Martynas Purvinas. Prūsijos kunigaikštystės nuopelnai lietuvybei
TRAKŲ ŽEMĖ
Turinį įkėlė
Dr. Martynas Purvinas, Kaunas
2025 m. minime Prūsijos kunigaikštystės 500-etį. Kas tai buvo?
Iki dabar sukauptos žinios leidžia manyti, kad po audringesniojo tautų kraustymosi periodo V-XII a. ties Baltijos jūros pietrytine pakrante, tarp Vyslos ir Dauguvos gyventa, palyginti, nuolat. Ten susiklosčiusios įvairios baltų gentys ilgai gyvavo gan ramiai. Būta smulkesnių konfliktų pajūryje ir upių pakrantėse, ne visada taikingai lankydavosi vikingai, tačiau esminių pokyčių žymių krašte neaptikta. Istoriniai šaltiniai mini Danijos valdovų įsiveržimus į Sembą ir Kuršą, žygius į Žiemgalą ir kitur, bet ten ilgam įsitvirtinti nesugebėta – danams geriau sekėsi dabartinėje Estijoje, kur net sostinės vardas tebereiškia „danų miestą”.
Didelius plotus (su dabartiniais Telšiais, Plunge, Gargždais, Klaipėda, Mažeikiais, Skuodu) valdžiusi ir turtus iš daug ko (nuo karo žygių Baltijos jūroje iki prekybos žmonėmis) besikrovusi kuršių gentis turėjo istorinių galimybių dar per kelis šimtmečius sukurti savąją pajūrio valstybę. Primintina, kad V-XII a. žemaičiams priskiriamas tik nedidelis plotas su šiandienine Šilale, Kelme, Raseiniais, Ariogala. Ties dabarties Pagėgiais gyvenę skalviai, ties Šilute lamatiečiai, ties Akmene ir Šiauliais žiemgaliai ir t.t. Per šimtmečius klostėsi savitos baltiškos tradicijos, savi tikėjimai, sugyvenimo tarp kaimynų papročiai. Retsykiais sulaukiant pirklių ar keliautojų iš Vakarų, vargu ar kas pajėgė įsivaizduoti būsimuosius didžiuosius pokyčius, po ramaus gyvenimo šimtmečių visai pakeitusių baltiškąsias žemes.
Daug kam liko nepastebėta XII a. pabaigoje ryškėjusi vokiečių ateivių veikla prie Dauguvos žemupio – pirmosios vyskupijos įkūrimas, Rygos pilies statybos (1201 m.), Kalavijuočių ordino įsteigimas (1202 m.), nuo 1204 m. pradėti skelbti kryžiaus žygiai prieš pagonis baltus, popiežių nutartys dėl tų kraštų ateities, nukariaujant ir pakrikštijant stabmeldžius. Gal daug kam tie įvykiai atrodydavo tolimi – vykę dabartinės Latvijos teritorijoje, tiesiogiai nepalietę daugumos baltų genčių.
Vargiai kas mūsų regione anuomet galėjo įsivaizduoti padėtį tuometinėje Europoje, suvokti kelis šimtmečius besitęsusios germaniškosios ekspansijos mastus.
Antai, į rytus brovęsi germanai 928 m. užėmė dabartines Berlyno apylinkes, 965 m. pasiekė Oderio/Odros upę. 1066-1143-1159 m. įkurtas ir atkurtas Liubekas, ilgam tapęs svarbiausiuoju vokišku miestu prie Baltijos jūros. 1263 m. miesto teises gavo Dancigas/Gdanskas – dar vienas reikšmingas vokiškas centras ties senprūsių genčių žemėmis.
Baltų kraštuose gal menkai težinota apie Vakarų Europą sukrėtusią kryžiaus karų epochą, kryžininkų žygius į Šventąją Žemę, ten kurtus riterių vienuolių karinius ordinus. Vargiai ar girdėta apie iš Palestinos pasitraukusį ir 1211 m. jau Transilvanijoje (dabartinė Rumunija) įsikūrusį Kryžiuočių (Vokiečių) ordiną, vėlesnius jo nuotykius.
Vargu ar Mindaugas bei kiti reikšmingesni baltų genčių veikėjai ką nors žinojo apie dar 1226 m. Šv. Romos imperatoriaus Otono pasirašytą vadinamąją Riminio Auksinę Bulę, Vokiečių ordinui paskyrusią pagonių senprūsių gyventus plotus. Tik vėlesniais amžiais susivokta, kad Mazovijos kunigaikščio Konrado kvietimas Kryžiuočių ordinui atvykti ir kovoti prieš pagonis ilgam pakeitė ir visos Europos likimą.
1230-1231 m. tam Ordinui įsikuriant Vyslos žemupyje, faktiškai buvo atidarytas antrasis frontas baltų nukariavimo kovose. Daug kam to nesuvokiant, mūsų regionas atsidūrė agresorių „replėse” – iš šiaurės puolant kalavijuočiams, iš pietvakarių kryžiuočiams.
Galima džiaugtis, kad Kalavijuočiai buvo sutriuškinti Saulės (1236 m.) ir Durbės (1260 m.) mūšiuose, tačiau tai tebuvo ilgojo karo (užtrukusio ilgiau kaip du šimtmečius) epizodai.
Tuomet baltų gentims teko kovoti su didele Vakarų Europos dalimi – į skelbiamus kryžiaus žygius prieš pagonis mielai atvykdavo Anglijos, Prancūzijos, Bohemijos (dabartinės Čekijos) ir kitų kraštų didikai, susilaukta būrių eilinių kryžininkų, dosnios finansinės paramos ir viso kito. Kryžiuočiams padėjo ilgametė kovinė patirtis, Vakarų civilizaciniai pasiekimai (nuo rašto ir raštvedybos iki plytų mūro ir šaunamųjų ginklų bei kito). Atsivežtieji amatininkai (nuo odininkų iki ginklakalių) stiprino ateivių galybę, padėjo sėkmingai kolonizuoti užkariautus plotus. XIII a. vokiškųjų ordinų pasiekimai prie Baltijos buvo išties reikšmingi.
Kalavijuočiai (vėliau pervadinti Livonijos ordinu) plėtėsi dabartinių Latvijos ir Estijos žemėse. Kryžiuočiai nuo Vyslos skverbėsi link Nemuno, nugalėdami senprūsių pasipriešinimą, malšindami jų sukilimus, įsitvirtindami svarbiausiose vietovėse. 1252 m. įkūrus Klaipėdos pilį, 1255 m. Karaliaučių, 1288 m. Ragainę, buvo užkirsti visi svarbiausieji vandens keliai nuo Vyslos iki Dauguvos. Susilaukta nemažai kolonistų iš Vakarų, pirmiausiai besikūrusių Pavyslyje. Ten kurtas tankus nedidelių miestų su mūrinėmis pilimis ir atvykėlių kaimų tinklas pagal Vakarų pavyzdžius. Taip siekta iš pagrindų pertvarkyti užgrobtas baltų žemes, ten sukurti visai kitokį gyvenimą.
Prasiplėtusi Prūsijos kunigaikštystė XVII a. pabaigoje
Galima manyti, kad gal šimtmečiu anksčiau pradėjus baltų genčių nukariavimą, ten būtų sukurta visai nauja šalis, nušluojant senųjų vietos gyventojų palikimą. Mums pasisekė, kad vėlavusių Ordino žygių laikais Vakarų Europoje susilaukta įvairių krizių – nuo maro epidemijų iki konfliktų tarp atskirų valdovų. Sėkmingiems laikams besibaigiant, menko parama kryžiaus žygiams prieš pagonis baltus. Pavėluotas Ordino įsibrovimas leido susikurti ir stiprėti Lietuvos valstybei, papildomų išteklių gaudavusiai užkariautose rytinėse ir pietinėse žemėse. Visa tai baigėsi Ordino sutriuškinimu istoriniame Žalgirio mūšyje (1410 m.) ir Melno taikos sudarymu (1422 m.). Jogailai su Vytautu pakrikštijus Lietuvą ir Žemaitiją, nebeliko formalaus preteksto naujų kryžiaus žygių skelbimui ir dosnesnei paramai silpstančiam Ordinui.
Anuometines Ordino politines nuostatas – priešiškumą seniesiems vietos gyventojams, siekį germanizuoti užgrobiamas baltų žemes ir pan. – atspindi 1518 m. paskelbtas ir tuometiniam Ordino vadovui skirtas Erazmo Stelos rašinys. Jame teigiama: „ ... kaip teisėtai Dievo sprendimu Prūsijoje vėl apsigyvens germanai, kadangi ji ir yra Germanijos dalis nuo pasaulio pradžios... germanams skirta apgyvendinta”. Ordino užkariavimai tuomet girti taip: „Galėsi visai teisėtai didžiuotis, kad tėvai tą kraštą, kurį gavo barbarišką, apleistą, atšiaurų, stabmeldišką, bjaurų ir visa ko stokojantį, padarė ir paliko puikų, įdirbtą, civilizuotą, klestintį, kūrybingą ir (tai yra svarbiausia) – krikščionišką”. (Citatos pateikiamos iš leidinio: Erazmus Stela, Apie Prūsijos senybes, Vilnius: Aidai, 2004, p. 35-36).
Taip drąsinti šimtamečių kryžiaus žygių Baltijos kraštuose dalyviai ir jų vadovai – esą visi vietos gyventojai tėra tik neteisėti atvykėliai į germanams amžinai priklausančias žemes. Vadovaujantis tokiomis nuostatomis, ilgametis baltiškų kraštų niokojimas tebuvęs doras darbas, kaip ir vietinių stabmeldžių žudynės, leidžiančios įsiviešpatauti esą teisėtiems tų teritorijų šeimininkams germanams.
Autorius: Martynas Purvinas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama