Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. I dalis
TRAKŲ ŽEMĖ
Turinį įkėlė
Dr. Martynas Purvinas, Kaunas
Prieš ketvirtį amžiaus – 2000 m. pabaigoje 4000 egzempliorių tiražu buvo atspausdintas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) pirmasis tomas, taip užbaigiant permainingą parengiamųjų darbų etapą ir pradedant nuoseklią tolesnių MLE tomų leidybą.
Tenka priminti, kad 1944 m. iš rytų artėjant sovietinėms armijoms, iš Lietuvos į Vakarus bėgo tūkstančiai žmonių, dar prisiminusių prieškarines bolševikų represijas. Tuomet netekta daugybės šviesuolių, išsilavinusių žmonių, nenorėjusių vėl atsidurti okupantų priespaudoje. 1944 m. vasarą ir rudenį į Vakarus traukėsi ir dešimtys tūkstančių lietuvininkų bei kitų iš Mažosios Lietuvos. Tarp jų buvo ir nukentėjusieji nuo hitlerinio režimo Vydūnas, Martynas Jankus ir daugybė kitų, pagrįstai vengusių būsimųjų „išvaduotojų“.
Daug kam atsidūrus karo suniokotoje, badaujančioje ir vargstančioje Vokietijoje, ten irgi neaptikta malonaus prieglobsčio. Vokiečių kalbą mokėję lietuvininkai ir kiti rytprūsiečiai ne visur buvo pageidaujami. Po daugelio metų vienas pabėgėlis prisiminė, kaip tenykščiai vaikiukai juos apmėtydavo akmenimis kaip nepageidaujamus „svetimuosius“. Nacistinis režimas per dešimtmetį daug kam buvo kalte įkalęs priešiškumą „negrynakraujams“ Reicho priešams.
Glaudžiantis pabėgėlių stovyklose ir kitur, vis dažniau ieškota prieglobsčio turtingesnėse šalyse. Kai kas iš lietuvininkų pasiryžo ir tolimoms kelionėms. Taip kitame pasaulio krašte, net atokioje Australijoje atsidūrė Jurgis Purvinas iš Mažosios Lietuvos. Prasibrauta per biurokratines užtvaras ir priešiškumus į turtėjančią JAV. Daug lietuvininkų glaudėsi pakantesnėje Kanadoje, kur klostėsi pabėgėlių iš Mažosios Lietuvos bendruomenės.
Atsigavus nuo karo ir blaškymosi po pasaulį baisumų, susiradus uždarbio (net ir Lietuvos inteligentams dažniau tekdavo tapti juodadarbiais, triūsti įvairiose įmonėse), imta mąstyti apie gyvenimo svetur prasmę. Dabar žinome apie visokią lietuvišką veiklą išeivijoje – nuo savų bažnyčių statybos iki tautiškų susibūrimų. Darbavosi ir šviesuoliai – įvairių sričių specialistai susibūrė rengdami ir leisdami dabar daugeliui prieinamą „Lietuvių enciklopediją“ – reikšmingiausią išeivijos leidinį.
Sunkiau sekėsi Mažosios Lietuvos išeiviams – mažiau tebuvo ir po visų negandų teliko išsilavinusių ir iniciatyvių, lietuviška veikla tebesirūpinusių žmonių, daug kas glaudėsi prie vokiškosios rytprūsiečių veiklos. Jau pirmaisiais pokario metais skurdžioje išeivijoje mirė žymieji Martynas Jankus ir Vydūnas, galėję sutelkti didesnes lietuviškas pajėgas.
Vis tik entuziazmo netrūko. 1946 m. Vakarų Vokietijoje buvo įkurta Mažosios Lietuvos Taryba, subūrusi aktyviausius išeivius. Daug kur pasaulyje (nuo Australijos iki JAV) būrėsi įvairios lietuvininkų organizacijos.
Senstančių lietuvininkų kartoms iškeliaujant į Amžinybę, ryškėjo jaunesniųjų indėlis. Antai, veiklusis Ansas Lymantas (1921–2002) dar 1950 m. Vokietijoje suredagavo pirmąjį atkurto „Keleivio“ numerį. Persikėlęs į Kanadą, 1960–1971 m. ir 1982–1988 m. jis redagavo turiningą periodinį leidinį „Lietuvos pajūris“. Kalbininkas Vilius Peteraitis (1914–2008) buvo itin veiklus lietuvininkų sambūrių narys, dar pokariu su kitais svarstęs didesnio veikalo apie Mažąją Lietuvą rengimo galimybes. Deja, anuomet to dar nepajėgta – išeiviams teko įsitvirtinti naujuose kraštuose ir prasigyventi. 1983–1985 m. išeivijoje kurtas Mažosios Lietuvos Fondas (MLF), kaupęs lėšas ir rėmęs knygų apie lietuvininkų kraštą leidybą.
Kitaip gyventa sovietų okupuotoje Lietuvoje. Nuo 1944 m. rudens faktiškai naikinant lietuvininkų kraštą, sovietinei tikrovei paskatinus bėgti į Vakarus ten dar užsilikusius senbuvius, okupaciniam režimui savaip palengvėjo, atsikračius nepageidaujamų dalykų. Kaip kad niūrioje G. Orwello pranašystėje uoliai perrašinėta istorija. Tyčiojantis iš nacistinės propagandos prasimanymų, kurti savi išsigalvojimai („amžinosios rusų žemės prie Baltijos“ ir t. t.). Neatsiverčiant tuometinių istorijos vadovėlių, dabar labiau mėgstama priminti, kad ir pokariu paminėta pirmoji lietuviška knyga, kad kalbėta ir apie K. Donelaitį (tiesa, kaip apie „proletarinį poetą“, o ne kokį kunigą). Galima pripažinti, kad lietuviškieji nacionalbolševikai pamažėl bandė glaistyti atšiaurius okupacinio režimo išsišokimus, bijodami didesnio žmonių pasipriešinimo, sovietinės stagnacijos laikais leidžiant pakalbėti apie Vydūną, užsiminti apie Mažąją Lietuvą ir pan., kai ką leidus kalbininkams ir panašiems mažiau pavojingiems humanitarams. Kitose srityse stigo aktyvesnių šviesuolių, ten apsieita abstrakčiom kalbom apie „pamario kraštą“. Nesigirdėjo nei cyptelėjimų griaunant Mažosios Lietuvos bažnyčias ar kitus reikšmingus regioninio paveldo objektus. Sovietų veikėjams dalijant pagyras Ievai Simonaitytei ar kitiems sukalbamesniems, daugumai lietuvininkų liekant visiškame užribyje. Sovietmečiu naikintų reikšmingų dokumentų bei senųjų knygų rinkinių likučiai dūlėjo daugeliui neprieinamuose „specfonduose“. Politiškai tinkama tema tebuvo ilgaamžės kovos su kryžiuočiais, kur itin svarbūs turėjo būti rusai. Ne vienoje Karaliaučiaus/Kaliningrado srities mokykloje tinkamai parengta mokytoja aiškindavo kolonistų vaikučiams „čia mūsų protėviai rusai senovėje kovojo su vokiečiais ir sugriovė jų pilis“. Pokariu šmėžavo politinis lozungas sovietų „išlaisvintiesiems“ – „Vokiečiai yra amžini lietuvių liaudies priešai“.
Tais laikais augusieji sovietinėse mokyklose ir visur kitur tegirdėdavo apie buvusius baisaus išnaudojimo laikus, feodalus ir kapitalistus, esą siaubingą „buržuazinę praeitį“ ir t. t. Kartais šmėkšteldavo koks Donelaitis, kaip dvarininkų vokiečių smerkėjas. Beveik netyčiom pakliuvus į kokius Karaliaučiaus griuvėsius, tie likdavo mįsle – supratingi suaugusieji tuomet laikydavo liežuvius už dantų. Pokariu atsikėlusieji į suniokotos Mažosios Lietuvos dykras burbėdavo apie buvusius gyventojus „Tie vokietpalaikiai...“. Nemažai kas uoliai naikino ankstesnio gyvenimo pėdsakus, siaubė senas kapines ir kitką.
Po įvairiausių peripetijų kur nors užsilikę lietuvininkai privalėjo įsisavinti sovietinio gyvenimo taisykles. Karjeros bei kitko užsimanę siekti aktyvesnieji neretai „parduodavo velniui dūšią“ – stodavo į bolševikų partiją, talkindavo sovietiniams organams ir pan. Kartais Vakaruose kildavo triukšmelių – koks išeivis iš Mažosios Lietuvos pasirodydavo gavęs sovietinio režimo užduočių. Daug kas likdavo nežinioje, Stalino laikais ir vėliau plėtojant pasaulinį įtakos tinklą, pasitelkiant įvairiausius žmones būsimiems veiksmams.
Gimiau pokariniame Kaune. Nuo hitlerininkų iš Klaipėdos bėgęs mano tėvas Erikas Purvinas dar prieškariu pradėjo dėstyti Lietuvos Žemės Ūkio Akademijoje, ten liko ir sovietmečiu. Senatvėje jis prisimindavo, kaip Stalino laikais iš pačios Maskvos atvykdavo visokie komisarai. Sušauktiems gamtos mokslų dėstytojams tie šaukdavę, kad jie visi esą tik netikusių buržuazinių pažiūrų išpažinėjai ir turintys persiauklėti. Vis tik masinių tremčių iš Akademijos lyg nebūta – kai kas iš užkariautojų gal susivokė, kad kuriamai sovietinei respublikai reikės mokytų agronomų ir kitokių. Užtat reikėjo „tupėti nelyg pelei po šluota“ – netrūko budrių akių, skelbdavusių, kad koks dėstytojas pasirodė nepakankamai sovietinis. Taip užaugau „tylos zonoje“, Mažoji Lietuva retsykiais šmėkšteldavo tik kokioje tėvo išsaugotoje ir slėptoje senoje knygelėje. Sovietmečiu kai kada nugirsdavau savo adresu paleistą frazę „Taigi jis prūsas“ (atseit, vokietis fašistas ir visoks kitoks). Koks partorgas imdavo tardyti, kur gyvenę mano seneliai, gal jie tebesislapstantys kokiuose kapitalistiniuose Vakaruose. Ilgose anketose tekdavo rašyti, kad jokių giminių ten neturiu, kad esu „tikras sovietinis pilietis“, politiškai patikimas ir pan.
Pradėjęs rašyti mokslinius straipsnius apie gamtos grožio vertinimą, turėdavau juos pateikti specialiai patikros komisijai, kuri privalėdavo ieškoti ar mano rašinyje nėra kokio žodžio ar sakinio, kurie pažeistų ilgiausius žinių, tuomet draustų skelbti viešai, sąrašus. Kad ir stengdamasis niekam neužkliūti, galop vis tiek susilaukiau sovietinio režimo (veikiau jo uolių talkininkų) rūstybės. Dar 1972 m. įsitraukęs į senųjų Lietuvos kaimų tyrimus, toje srityje klimpau vis giliau, aptikdamas vis naujus praeities klodus. Viskas galop baigėsi 1987 m. pradžioje surengtu didelio būrio tuometinių veikėjų susidorojimu, kai būsimasis švietimo viceministras teatrališkai šaukė „Kaip išdrįsai kelti ranką prieš bolševikų partiją!“. Vienam nomenklatūrininkui pridėjus „Taigi jis tyrinėja senus kaimus“, vienbalsiai nutarta, kad toks nesovietinis žmogus nebegali būti Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytoju (budriems ministerijos veikėjams dar aiškinantis, kodėl aš jau seniau nebuvau išvarytas „šunims šėko pjauti“). Taip po 17 metų uolaus triūso aukštojoje mokykloje, aš buvau demaskuotas kaip užsislėpęs sovietinio režimo priešas.
Autorius: Martynas Purvinas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
