Be patogumų: praeitis ir teatras

Knyga „Sibiro haiku“ ir visi trys spektakliai papildo vienas kitą ir perteikia skirtingus santykius su praeitimi, dabartimi ir atmintimi. Regis, visi nė akimirkai nesudvejoja, kad apie praeitį kalbėti svarbu, net jei ir nepatogu.

Praėjus porai dienų po atidarymo, stoviniuoju Nacionalinės dailės galerijos koridoriuje apsupta Claudios Heinermann parodos „Sibiro tremtys“ herojų veidų ir jų gyvenimo fragmentų. Mažų trupinėlių, kuriais pasakojama apie Irenos, Antano, Vytauto, Jono, Imanto, Onos, Genutės, Hildos, Ruubeno, Primos, Lidijos, Jānio, Marju, Ageedos ir daugelio kitų gyvenimą prieš, per arba po patirto siaubo. Parodoje siaubai yra trys, bet visi – iš to paties šaltinio: tremtys į Sibirą, partizanų pasipriešinimas okupacijai ir sovietų atominiai bandymai.

Žiūriu į raukšlėtus veidus, žiūriu į kelis sakinius greta nuotraukų, į kelis vaizdus iš praeities – prieš tremtį, per karą, po sprogdinimų. Žiūriu į juos visus ir suprantu, kad čia, nors paroda ir nedidelė, apie tremtis ir prasipriešinimą pasakojama daugiau vaizdų gausa, nei liudijimų išsamumu ar gyliu. Jei pasakoji tiems, kurių gyslomis neteka iš senelių paveldėtas Sibiro šaltis, miško įtampa, griaunanti radioaktyvių grybų jėga, tada kiekis yra svarbu. Kiekis padeda suvokti, kodėl mūsų kraštuose iki šiol kalbama, pykstama ir gedima ne tik tų, kuriuos praradome, to, ką išgyveno likę, bet ir to, kad niekas už visa tai nebuvo teistas tarptautiniu lygiu. Bet jei pasakoji tiems, kurie paveldėjo medinius šaukštus iš šiaurės, daugybės metų tylą, nepaaiškintas mirtis, nežinomus kapus ar nuodingą žemę, norisi kiek kitokių liudijimų. Tokių, kuriuose būtų ne tik daug veidų, bet ir painių jausmų, klampių pasakojimų, logikos ir ryšio paieškų. Juk atmintis ir praeitis būtent ir yra tokios – painios, klampios ir be patogumų.

Akimirka iš Claudios Heinermann parodos „Sibiro tremtys“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka

Gal apie šiuos portretus galvočiau ir kitaip, jei ne Algiukas. Žinau keturias skirtingas jo tremties istorijos versijas: viena papasakota knygoje ir trys – teatre, o likus savaitei iki apsilankymo parodoje teko pamatyti knygos ir spektaklių veikėjo prototipą – grafinio romano bendraautorės Jurgos Vilės tėtį. Žmogų, kurį vaikystėje ištrėmė į Sibirą, kuris grįžo, užaugo, sukūrė šeimą, stebėjo režimų, Lietuvos, pasaulio kaitą. Žmogų, kuris įkvėpė knygą ir kuris jaudinasi žiūrėdamas spektaklį apie save. Žmogų, kuris stovi su savo dukra teatre ir kartu dalijasi labai skausminga savo ir savo šeimos istorijos dalimi, kuris liudydamas savo istoriją tautai, šaliai, pasauliui pasakoja apie tautą, šalį, pasaulį.

Šis trumpas susitikimas su Algiuku įvyko Vilniaus teatre „Lėlė“, po čia parodyto Latvijos lėlių teatro spektaklio „Sibiro haiku“ (režisierius ir dramaturgas Valteras Sīlis). Po spektaklio norintieji galėjo likti salėje ir užduoti klausimų apie spektaklį, knygą ar istoriją ir pasižiūrėti į veidą žmogaus, kurio patirtis įkvėpė tiek daug pasakojimų apie skausmą, bet dar labiau – apie ryšį ir viltį. Pamatyti jį būtent po šio atvežtinio „Sibiro haiku“ atrodo logiška: latvių spektaklis, iš visų trijų knygos transformacijų į scenos kūrinius, išlieka arčiausiai originalo tiek vizualiai, tiek ir pačiu pasakojimo būdu.

Akimirka iš pokalbio-susitikimo su knygos „Sibiro haiku“ autore Jurga Vile ir jos tėčiu (tapusiu pagrindiniu knygos herojumi Algiuku) bei spektaklio kūrėjų komanda iš Latvijos. Nuotrauka iš Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo

Valtero Sīlio režisuotoje „Sibiro haiku“ versijoje pusę scenos užima ekranas, kuriame nauju masteliu atgyja Linos Itagaki knygai sukurtos iliustracijos. Kitoje pusėje scenos – penki sąlyginai mažučiai aktoriai (Rihardas Zelezņevas, Baiba Vanaga, Elīna Bojarkina, Kristina Varsa, Artūras Putniņis), susėdę prie aukštesnio ir žemesnio stalų, ne tik pasakojantys J. Vilės užrašytą istoriją, bet ir naudodamiesi trimis kameromis gyvai animuojantys knygos iliustracijas bei kuriantys dalį spektaklio garsų (scenografas Uģis Berziņis, video menininkas Tomas Zeļģis). Spektaklyje, kaip ir knygoje, galima stebėti pagrindinį veiksmą – tekstą ir iliustracijas čia atitinka veiksmas ekrane; bet galima pasinerti ir į smulkių detalių, įsitaisiusių visai greta pagrindinio pasakojimo, pasaulį. Knygoje tai yra į tekstą įsiterpiantys maži paveikslėliai (namukai, traukinio vagonai, gyvuliai, varpeliai, natos, bitės...) ar šrifto kaita, scenoje – tai aktoriai, animuojamų paveikslėlių choreografija keliaujant į ir iš ekrano, bei vaizdui tikrumo suteikiančios, prieš žiūrovų akis naudojamos savadarbės garsų kūrimo priemonės: kompozitoriaus Gačio Krievāno muziką papildo sniego gurgždėjimą iliustruojantis maišelis krakmolo, vėjo mašina, mušamasis instrumentas iš kartono dėžės ir daugybė kitų.

Akimirka iš spektaklio „Sibiro haiku“, režisierius ir dramaturgas Valteras Sīlis (Latvijos lėlių teatras). Nuotrauka iš Latvijos lėlių teatro archyvo

Nuosekliai knygos istorijai kuriamas ir spektaklio pasakojimas: daugiausiai su žiūrovais kalba aktorė Baiba Vanaga, scenoje tampanti su skaitytojais besikalbančios knygos autorės atitikmeniu. Ji tiesiai mums perteikia Bičių (vietoj knygos Korių) ir daugybės kitų šeimų istorijos dalelę. Kaip knygoje, taip ir scenoje: pasakojimas trūkinėja į paskiras trumpas sceneles; svarbūs klausimai atsakomi taip, kad suprastų vaikai; atsiranda daugybė iškalbingų detalių, perteikiamų žaismingu tonu; skausmą palengvina artimųjų meilė ir amžinas išėjusiųjų buvimas kartu; o kai kurios detalės – su kuriomis suaugusieji greičiausiai jau bus susidūrę kituose tekstuose – apskritai nutylimos. Juk „Sibiro haiku“ ne tik kalba vaikams, iš vaiko perspektyvos, bet ir nutolęs laike bei erdvėje, jau daug ką žinant ir permąsčius, todėl čia kur kas daugiau žaidimo, džiaugsmo ir vilties nei suaugusiųjų pasakojimuose iš tremties. Kita vertus, „Sibiro haiku“ pasakoja suaugusieji, turintys nemažai karo ir pokarinių istorijų pasakojimo patirties, tad scenoje atminties ir praeities nepatogumas neslepiamas, tik apžaidžiamas.

Po spektaklio Vilniuje J. Vilė pasakojo, kad V. Sīlis ne kartą su ja kalbėjosi. Kai kurios tų pokalbių detalės buvo panaudotos spektaklyje, kai kurių knygos epizodų atsisakyta. Nors šis scenos kūrinys trunka dvi valandas, vis dėlto visų knygos peripetijų į jas sutalpinti buvo neįmanoma. Bene labiausiai nudžiugino tai, kad neatsisakyta gyvuosius veikėjus lydinčių dvaselių. Knygoje visi mirštantys lieka šalia, jų meilė lydi per gyvenimą, palengvina išbandymus, padeda saugoti ryšį su tais ir tuo, kas prarasta. Tos dvaselės vaikams vaizdžiai perteikia idėjas, kurias, įvardijus kolektyvinės atminties ar poatminties terminais, jiems būtų kur kas sunkiau suvokti. O juk būtent apie tai ir pasakoja artimiesiems laiškus nešiojantis žąsinas Martynas, gimdyti padedanti senutė Rožė ir visi kiti, kurie mirę Sibire gyvuosius parlydi iki Lietuvos.

Akimirka iš spektaklio „Sibiro haiku“, režisierius ir dramaturgas Valteras Sīlis (Latvijos lėlių teatras). Nuotrauka iš Latvijos lėlių teatro archyvo

Latviškasis „Sibiro haiku“ pastatymas perkelia į praeitį, parodo situacijas, daiktus, skausmingas netektis ir primena apie žmogišką artumą ir kūrybos džiaugsmą, saugančius nuo nevilties. Perkelia į praeitį, bet neleidžia pamiršti, kad esame dabartyje, kad ir dabar, net ir apsiginklavus naujomis technologijomis, vaidinant techniškai sudėtingą spektaklį, svarbiausia išlieka aktorių kuriamas ir žiūrovus įtraukiantis artumas bei kūrybos džiaugsmas. Taip scenos kūrinys nuo praeities nubraukia dulkes ir įpina istoriją į šiuolaikinio žmogaus savivoką.

Labai panašaus efekto siekia ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomas tos pačios istorijos pastatymas (2023). Režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus ir dramaturgės Birutės Kapustinskaitės „Sibiro haiku“ – šiuolaikiškiausias sceninis knygos variantas. Jame nesistengiama atkurti nei knygoje vaizduojamų, nei XX a. 5 dešimtm. naudotų daiktų ar kalbos. Kostiumai ir scenografijos medžiagos (dailininkė Simona Davlidovičiūtė), pasakojimo tonas ir forma, aktorių vaidyba, liaudies motyvais perpinta šiuolaikinė spektaklio muzika (kompozitorė Jūra Elena Šedytė) – viskas byloja, kad spektaklyje kalba šiuolaikiniai jauni žmonės. Ir kalba jie – su vaikais. Kūrėjų pasirinktas būdas susikalbėti su jaunaisiais žiūrovais grįstas žaismingumu. Net ir dalis knygos scenų perteikiama žaidimais: nuo Sibire pamatytų žalčių bėgama šokinėjant per ratu sukamą kimono-chalato diržą, iškart po to – puolama žaisti „aukščiau žemės“. Nemažai čia ir teatrinio žaidybiškumo: vienas kitam ant pečių susėdę aktoriai vaidina keistuolį senuką, kuris Sibire augina išgalvotas bites; mirti turinti senutė Rožė bėga nuo mirties scenos; žaidimu virsta nešiojamos ir perdėliojamos metalinės bei medžiaginės piramidės, taip kuriant ir griaunant namus, platformas, priedangas; o aktoriai Miglė Polikevičiūtė / Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Jolanta Dapkūnaitė, Augustė Ona Šimulynaitė, Marius Repšys / Lukas Malinauskas nuolatos maino personažus ir toną.

Scena iš spektaklio „Sibiro haiku“, režisierius Augustas Gornatkevičius (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spektaklio žaidybiškumas, jautriai ir nuoširdžiai prabilus Gedimino Rimeikos vaidinamam Algiukui, pristabdomas kur kas rečiau nei knygoje. Tad kai kurios, net ir labai liūdnos, grafinės novelės vietos scenoje prašokamos tarsi šuoliuojant per šokdynę. O vienas jautriausių spektaklio epizodų, sustabdančių žaidimų ir įvykių kaleidoskopą, kuriame Algiukas kalbasi su mirusiu tėčiu, į pasakojimą įterpiamas jau spektaklio kūrėjų.

Apskritai iš visų trijų „Sibiro haiku“ pastatymų, Augusto Gornatkevičiaus sukurtame spektaklyje intervencijų į originalų pasakojimą esti daugiausia. Spektaklis net ir prasideda jo autorių parašyta scena apie blogas dienas, o baigiasi – mintimis apie geras dienas, kurios visada sugrįžta. Atsisakius knygoje esančios autorės įžangos, šios tekstinės intervencijos atlieka, regis, tą pačią funkciją – mezga ryšį su jaunaisiais žiūrovais ir paaiškina, kodėl bus kalbama apie tremtį, koks galėtų būti šiuolaikinio vaiko santykis su šia mūsų istorijos dalimi. Vis dėlto, man pasakojimas apie blogas ir geras dienas nuskambėjo kaip kūrėjų bandymas pasiteisinti prieš žiūrovus, o ne nuoširdi ryšio tarp praeities ir dabarties paieška. Turbūt didžiausias kliuvinys patikėti to ryšio paieškos nuoširdumu yra tai, kad šio spektaklio pasakojime beveik nebeliko vietos knygoje skirtingus pasaulius ir plotmes jungiantiems veikėjams ir idėjoms. Pavyzdžiui, pagrindinius herojus globojančioms, lydinčioms, padedančioms dvaselėms – tarpininkėms tarp to, kas buvo, yra ir bus. Jos knygoje abstrakčią atminties sąvoką paverčia atpažįstama ir net fizinį pavidalą įgyjančia forma, o tuos, kuriuos mylėjome, mylime ir atsimename, paverčia ne tik „receptu“ ateičiai, ne tik dabarties suvokimą suformavusia trauma, bet palydovais į prasmingą gyvenimą.

Scena iš spektaklio „Sibiro haiku“, režisierius Augustas Gornatkevičius (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Vos išleidus knygą, netrukus Saulė Degutytė „Stalo teatre“ pastatė savo „Sibiro haiku“ versiją (2018), kurioje taip pat atsisako daugumos pasakojimų apie dvaseles, tačiau istorijos ryšio su dabartimi klausimą režisierė sprendžia sėkmingiau. Kaip įprasta „Stalo teatre“, spektaklio pasakojimas kuriamas naudojantis įvairiais objektais: ant stalo suverstame juodžemyje pasaulius stato ir perkuria aktorius Balys Ivanauskas, čia įkurdindamas Korių šeimą – praėjusiu amžiumi atsiduodančių buities daiktų rinkinį. Greta šios nedidelės vaidybos aikštelės įsitaisęs spektaklio garsyną ir atmosferą čia pat kuriantis choras „Obuoliai“ – Paulina Simutytė, Kristina Baranauskaitė ir Eliza Bondarenko. „Stalo teatro“ „Sibro haiku“ gausus vizualių nuorodų į praėjusio amžiaus vidurį: tokį įspūdį palieka kostiumai ir objektai, iš kurių kuriami veikėjai ir jų aplinka, kaip ir pati ant stalo įrengta vaidybos aikštelė su virš jos nuo medinio stulpo nutiestais „laidais“. Spektaklyje netgi atsisakoma perteikti knygos autorės balsą – tarpininką tarp kartų ir laikų, taip scenoje rodomą veiksmą paliekant XX a., nors dauguma šio „Sibiro haiku“ žiūrovų gimė XXI a.

Tačiau ryšys su dabartimi šiame spektaklyje vis dėlto gyvas ir nesunkiai perprantamas: keičiantis scenoms, veiksmo vietoms, laikui ir veikėjams, nepajudinama, nepakeičiama ir viską matanti lieka žemė. Stalą dengiantis juodžemis spektaklio metu virsta namais ir kapais, jame lieka šaknys ir laistomi krauju bando dygti obuoliai, ta pati žemė nešioja Sibire alkį pažinusius ir plonyčiais pagaliukais virtusius tremtinius, juodus kerzinius batus – rusų kareivius, o ir mus, dabar žiūrinčius spektaklį. Taip šis „Sibiro haiku“ prabyla apie ryšį su dabartimi ne per personažą, aktorių, pasakotoją ar vizualius elementus, o per žemę kaip įvaizdį, simbolį, archetipą. Žemę, kuri prisimena, liudija, lydi, kurios vaizdiniai ir reikšmė perduodami mums kartu su liaudies kultūra, net jei čia gyvenusių žmonių nebelieka: jų pėdsakai, apaugę daugybe istorijos sluoksnių, neištrinami.

Scena iš spektaklio „Sibiro haiku“, aktorius Balys Ivanauskas, režisierė Saulė Degutytė („Stalo teatras“, 2018). Lauros Vansevičienės nuotrauka

Knyga ir visi trys spektakliai, pasakodami Algiuko istoriją, papildo vienas kitą ir perteikia skirtingus santykius su praeitimi, dabartimi ir atmintimi. Bet visi kartu, regis, nė akimirkai nesudvejoja, kad apie tai, kas išgyventa praėjusio amžiaus viduryje, kalbėti yra svarbu, net jei ir nepatogu. O gal ypač svarbu būtent todėl, kad vis dar nepatogu. Visi kartu jie sukuria ir daugiabalsį, daugiabriaunį pasakojimą ne tik apie personažą Algiuką, liudija dalelę žmogaus ir šalies istorijos, bet ir apie tai, kaip skirtingai prisimename ir su ta atmintimi gyvename, kaip nevienodai matome viltį ir prasmę ir kokius skirtingus kelius į ateitį gali atverti ta pati patirtis.

Visi keturi kūriniai kartu sako ir dar vieną dalyką – kokie esame laimingi, kad galime apie savo istoriją kalbėti, ja dalytis, iš jos mokytis ir su ja augti. Ir kokia laimė, kad galime tai daryti skirtingiausiais balsais. Taip sukurdami ne visai patogius, bet išskirtinio svorio ir gylio pasakojimus apie savo – mūsų visų – Algiukus.