tikintieji turi galimybę jas garbinti, prašydami pal. Mykolo užtarimo ir pagalbos.
Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčioje pal. Mykolo mirties sukakties dieną 2025-05-04 aukotos padėkos mišios relikvijų gavimo intencija. Kairėje – pal. Mykolo altorius su XVIII a. paveikslu. Nuotr. Skaidrūnės Vetcelienės
Reikšmingais augančios pal. Mykolo Giedraičio kulto Lietuvoje artefaktais yra galimybę geriau pažinti patį asmenį ir jį formavusią aplinką teikiantys nauji akademiniai tyrimai bei renginiai plačiajai visuomenei. Kaišiadorių vyskupija apie Jubiliejiniais metais vyksiantį palaimintojo iškilios gimimo sukakties minėjimą pranešė prieš metus. Jau įvykę renginiai liudija, kad programa rengta labai kruopščiai ir atsakingai. Pal. Mykolo gimimo sukakties Programos spiritus movens, šventinių renginių organizatorė ir daugelio idėjų autorė yra palaimintojo kanonizacijos proceso vicepostulatorė Skaidrūnė Vetcelienė. Jos rūpesčiu pasistūmėjo ir su pal. Mykolu susiję akademiniai tyrimai.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla 2025 metų pavasarį išleido svarbų šaltinį – XVI a. filosofo ir teologo kunigo Jono Arundiniečio lotynų k. 1544 m. parašyto ir po šešių dešimtmečių, 1605 metais, publikuoto Palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimo aprašymo vertimą į lietuvių ir anglų kalbas. Knygą parengė, įvadinį straipsnį parašė, lotynišką tekstą į lietuvių kalbą išvertė istorikas Darius Baronas. Arundiniečio tekstą į anglų kalbą išvertė istorikas, Kembridžo universiteto absolventas Stephen Chistopher Rowell. Abu Lietuvos istorijos institute šiuo metu dirbantys mokslininkai yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viduramžių istorijos tyrinėtojai. Tiek vieno, tiek kito mokslininko tyrimai yra akademinės bendruomenės aukštai vertinami. Viena iš jų plėtojamų tyrimo sričių – Bažnyčios istorija. Baronas be kita ko jau ne pirmus metus gilinasi ir į altoriaus garbę iškeltų, su Lietuva susijusių švento gyvenimo asmenų kultu, yra prieš porą dešimtmečių iš spaudos išėjusio išsamaus akademinio straipsnio apie palaimintąją Mykolą Giedraitį autorius. Jo plunksnai priklauso ir prieš metus anglų kalba paskelbtas straipsnis, skirtas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos Atgailos regulinių kanauninkų (lot. Ordo Canonicorum Regularium S. Mariae de Metro de Urbe de Poenitentia Beatorum Martyrum ) vienuolynų įkūrimui Bistryčioje (dab. Baltarusija) ir Medininkuose 1390 ir 1391 metais išduotų privilegijų kritinei analizei. Pastebėtina, kad Bistryčios vienuolynas pal. Mykolo Giedraičio dvasinėje biografijoje yra išskirtinė vieta. Čia jo vienuolinio gyvenimo kelio pradžia, kai jau būdamas brandaus amžiaus atvyko iš savo gimtųjų Giedraičių į Bistryčios vienuolyną tvirtai apsisprendęs tapti vienuoliu. Vienuolyno vyresnieji susidūrę su išskirtinio pamaldumo asmeniu nesureikšmino jo fizinės negalios ir leido jam pradėti vienuolinio gyvenimo kelią. Būsimasis palaimintasis įvilktas į baltą Atgailos regulinių kanauninkų vienuolio abitą pradėjo noviciatą. Globojamas vienuolyno prioro tėvo Augustino, kuris ėjo ir vienuolijos generalinio vyresniojo pareigas, iš Bistryčios išvyko į Krokuvą kaip jo palydovas, kad visam laikui apsigyventų ten veikusiame vienuolyne prie šv. Morkaus bažnyčios. Barono publikuotų ir komentarais aprūpintų abiejų privilegijų tekstai tyrėjams buvo žinomi, tačiau pirmąkart paskelbtas ištisinis jų tekstas ligtolinį žinojimą svariai papildo. Ypač duomenimis apie prie šių privilegijų rengimo prisidėjusius asmenis. Noras pažinti ir argumentuotai atskleisti šio XV amžiaus švento gyvenimo vienuolio gyvenimo ir dvasinės tarnystės istoriją tyrinėtoją ir skatino gilintis į nūdienos Lietuvos visuomenei vis dar menkai pažįstamo pal. Mykolo Giedraičio biografiją, jį išugdžiusios vienuolijos istoriją ir kulto raidos peripetijas. To pasekmė yra ir tyrinėtojo lietuvių skaitytojui suteikta galimybė gimtąją kalba skaityti Arundiniečio parašytą pal. Mykolo gyvenimo istoriją. Mokslininko žodžiais „Dėl bendro reikalo, dėl katalikiškos Lietuvos išlikimo“ jis priėmęs pal. Mykolo Giedraičio kanonizacijos proceso vicepostulatorės Skaidrūnės Vetcelienės paakinimą neatidėliojant imtis Arundiniečio parašytos biografijos vertimo į lietuvių kalbą (p. 10). Tai pirmasis šio hagiografinio veikalo vertimas į lietuvių ir anglų kalbas.
Arundinietis arba Jonas iš Trzcianos (Jan ze Trzciany, pagal pavadinimą vietovės, kurioje gimė) – Krokuvos universitete visapusišką išsilavinimą įgijęs, jame dėstęs ir iki persikeliant į Lvivą (1556 m.) lygia greta Vavelio katedroje ir kitose Krokuvos bažnyčiose pamokslavęs Romos katalikų Bažnyčios kunigas, iškilus to meto filosofas ir teologas. Buvo žinomas, be kita ko, dėl tiems laikams novatoriškų minčių apie krikščioniškų bažnyčių vienybės būtinumą. Publikuotų Arundiniečio darbų yra nedaug. Neatmestina, kad dalis tekstų galėjo likti rankraščiais. Jei tokių būta, jų likimas neaiškus. 1544 m. parašyto Vita Beati Michaelis, publikuoto keletui dešimtmečių praėjus po autoriaus mirties, rankraštis XVIII a. dar buvo išlikęs. Tai yra pirmoji šio iš Lietuvos kilusio, jau amžininku šventu vyru laikyto penkiolikto šimtmečio vienuolio biografija. Parengė ją paprašytas tuometinio šv. Morkaus vienuolyno prioro Felikso Krasovskio (Feliks Krasowski) pasitelkęs liudijimus asmenų, dvasininkų ir pasauliečių, pažinojusių ir bendravusių su vienuoliu Mykolu. Panaudojo taip pat Motiejaus Miechoviečio (Maciej Miechowita, Maciej z Miechowa), kaip manoma taip pat asmeniškai Mykolą pažinojusio, kroniką ir šv. Morkaus vienuolyne saugotas archivalijas. Arundiniečio Vita Beati Michaelis tyrinėtojų sutartinai vertinamas kaip patikimas istorinis šaltinis. Juo remiasi visi vėlesni hagiografiniai pasakojimai apie Mykolą Giedraitį. Linkstama manyti, kad šis XVI a. penktojo dešimtmečio Arundiniečio tekstas XVII a. pirmaisiais metais Krokuvoje išleistas atskira knygele, turėjo pasitarnauti amžininkų į altorių garbę keliamo vienuolio Mykolo beatifikacijai. Dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių beatifikacijos procesas, kaip žinoma, savo laiku nebuvo pradėtas.
Autorius: Aldona Prašmantaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama