Apie tai, kas skauda čia ir dabar

„Versmės“ programoje pristatytos pjesės aiškiai rodo, kad mūsų kūrėjams svarbu turėti erdvę, kur jie galėtų ne tik saugiai išbandyti savo idėjas, bet ir būtų išgirsti už Lietuvos ribų (pvz., rezidencijų programa).

Lapkričio 29 ir 30 dienomis, vilniečiams masiškai traukiant į Katedros aikštę pasižvalgyti po šventinį miestelį ir naująją Kalėdų eglę, vos už kelių žingsnių, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) vyko gerokai tylesnis, bet intelektualiai intensyvus procesas. Čia, šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ programoje, buvo skaitomos naujos lietuviškos pjesės. Kol europiniais biudžetais finansuojamos dekoracijos šildė sostinės gyventojų širdis, teatro erdvėse buvo judinamos kur kas gilesnės, nacionaliniu lygmeniu svarbios temos.

Kristinos Steiblytės „Sargas“

Prietemoje paskendusioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, vos kelių aktorių balsais ir minimalistiniu scenovaizdžiu buvo pristatytas Kristinos Steiblytės pjesės „Sargas“ skaitymas. Iš pirmo žvilgsnio realistinis siužetas netikėtai išsiskleidžia į fantastinį pasakojimą, glaudžiai susijusį su tautosakos paveldu ir mūsų kolektyvine atmintimi. Atsigręžimas į protėvių istorijas ir gamtos vaizdinius pjesėje ne tik suteikia šiai medžiagai gylio, bet ir rezonuoja su dabartiniu politiniu klimatu. „Sargas“ primena apie mūsų, kaip visuomenės, esminį ryšį su gamta ir praeitimi, kuris, rodos, šiandien tampa vis svarbesnis.

Akimirka iš Kristinos Steiblytės pjesės „Sargas“ skaitymo, režisierius Rokas Lažaunykas (šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, 2025). Ekaterinos Khvashchynskayos nuotrauka

Pjesė „Sargas“ prasideda kaip gerai pažįstama, tūkstantį kartų girdėta šiurpi istorija apie jauną merginą, įsėdančią į pakeleivingą automobilį, vairuojamą vyresnio amžiaus vyro. Tačiau tai – tik pirminis įvaizdis. Įtampos kupiną atmosferą, primenančią Alfredo Hitchcocko trilerius, sustiprina minimalistinis scenos sprendimas – dinamiškos vaizdo projekcijos sukuria vizualinę kelionės iliuziją: tarsi iš šešėlių išnyra greitkelio šviestuvai ir linguoja eglutės formos automobilio salono gaiviklis. Vos prasidėjus kelionei paaiškėja, kad Augustės Pociūtės įkūnijamos išsigandusios merginos ir, iš pažiūros iškalbingo, skardžiabalsio Povilo Budrio vaidinamo vyro pažintis nebus tokia nekalta. Jų bendravimą lydi įtampa, apgaulingai palaikoma ramybė ir nuojauta, kad tai, ką matome, netrukus pasisuks visai netikėta linkme. Šią nuojautą sustiprina merginos replikos apie pasakas, vidurnaktį, moliūgus ir… velnią. Ir iš tiesų – automobilis staiga sustoja girios pakraštyje, o jųdviejų pokalbis įgyja vis aiškesnę siaubo pasakos formą.

Akimirka iš Kristinos Steiblytės pjesės „Sargas“ skaitymo, režisierius Rokas Lažaunykas (šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, 2025). Ekaterinos Khvashchynskayos nuotrauka

Šiuo siužeto posūkiu mergina ne tik atsiduria kipšo pinklėse, bet ir pati tampa pasakos protagonistės prototipu. Iš baugiai groteskiško valso ją išgelbsti Jūratės Vilūnaitės ir Dalios Michelevičiūtės įkūnijamos miško dvasios – švelnios, motiniškos, paslaptingos, jų šnabždėjimas primena tykų vėjo šnaresį miško tankmėje.

„Sargas“ įsimena ne tik šiuolaikiška ir paprasta kalba, bet ir subtiliu, šmaikščiu požiūriu į folkloro simboliką. Ironiški intarpai, pavyzdžiui, žodis „miškas“, šifruojamas kaip „myš-kas“, tekstui suteikia lengvumo ir išradingumo. Aktorių vaidmenys čia suskamba darniai, tarsi gerai surepetuotas ansamblis: Pociūtė įtikinamai perteikia baimę ir nepasitikėjimą, Budrys talentingai manipuliuoja savo personažo dviveidiška prigimtimi, o Vilūnaitė su Michelevičiūte į sceną atneša ramybės ir paslapties kupino švelnumo. Režisierius Rokas Lažaunykas pjesę perskaitė ne tik dinamiškai, dramaturgiškai tiksliai, bet ir vaizdingai, leisdamas pasvajoti apie didžiulį šio kūrinio potencialą atsiverti pilnos formos spektakliu.

Akimirka iš Kristinos Steiblytės pjesės „Sargas“ skaitymo, režisierius Rokas Lažaunykas (šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, 2025). Ekaterinos Khvashchynskayos nuotrauka

Eglės Elenos Murauskaitės, Vaivos Grainytės „Skeveldros“

Dar 2022-aisiais, prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, teatro scenoje ženkliai išaugo spektaklių apie agresiją ir jos kilmę. Vėliau ši tema tarsi pasitraukė į antrą planą – kartu su ja kilo daug klausimų: kas turi teisę pasakoti šią istoriją, kokia ji turėtų būti ir kada ateis laikas kalbėti apie ją atvirai, be užuolankų. Dramaturgių Eglės Elenos Murauskaitės ir Vaivos Grainytės pjesė „Skeveldros“ tampa netiesioginiu, bet aiškiu atsaku į visus šiuos klausimus.

Šiame tekste persipina septynių veikėjų likimai, visus juos vienaip ar kitaip siejantys su kariniu konfliktu. Kaip sufleruoja pjesės pavadinimas, jų pasidalijimai patirtimi tampa savotišku terapiniu procesu – mėginimu ištraukti jų sielose įstrigusias skeveldras. Personažai susitinka paslaptingoje sanatorijoje, kurioje šalia gyvų žmonių veikia ir simbolinės figūros, pavyzdžiui, Jurgos Kalvaitytės įkūnijama nekantri, visažinė šmėkla. Daugelis veikėjų nėra įvardijami konkrečiais vardais – jie pristatomi kaip tipažai su apibūdinančiomis „etiketėmis“, kaip antai „alfa moteris lesbietė“. Tai išryškina pjesės siekį kalbėti tais balsais, kurie karo naratyvuose paprastai lieka nuošalyje: socialinių, religinių, politinių ir seksualinių mažumų. Kūrėjos taip pat įtraukia ir šiai temai mažiau patogias prieigas, pavyzdžiui, žmogaus, kuriam karas tėra būdas užsidirbti. Šie niuansuoti portretai sukuria daugiasluoksnį, prieštaringą pasaulį, kuriame žiūrovas kviečiamas ne teisti, o klausytis.

Akimirka iš Eglės Elenos Murauskaitės ir Vaivos Grainytės pačių režisuotos pjesės „Skeveldros“ skaitymo (šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pagrindinis pjesės siekis – parodyti, kaip karas išgyvenamas individualiai. Viešojoje erdvėje dažniausiai dominuoja herojiški, nušlifuoti pasakojimai, o „Skeveldros“ siūlo fragmentišką, trapią, iš asmeninių balsų sudėliotą patirtį. Šį ketinimą sustiprina ir netradicinis erdvės pasirinkimas: pjesė pristatoma ne scenoje, o teatro fojė – vietoje, skirtoje pokalbiams. Čia paprastai vyksta repertuarinių spektaklių aptarimai su žiūrovais „Auditorija tiria“, o ne patys spektakliai. Tai erdvė, labiau orientuota į procesą, nei į rezultatą. Aktoriai susodinami aplink buvusį centrinį baseinėlį, kuriame stūkso skulptoriaus Stanislovo Kuzmos „Versmė“, taip subtiliai susiejant pjesės temą su festivalio „Versmė“ dvidešimtmečiu ir pačios skulptūros simbolika. Šis kontekstas leidžia tekstui skleistis kaip gyvam, nuolat kintančiam dialogui apie tai, kas oficialiose karo istorijose lieka už kadro.

Kartais būtent tarptautinis kontekstas tampa geriausiu katalizatoriumi nacionaliniams procesams. „Versmės“ programoje pristatytos pjesės aiškiai rodo, kad mūsų kūrėjams svarbu turėti erdvę, kur jie galėtų ne tik saugiai išbandyti savo idėjas, bet ir būti išgirsti už Lietuvos ribų. Tokios iniciatyvos, kaip LNDT įgyvendinama STAGES rezidencijų programa, pritraukianti tarptautinius mentorius, partnerius ir finansavimą, suteikia dramaturgams erdvę drąsiau kalbėti apie tai, kas skauda čia ir dabar. Kartu tai yra ir priminimas, kad nacionalinis teatrinis balsas sustiprėja ne tada, kai užsidaro savame burbule, o tada, kai tampa dalimi platesnio – europinio – pokalbio.