Martynas Purvinas. Prūsijos kunigaikštystės nuopelnai lietuvybei

Tęsinys.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas

Ordino veiklos atskirus momentus galima apibūdinti ir naujoviškais terminais (genocidas, etnocidas, etninis valymas). Panašiai agresijos teisintos tūkstančius metų (esą tos žemės priklausė mūsų protėviams, esą dabartiniai jų gyventojai netikėliai ir pan. ), taip savo karą Ukrainoje aiškina ir agresorė Rusija.

Dar visą šimtmetį po Melno taikos gyvavusi Ordino valstybė, nusidriekusi nuo Vyslos iki Nemuno žemupio, turėjo rūpintis savo išlikimu. Susivokta, kad taikingais laikais daugiau pajamų tegalima gauti iš intensyviau kolonizuoto Pavyslio, o didelėje valdų dalyje plyti ilgamečių kovų laikais nusiaubtos žemės, kur telikę negausūs sutriuškintų genčių likučiai. Žinoma apie Ordino vietos pareigūnų iniciatyvas nuomojant ištuštėjusius sklypus vakarykščiams priešininkams – ateiviams iš lietuviškų ir lenkiškų žemių. Taip jau XV a. pradėjo formuotis Mažoji Lietuva – lietuviškai kalbėjusių žmonių apgyventas kraštas. Ten ilgai būta ryškios kultūrinės atskirties – ateiviai iš Vakarų glaudėsi prie negausių miestų su bažnyčiomis ir Ordino pilių, o gan formaliai paskirstyti baltai gyveno savąjį kaimišką gyvenimą dažnai besilaikydami senųjų papročių, nedaug tesusiliesdami su krikščioniškąja civilizacija

Silpstantis Ordinas dar susilaukė vidinių konfliktų. Tankiausiai apgyventame Pavyslyje brendo nepasitenkinimas griežtomis vienuoliškosios valstybės nuostatomis – iš Vakarų atvykę pasauliečiai siekė gyventi laisviau. Per užsitęsusį XV a. Prūsijos miestų karą bruzdėjusius Ordino pavaldinius rėmė Lenkijos karalystė, galop perėmusi Kryžiuočių valstybės pietvakarinę dalį – net ir pačią sostinę Marienburgą. Ordino valstybė sumenko – centru tapo Karaliaučius, teko pasitenkinti lietuvių ir lenkų apgyvendintais plotais – Mažąja Lietuva ir Mozūrija, Semba ir žemėmis prie Aismarių.

Visų mūsų laimei nykstančios Ordino valstybės vadovu galop tapo Gedimino palikuonis, Sofijos Jogailaitės sūnus Albrechtas, virtęs neeiliniu politiku. Jis sugebėjo suvokti beviltišką Ordino padėtį. Dar daugiau – Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo sūnėnas susižavėjo tuomet sparčiai populiarėjusiu Martino Liuterio mokymu. 1525 m. pasiryžta tikrai revoliucijai – paskelbta apie Prūsijos kryžiuočių ordino paleidimą, jo valdose įkuriant pasaulietišką kunigaikštystę. Tuomet su Lenkija sudaryta Krokuvos taikos sutartis, naująją valstybėlę skelbiant  Lenkijos karalystės vasale (pavaldine). Taip po šimtmečio karų Prūsija, Lenkija ir Lietuva atsidūrė vienos Gediminaičių – Jogailaičių dinastijos rankose. Tai buvo neįtikėtinos istorinės sėkmės momentas, deja, trukęs neilgai.

Manoma, kad tuomet atsivėrusi ypatinga galimybė lietuvybei. Antai, Ordino laikais vietinės baltų gentys būdavo tiesiog nušluojamos, mažiausiai rūpinantis jų tautine tapatybe, etniniu savitumu ir panašiais dalykais. Naujai kuriamoje Prūsijos kunigaikštystėje visai rimtai vadovautasi tuomet stebėtinais Liuterio teiginiais: žmonės su Dievo žodžiu turi susipažinti savo gimtąja kalba, patys eiliniai raštingi žmonės be tarpininkų galintys aiškintis Šventraštį ir kitką. Pačiam M. Liuteriui išvertus Bibliją į vokiečių kalbą, beliko sekti jo pavyzdžiu, religines tiesas platinti ir kitomis kalbomis. Taip radosi mums ypatingas M. Mažvydo katekizmas ir lietuviškosios raštijos pradžia. Pagal M. Liuterio priesakus Prūsijos kunigaikštystėje rūpintasi lietuviškosiomis pamaldomis bažnyčiose, mūsų kalbą mokėjusių dvasininkų rengimu, lietuviškomis mokyklomis ir pan.

Anuomet lietuvybei nusišypsojo tiesiog neįtikėtina sėkmė – Prūsijos kunigaikštystė su savomis nuostatomis susikūrė tinkamoje vietoje ir tinkamiausiu laiku. Tenka priminti, kad po džiugių XVI a. dešimtmečių istorinė šventė baigėsi – kartu su Žygimanto Augusto mirtimi Abiejų Tautų Respublikoje nutrūko Jogailaičių dinastija, Albrechtas taip pat nepaliko tinkamo įpėdinio. Vėliau Prūsijos valstybės centrui persikėlus į Brandenburgą – Berlyną, Mažoji Lietuva ir ten gyvenę lietuvninkai liko atokia ir nebesvarbia periferija. XVIII a. ir XIX a. pradžios Prūsijos valdininkai jau siūlydavo atsisakyti esą perteklinio rūpesčio tautinėmis mažumomis, nebepaisyti esą pasenusių liuteroniškų nuostatų. Po 1871 m. jau prasidėjo ir oficialioji germanizacija.

Vis tik XVI a. viduryje gautas postūmis ilgam leido išgyventi ir sustiprėti lietuvybei. Anuometiniai „stebuklai” – pirmoji lietuviška knyga, lietuvių šviesuoliai Karaliaučiaus universitete (Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti), lietuvių kalbos studijos, tūkstančiai lietuviškai besimeldusių parapijiečių ir visa kita per K. Donelaitį ir kitus švyturius lietuvybės kelyje galop aidais atsirito iki tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės.

Paskutinis Ordino vadovas, Prūsijos kunigaikštystės įkūrėjas
Albrechtas Brandenburgietis - Gedimino ir Jogailos palikuonis, karaliaus
Žygimanto Augusto pusbrolis, M.Mažvydo, A.Kulviečio ir kitų
lietuviškos kultūros veikėjų globėjas

Istorijos mėgėjai pastebi, kad ne viename krašte kartais užsibūdavo ramesnis ir pastovesnis gyvenimas, kol kokio veikėjo sprendimai ar pasikeitusios aplinkybės daug ką sugriaudavo. Kalbama apie istorijos kryžkeles (kaip kad 1914 m. vasarą Europoje ar 1940 m. birželį prieškarinėje Lietuvoje), kai lyg buvo galima pasukti viena ar kita kryptimi.

Gal kada kokie entuziastai, dar pasitelkę madingąjį dirbtinį intelektą, ims aiškintis galimas XVI a. istorijos versijas lietuviškose žemėse. Rimtesniems smalsuoliams tektų atsižvelgti į to laiko realijas. Antai, Jogailai krikštijant Žemaitiją buvo pasitelkti būriai lenkų dvasininkų ir vienuolių, kurių nestigo jau senokai krikščioniškoje Lenkijoje. Atvykusieji ir ten pasilikusieji ne visada skubėjo mokytis vietos žmonių kalbos, bažnytėlėse skambėdavo lotynų ir lenkų kalbos, archyvuose tebeguli taip rašyti tų laikų raštai.

Tik XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje lietuvių kalbos viešas vartojimas tapo valstybine politika. Ir vėliau to laikytasi. Gal daug kas pastebėjo įvairiuose leidiniuose politikuotas Prūsijos valdovų įsakų lietuvių kalba faksimiles. Taip (kaip ir kitomis krašto kalbomis) aiškinta kaip praustis ar tverti tvoras, kaip laidoti numirusiuosius. Rečiau prisimenama, kad gretimoje Abiejų Tautų Respublikoje ir jos Mikalojaus Daukšos lietuviškojo katekizmo protėvių kalba dažniau glaudėsi kaimuose, kad kilusi LDK bajorija uoliai lenkėjo, kad XVIII a. didikai laužydavo liežuvius prancūziškai, sekdami epochos madomis.

Beliktų nulenkti galvą prieš užsispyrėlišką keistuolį, neretai atskalūnu pravardžiuotą Gediminaičių/Jogailaičių palikuonį – energingąjį kunigaikštį/hercogą Albrechtą, sugebėjusį savaip pakreipti mūsų regiono likimą – ir dar lietuvybės naudai. Gali būti, kad ryžtingieji Albrechto žygiai  buvo vieni iš svarbiausių veiksnių sėkmingame mūsų krašto likime.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama