Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. I dalis

Tęsinys.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas

Tuomet, sulaukęs bedarbio laisvės ir pažadų, kad niekur Lietuvoje nebegausiu darbo, galop atsidūriau Mažojoje Lietuvoje, kur puoliau tęsti dar 1980 m. pradėtus Rusnės apylinkių paveldo tyrimus. Klaidžiodamas po suniokoto krašto griuvėsius, netrukau susilaukti Lietuvos Atgimimo. Pradėjęs rašyti straipsnelius į rajoninius laikraštėlius, galop puoliau spausdinti vis aštresnius rašinius leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Kalba Vilnius“ ir vis naujai besirandančiuose. Rašydamas apie sovietinę korupciją ir kitką, apie Mažosios Lietuvos netektis nejučiom tapau visai produktyviu publicistu.

Prie rašomojo stalo neteko užsibūti ilgam. Vis labiau užvaldė beveik beprotiška idėja – reikia užfiksuoti visus dar išlikusius (ir akyse nykstančius) senuosius trobesius ir sodybas Mažojoje Lietuvoje. Nesulaukęs pagalbininkų, leidausi į begalines keliones pėsčiomis, vėliau ir padovanotu dviratuku. Sukandus dantis, tekdavo brautis per visokius užkaborius, pliaupiant liūtims ar kepinant saulei kantriai eiti per buvusias kaimavietes, trumpai aprašant visas aptiktas senojo gyvenimo liekanas ir jas nufotografuojant. Taip per dešimtmečius susikaupė šimtatūkstantinė fotokadrų kolekcija, kurioje įamžintų daugumos senųjų trobesių ir kitko jau nebėra.

Tas mano begalines keliones per nusiaubtąjį kraštą gal 1995 m. sutrikdė į Lietuvą atvykęs prof. Vilius Pėteraitis, dar prieškariu Kauno universitete su mano tėvu darbavęsis „Mažosios Lietuvos“ bendrijoje. Jis ėmėsi įgyvendinti savo didįjį užmojį – parengti tritomę „Mažosios Lietuvos enciklopediją“. Jis man pasiūlė vadovauti tam darbui Lietuvoje, bet aš kategoriškai atsisakiau. Tuomet tebuvau brūzgynų naršymo ir paveldo fiksavimo specialistas, beveik nieko nenutuokiantis apie leidybą ir enciklopedijas. Aš (kaip ir daugiau kas), siūliau MLE vadovu Lietuvoje paskirti tokį žinomą žmogų kaip prof. Z. Zinkevičius. Deja, apie jį žinojau tik iš knygynuose matytų knygų, niekaip neįsivaizdavau  būsimų pasekmių. Galop sutarėme, kad abu su žmona (architekte Marija Purviniene) būsime MLE Architektūros skyriaus vedėjais, parengsime reikalingų temų sąrašą.

Jauniesiems skaitytojams galima priminti, kad po kelių nutylėjimo dešimtmečių sovietinę Lietuvą sunkiai pasiekus M. Gorbačiovo skelbtos pertvarkos aidams, mūsų krašte vis dažniau pradėtas prisiminti skaudus Mažosios Lietuvos likimas – akivaizdi sovietinės okupacijos piktžaizdė. Drąsinta spauda 1988 m. ėmė skelbti žinutes apie tą kraštą, pamažėl vis labiau įsibėgėta.

"Mažosios Lietuvos enciklopedijos" 1 tomas (2000). "Mažosios Lietuvos enciklopedijos" archyvas

Ryškėję pokyčiai, atsivėrusios galimybės laisviau aplankyti gimtuosius kraštus įkvėpė ir dalį išeivių. Ten būta daug drąsių pasvarstymų, nepajėgiant suvokti, kad per kelis dešimtmečius sovietinis okupacinis režimas daug ką sužlugdė negrįžtamai. Žvalgantis „per rožinius akinius“ ne visada suvokta, kas dedasi nusiaubtame krašte. Ne visi suvokė, kad imperinės Rusijos pajėgos niekur nedings nejučiomis, kad tas baisusis slibinas atgims vėl ir vėl.

Į Lietuvą atvykęs entuziastingasis prof. V. Pėteraitis negalėjo suvokti patekęs į „posovietinį gyvatyną“. Greta tikrų Mažosios Lietuvos patriotų tada pakako visokio plauko veikėjų. Kai kas tulžingai aiškindavo, kad profesorius iš tolimos Kanados tėra tik apsišaukėlis, jo laipsnio kvalifikacijos esą nepatvirtino kokios sovietinės institucijos ar pati Maskva. Dar Lietuvos Atgimimo dienomis išeivija puolė šelpti lietuvius Karaliaučiaus krašte, taip ten gaivinant lietuvybę. Lėšos perdavinėtos per tarpininkus Lietuvoje, rėmėjams pateikiant tikslias ataskaitas – kam ir kiek perduota. Nusimanantys žmonės vėliau šaipėsi, kad tokias pačias ataskaitas gaudavo ir sovietinės/rusiškos institucijos. V. Putino laikais tame krašte triuškinant trumpam sužydėjusias lietuviškas organizacijas, persekiojant ten besidarbavusius kultūrininkus, lyg turėti duomenys apie vadinamuosius „užsienio agentus“ leido sudoroti „rusiškojo pasaulio“ priešus, vėl užtemdyti Mažosios Lietuvos pėdsakus.

Na o 1996 m. atsikuriančioje Lietuvoje reikalai klostėsi viltingai. MLE vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas prof. Z. Zinkevičius, jo pavaduotoju (faktiniu konkretaus darbo organizatoriumi) prof. D. Kaunas. Kanadoje likęs ir garbaus amžiaus vis labiau slegiamas prof. V. Pėteraitis tituluotas MLE vyriausiuoju organizatoriu ir tvarkytoju. Leidinį turėjo rengti Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, kaip labiausiai patyrusi tame bare leidykla. Buvo suburta MLE redakcinė kolegija, į ją įtraukiant žinomus žmones, bent kiek sietus su lietuvininkų kraštu. MLE leidybinei grupei (keliems apmokamiems moksliniams redaktoriams) pavesta vadovauti dr. Algirdui Matulevičiui, kuris 1989 m. išleido pirmąją Lietuvoje (po 1944 m.) tam regionui skirtą mokslo monografiją „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje“.

Viskas klostėsi tiesiog puikiai – likau laisvas ir vėl grįžau į suniokotas Mažosios Lietuvos žemes, fotografuoti ir aprašinėti ten dar užsilikusių senųjų trobesių ir kitko. Su žmona parengėme MLE Architektūros skyriui reikiamų temų sąrašą. Bent porą kartų vykome į Vilniuje šauktus MLE redakcinės kolegijos narių ir skyrių vedėjų susirinkimus, kur pozuodavome proginėms nuotraukoms. Prof. D. Kaunas, kaip faktinis MLE rengėjas, susirinkusiems paskelbė, kad tokiam svarbiam leidiniui bus gautas milijonas litų, rengėjams bus mokami solidūs atlyginimai. Laimingi ir patenkinti gyvenome toliau.

Deja 1997 m. pavasarį mane pasiekė faksas iš Kanados – prof. V. Pėteraitis mane paskyrė vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju ir liepė perimti MLE rengimą. Po laimingų laisvų mėnesių teko sulaukti „perkūno iš giedro dangaus“ – ligtolinis gyvenimas vertėsi kūlversčiom. Iš tėvo buvau perėmęs lietuvininkų pareigingumą, tad kokių atsikalbinėjimų net neieškojau – jei reikia, tai reikia.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama