Rašyti jausmais

„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.

Ilgai Audronę Girdzijauskaitę pažinojau tik tekstuose. Skaičiau įžvalgias, jautrias ir griežtas recenzijas, kurių Audronė yra parašiusi šimtus, branginau jos sudarytą „Lėlę ir kaukę“, stebėjausi vis augančia atsiminimų knygų kolekcija ir net neįsivaizdavau, kad kada nors pati galėsiu prisidėti prie jos knygos leidybos.

Susipažinome gerokai prieš „Kovido meto užrašus“: kartu dirbome „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje, nuolat matydavomės teatre, kalbėdavomės apie įvairių kartų teatro kūrėjus, apie rašymą ir atmintį. Iki šiol pokalbiuose su Audrone mane stebina kaip ji kalba – lėtai ir apgalvotai, tarytum iškart rašydama tekstą. Tarytum ruoštųsi tekstu paversti kiekvieną patirtį ir susitikimą. Nors neretai būtent taip ir padaro, literatūra jai nėra brangiausias iš menų. Rašymas Audronei – ištobulintas įrankis papasakoti apie tai ir tuos, kuriuos myli. Tad nors ir susipažinome teatre, nors ir žinau apie jos meilę dailei, vis dėlto norėjau pasikalbėti apie rašymą: kaip vaizdas ir jausmas nugula popieriuje.

-----

Mano pažintis su Jumis vyksta visų pirma per užrašytą žodį, todėl smalsu sužinoti, kokia buvo Jūsų pačios pažintis su rašymu: kaip juo susidomėjote?

Mokiausi Salomėjos Nėries mokykloje. Literatūrą mums dėstė gana nykiai, valdiškai. Tad pirmą kartą gyvenime rašymo malonumą pajutau nepaprastai keistoje situacijoje – per rusų kalbos pamoką. Rusų kalbą mums dėstė iš Maskvos atvykusi Roza Glinterščik. Ji tapo mūsų klasės auklėtoja. Kadangi Roza nemokėjo lietuvių kalbos, mes visos buvom priverstos kalbėti su ja rusiškai ir gyventi pagal jos madą.

Ji puikiai išmanė literatūrą, buvo „pasikausčiusi“, įdomi moteris. Pamenu, pasakojo apie Vladimirą Majakovskį ir uždavė mums parašyti tekstą apie jo poemą „Vladimiras Iljičius Leninas“. O aš, būdama devynerių, per žiemos atostogas lankiausi Maskvoje: važiavau pas mamą, ten ruošusią disertaciją. Mama buvo užsiėmusi, todėl mane po Maskvą vedžiojo Michalina Meškauskienė – mūsų giminaičio filosofo Eugenijaus Meškausko žmona. Ji nusprendė, kad būtinai turiu patekti į mauzoliejų, pamatyti gulintį vadą. Žiema buvo kieta. Stovėjome ilgiausioje eilėje. Atsimenu, buvo baisu: bijojau mirusio kūno, tamsios patalpos kampuose stovinčių sargybinių. Nors pats po stikliniu gaubtu gulintis vadas galiausiai didelio įspūdžio nepaliko. Rašinyje Rozai rašiau apie tą žiemą: kaip pažeme kyla baltas mašinų garas, kaip kantriai stovi ilga juoda eilė, išsirangiusi per visą aikštę. Ir pajutau tokį rašymo malonumą!

Tai buvo pirmas kartas, kai jaučiau, kad įdomu rašyti. Įdomu, nes galiu įtikinamai perteikti tai, ką patyriau. Ir vėliau mano rašiniai rusų kalba buvo neblogi, nors gramatikos aš nesimokiau. O lietuvių kalbos daugiausiai išmokau šeimoje. Tėvelis mano nuo Raseinių, mama – Kupiškio, bet kalbėjo juodu taisyklinga, žodinga, literatūrine lietuvių kalba. Kai jau studijavau Maskvoje, mama man kartais parsiųsdavo mano laiškus su ištaisytomis klaidomis, komentarais ir paaiškinimais, į ką turėčiau atkreipti dėmesį. Tai buvo nelabai malonu, bet labai naudinga.

Teatrologė, kritikė, knygų autorė Audronė Girdzijauskaitė. Vlado Braziūno nuotrauka

Ar tai reiškia, kad vieną svarbiausių savo darbo įrankių – kalbą, kuria rašote – tobulinote savarankiškai?

Pagelbėjant šeimai, lietuvių kabos mokiausi pati. Tiesą sakant, visą gyvenimą daug mokiausi pati. Gal net būtų galima sakyti, kad užsiimu saviveikla: darau ką noriu, nors ir nebaigusi kursų ar mokymų. Išimtis – studijos. Ten viskas buvo įdomu ir labai rūpėjo. Jos davė pamatą, pradžią, bet į profesiją labai giliai neįklimpau, nes man dailė visada buvo įdomesnė už teatrą. Juk ir studijuoti norėjau dailėtyrą. Draugavom su Ingrida Korsakaite, ji ruošėsi stoti į dailėtyrą Peterburge. Norėjau kartu, bet tėvas griežtai uždraudė ten važiuoti dėl drėgmės: mano sąnariai jautrūs nuo vaikystės. Tad beliko vienintelė išeitis – studijuoti Maskvoje. Kodėl reikėjo būtinai išvažiuoti – nesuprantu, bet būtinai reikėjo važiuoti, išsivaduoti, išsilaisvinti.

Maskvoje įtraukė nepaprastai įdomi kultūra. Mūsų kursas buvo labai smalsus, ypač domėjomės laikotarpiu, kuris tada – studijas pradėjau 1955 m. – buvo nepopuliarus: XX a. pradžia. Skaitėme sidabro amžiaus poeziją, domėjomės eksperimentuojančiu teatru. Tas laikotarpis labai įtraukė, paskatino vaizduotės šuolį ir parodęs, kaip gali būti kitaip nei įprasta tarybinė kasdienybė, atpalaidavo nuo griežtų taisyklių. Laisvės suteikė ir tai, kad po Stalino mirties 1953 m. į valdžią atėjus Chruščiovui padvelkė laisvės vėjas. Tuo metu į Maskvą buvo vežama geriausio teatro, vizualaus meno ir net estrados atlikėjų iš Vakarų Europos. Tik ne visiems šis išlaisvėjimas buvo svarbus ar net suprantamas: juk ištisos masės buvo įtikėjusios Stalino kultu.

Kai po studijų grįžau į Lietuvą, buvau nepaprastai sutrikusi. Atvažiuodavau čia kasmet, nepaleidau ryšių, bet pokytis buvo ryškus: kitoks gyvenimas, kitas ritmas. Net ir teatras čia man atrodė pasenęs. Atvirai apie tai rašyti nebuvo galima, reikėjo ieškoti kažkokios tarpinės kalbos. Žeminantis jausmas. Kai baigę studijas į Lietuvą grįžo mano kartos režisieriai – prasidėjo tikrasis rašymas.

Turite labai daug rašymo apie teatrą patirties. Gal turite patarimą, kaip parašyti gerą recenziją?

Svarbiausia – kad skaitydamas tekstą žmogus pasijustų tarsi pats apsilankęs teatre. Turėjau porą draugių, kurios jau niekur nebegalėjo išeiti, o žmonės kultūringi. Kasdien kalbėdavomės telefonu, kartais skaitydavau būsimų tekstų ištraukų. Būdavo tekstų, kuriuose viskas aišku, bet kartais sulaukdavau pastabų arba klausimų, į kuriuos būtinai reikėjo atsakyti. Jos išmokė, kad norint parašyti gerą recenziją reikia rašyti taip, kad žmogus, kuris guli lovoj ir negali pats nueiti į spektaklį, pamatytų, suprastų ir pajaustų, kas ir kaip vyko teatre.

Teatrologė, kritikė, knygų autorė Audronė Girdzijauskaitė. Aleksandros Jacovskytės nuotrauka

Esate parašiusi ne tik daugybę recenzijų: suskaičiuoju bent devyniolika knygų, kurių autorė arba bendraautorė esate. Kaip pradėjote rašyti knygas?

Knygos man gimė tarsi savaime.

Grįžusi po studijų Lietuvoje nebuvau laukiama. Į Marko Petuchausko vadovautą Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros sektorių patekau, bet ne iš karto, nes jis norėjo dirbti pats, nenorėjo kitų kritikų. O ir patekus negalėjau rašyti, ką panorėjusi: tyrimų temos ten buvo paskiriamos. Man skirdavo darbus, kurių aš negalėjau ir nenorėjau daryti. Pavyzdžiui, gavau tyrinėti mėgėjų teatrą, kuris man buvo visiškai svetimas. Juo labiau, kad Maskvoje jau buvau mačiusi profesionalių prancūzų, italų, vokiečių spektaklių, lankiausi parodose, kur trumpo išlaisvėjimo metu buvo eksponuojami kūriniai, greitai ir ilgam vėl paslėpti saugyklose. Turėjau sukaupusi nepaprastą turtą ir norėjau dirbti su juo, o ne su mėgėjų teatru.

Dirbdama institute perskaičiau pranešimą apie Kazimieros Kymantaitės inscenizacijas. Jis buvo priimtas labai palankiai, patiko ir M. Petuchauskui. Man tai buvo keista ir netikėta, bet paskatino tęsti tyrimą būtent šia kryptimi: tai buvo neužimtas takas, kurio niekas man nepavydėjo. Jame buvau laisva. Be to, gerai pažinojau pačią K. Kymantaitę ir jos šeimą, buvau mačiusi visus jos spektaklius.

Žinojau, kad knygą „Kazimiera Kymantaitė“ (1983) rašau ne tik dėl to, kad ją pažįstu, bet aštrus, blaivus suvokimas, kodėl ėmiausi šio darbo, atėjo jį jau pradėjus: K. Kymantaitė vienintelė tuo metu suprato, kad puoselėti ir kurti lietuvių teatrą yra privalu. Jei to nedarysi – jis išnyks. O ir buvo beišnykstąs: repertuarai buvo pilni rusiškų veikalų, prabėgančių pjesių, kurios nepalieka jokio įspūdžio nei tam, kuris stato, nei tam, kuris vaidina, nei tam, kuris žiūri.

Antra knyga buvo apie Joną Jurašą („Jonas Jurašas“, 1995). Man norėjosi užfiksuoti kiekvieną aktorių, dailininką, kompozitorių – visus, kas su juo dirbo. Surinkti visų pasakojimus. Mylėjau J. Jurašą nuo pat pirmo spektaklio Kaune – jo M. Bulgakovo „Moljero“ pastatymas buvo nepaprastas, labai jautrus – spektaklis apie menininko laisvę – Moljero, ir jų laikų. Kurdamas Kaune režisierius išsiskyrė gebėjimu matyti daugiau, giliau – mane tai labai žavėjo. Deja, Amerika jį sulaužė. Tad net nekilo klausimų, kad nepriklausomybės pradžioje knyga turi išeiti apie jį, ne apie ką kita.

Po to pavyko išleisti tekstų apie lėlių teatrą rinkinį „Lėlė ir kaukė“ (1999). Ieškojau naujo lango, pro kurį galėčiau žiūrėti į teatrą. Žiūrėjimas pro lėlių teatro langą buvo netikėtas ir labai naudingas. Susipažinau su Vitalijumi Mazūru, buvau sužavėta tuo, ką jis kuria. Vėliau parengiau monografiją ir apie jo paties kūrybą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ (2015).

Dar viena man svarbi knyga – „Amžinoji klajūnė“ (2004) apie Aldoną Dvarionaitę. Ji man buvo labai artimas žmogus, mylėjau visą jų šeimą. Skausmingai išgyvenau jos ankstyvą mirtį ir supratau, kad privalau perengti apie ją knygą. Kadangi nesu muzikė, turėjau įtraukti visus jos draugus. Buvo tokių, kurie apie ją kalbėjo su pavydu: neva jai lengvai viskas ėjosi, nes ji iš Dvarionų šeimos. O jai lengvai nėjosi! Iš pradžių ir grojo ji gana prastai, bet buvo temperamentinga ir turėjo daug meilės. Jos santykis su muzika stipriai pasikeitė, kai prarado tetą, tėvą, mamą. Tada subrendo asmenybė ir atsirado muzika. Ir, deja, baigėsi sveikata. 

Apie ją labai norėjau papasakoti, nors Lietuvoje knygų apie muzikus beveik neturime. Apie kompozitorius – taip, o apie gyvą, grojantį žmogų beveik nerašoma. Vėliau parašiau ir apie Jurgį Fledžinską („Jurgis Fledžinskas“, 2008).

Audronės Girdzijauskaitės parašytos knygos. MF fotomontažas iš knygų viršelių

Pirma knyga apie mano pačios gyvenimą buvo „Atminties salos“ (2008). Į laikraštį rašiau pasakojimus apie savo šeimą, artimus žmones. Vieną parašau ir iškart jau apie kitą galvoju: kodėl gi neparašius dar ir apie kitą žmogų, kitą vietą. Pavyzdžiui, norėjau pabandyti aprašyti karo meto Maskvą – ji man labai įsiminė. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, man buvo treji, bet aš atsimenu Jakšto gatvės kiemą iš kurio išvažiavome. Prisimenu ir daugiau atskirų mažiukų gabaliukų. Tai duoda pagrindą. Parašyti pasisekė, bet buvo labai sunku: reikėjo užsimerkti ir visiškai paskęsti prisiminimuose apie laiką ir vietą. Tada išnyra tai, ko jau atrodė nebeprisimenu. Vis rašiau tuos gabaliukus ir viena mano draugė sako: tu gi čia jau knygą parašei. Tikrai, juk galima visus šiuos pasakojimus surinkti ir kaip knygą išleisti. Labai džiaugiausi šia knyga.

Knyga „Laiškai žiūrovams“ (2009) gimė iš tekstų, kuriuos tuo metu rašiau laikraščiui „Atgimimas“. Tekstų ten reikėdavo greitai: tik pažiūri ir rašai. O greitai rašyti aš nemoku: rašau lėtai ir šimtą kartų turiu perskaityti, pertaisyti, ką parašiau. Tam reikia laiko, bet laikraštis pasirodo dažnai ir kas savaitę reikia naujo įspūdžio. Galvojau, kokią rasti greito rašymo formą ir supratau, kad tai – laiškai. Ilgainiui susikaupė tų laiškų ir atsirado knygutė.

Dar viena man labai brangi knyga „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje“ (2013). Esu kritiška: reikėjo, regis, daugiau apie patį Ibseną rašyt, bet man norėjosi dėmesį skirti gyvam teatrui. Rašydama šią knygą atsispyriau nuo Norvegijos festivalių, kuriuose mačiau labai skirtingų Ibseno pastatymų, patirties. Pavyzdžiui, mačiau nepaprastai įdomų kinų „Visuomenės priešą“.

Visų savo knygų neišvardysiu, bet visomis labai džiaugiuosi. Kai tik išeina knyga, man norisi sukviesti visus, ką pažįstu, ir padaryti šventę. Ne sau, o knygai, žmonių, kurie toje knygoje minimi, atminčiai.

Įpratus rašyti trumpus tekstus, man knyga atrodo kaip neįveikiamos apimties užduotis. Jūsų tai negąsdino?

Apimtis atsiranda pakeliui: negali jos planuoti todėl, kad pradėdamas rašyti nežinai, kas nutiks. Jei gerai jautiesi tekste, temoje, gali rašyti ir rašinys plinta. Tarsi savaime.

Gal pasirodys keista, bet neplanavau knygų ir negalvojau, kad man reikia jas rašyti. Poreikis rašyti ateidavo tarsi savaime ir keistai, nepaaiškinamai. Pavyzdžiui, knygos apie lėlių teatrą neplanavome. Rimas Driežis, Dalia Gudavičiūtė ir aš rinkome tekstus, nes norėjome išleisti almanachą. Nesisekė, bet galiausiai bendradarbiaujant su Kultūros ir meno institutu, kuriame dirbau, pavyko išleisti ne almanachą, o knygą.

Audronės Girdzijauskaitės parašyto knygos. MF fotomontažas iš knygų viršelių

Noriu grįžti prie klausimų apie tai, kaip rašote. Skaitydama tekstus, regis, girdžiu Jūsų balsą. Ar Jums buvo svarbu surasti, sukurti autorinį rašymo stilių?

Niekada negalvojau apie stilių. Rašau kaip jaučiu ir ką galvoju. Tokių dalykų kaip kurti savo stilių, kaip rašyti – niekada nesimokiau. Yra visokių kursų, mokymų, bet stilius juk yra mąstymo būdas: kaip galvoji, taip ir rašai.

Pavyzdžiui, man labai patinka Rolando Rastausko tekstai. Kai kuriuose galima pajausti, kad jis „daro“ sakinį: ieško kaip pasakyti kuo įmantriau. Gavus nacionalinę premiją už sakinio eleganciją, kitaip, regis, ir negali. Tačiau jo kūryboje yra ir tokių eilučių, iš kurių jauti jį. Rašydama R. Rastausko pomirtinį portretą citavau jo eilėraščio eilutes:

Gera užmigti
Su eilėraščio nuolauža burnoje
Ir pabusti neužmiršus nė žodžio

Kaip man jos patinka! Rašymas būtent toks ir yra. Rašydama visada jaudinuosi, sapnuoju tekstus: kaip dar kitaip būtų galima papasakoti.

Nustebau viename interviu išgirdusi Jus sakant, kad labai maža dalis iš Jūsų parašytų tekstų Jums pačiai atrodo geri.

Praeina laikas ir tai, apie ką rašei, matai kitaip. Juk laikas veikia žmogų, jo sąmonę, būsenas, todėl nieko nuostabaus, kad praėjus kuriam laikui jau norėtum kitaip vienoje ar kitoje vietoje pasakyti. Dažnai – geriau. Bet šaukštai jau po pietų.

Teatrologė, kritikė, knygų autorė Audronė Girdzijauskaitė Vilniaus mažojo teatro renginyje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Minėjote, kad rašydama kartais užsimerkiate, prisimenate žmones, grįžtate į vietas, kuriose buvote – vaizduotėje atkuriate praeities vaizdus. Ar visada rašydama galvojate vaizdais?

Taip. Tie vaizdiniai ateina iš kažkur ir aplimpa detalėmis, kitais vaizdiniais. O jei niekuo neaplimpa – nėra ką rašyti.

Pavyzdžiui, rašiau kartvelų režisieriaus Rezo Gabriadzės portretą. Buvo labai sunku. Su juo susitikome Sakartvele – jis man aprodė teatrą, lėles. Matėmės, kai jis lankėsi Lietuvoje. Jį visi labai mylėjo, Vilniuje juo labai rūpinosi tuometinė teatro „Lėlė“ vyriausioji režisierė Laima Lankauskaitė, kasdien į teatrą nešė varškės sūrius, savo virtas uogienes. Galvojau apie jį, apie teatrą, Laimos sūrius ir prisiminiau, kaip atvažiavus į Vilnių kartvelams prie pat teatro sudužo didelis indas vyno. Ir teka tas vynas iš sunkvežimio ant akmeninio grindinio. O juk vežtas buvo dalintis su lietuviais. Baisus praradimas. Tą epizodą ir aprašiau jo portrete.

Kurio žanro tekstus jums įdomiausia rašyti? Ir kurio – sunkiausia?

Sunkiausia – ir įdomiausia – rašyti portretus. Juos rašant reikia į žmogaus vidų įeiti, kažką išskirtinio pastebėti. Tai labai sunkus darbas, bet žinau, kad joks kitas žmogus taip neparašytų, kaip aš, nes pasakojime sudėti mano jausmai.

Prisimenu, kaip rašiau skulptoriaus Teodoro Kazio Valaičio portretą. Jis buvo labai gražus, stotingas, skulptūriškas. Tapė, turėjo puikų humoro jausmą. Bet iš tokių detalių portreto neparašysi. Ir staiga prisimenu, kaip važiuoju troleibusu iš antro Valakampių pliažo ir matau: kur miškelis baigiasi – kalva, o ant kalvos stovi Valaitis ir Aušra Petrauskaitė. Jis iškėlęs didžiulį akmenį virš galvos. Rodo save, o ji žiūri į jį susižavėjusi.

Po jo mirties kolegos skulptoriai padarė paminklą. Tuo metu nebuvau Lietuvoje, bet grįžusi ėjau į kapines – žinojau, kad palaidojo netoli įėjimo, kad turėčiau iš tolo pamatyti. Einu ir žiūriu – Valaitis stovi! Pastatytas paminklas atrodo taip, tarsi kolegos skulptoriai būtų matę jį stovintį su iškeltu virš galvos akmeniu – tokios pat laužytos linijos, kampai. Šie du vaizdai – teksto pradžia ir pabaiga, bet reikia dar ir vidurį užpildyti. Tada nedrįsau rašyti apie dailininko darbus – juk tos profesijos labai gerai neišmanau. O dabar jau suprantu, kad reikia atsipalaiduoti, užmiršti, kad kiti kažką moka ir žino. Nebijoti ir parašyti ką matai, ką galvoji, kokius jausmus, kokias asociacijas kūriniai kelia. Juk kiekvienas kūrinys – jei tai tikrai yra kūrinys, o ne šiaip nudirbtas darbas – turi kelti asociacijas, kažkur vesti.

Labai įdomu ir labai sunku buvo rašyti apie Rimą Tuminą po jo mirties. Jo santykis su teatru man Lietuvoje buvo svarbiausias: ne tik spektakliai, bet ir pats santykis su teatru.

Teatrologė, kritikė, knygų autorė Audronė Girdzijauskaitė. Dainiaus Putino nuotrauka

O kaip matote šiuolaikinį teatrą?

Teatre ir net tapyboje man visada įdomus žmogus. Gal pasirodys keista, bet ir paveiksluose man įdomiausia yra pamatyti, pajusti žmogų, kuris tapė. Tapyboje pamatyti žmogų – reta, bet didelė laimė. Neseniai miręs Ričardas Vaitiekūnas taip puikiai jautė spalvą, kokią reikšmę turi storesni ar plonesni spalvos sluoksniai, kad atsistojus prie jo paveikslų nesinori atsitraukti. Tokių dailininkų nėra labai daug. Dažniau nutinka taip, kad parodose matai spalvas, potėpius, bet jie prie darbo nepritraukia ir nelaiko.

Tas pats ir teatre. Dabar spektakliuose dažnai juda figūros, kažką kalba, bet nėra santykių, nėra personažų, kurie skirtųsi vienas nuo kito savo vidiniu pasauliu. Tokie spektakliai nuobodūs ir, deja, tokių beasmenių pastatymų daugėja. Juos greitai pamiršti: po poros dienų nieko nebelieka. Kaip apie tokius spektaklius rašyti?

Kuo tikrai noriu pasidžiaugti – tai aktoriai. Kokie jie geri! Pasižiūriu, pavyzdžiui, į Sergejų Ivanovą epizodiniam vaidmeny „Laukinėj anty“ (aut. past. – rež. Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras, 2025) ir negaliu atsistebėti, kaip įdomiai jis perprato vaidmenį. Tai yra aktorius, kuris negali vaidinti nuobodžiai, prastai. Jo kaip žmogaus nepažįstu, bet man atrodo – kad pažįstu. Ir labai gerbiu.

Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti. Deja, beveik nebepatiriu to džiaugsmo, kurį teatras teikdavo: tokio didelio džiaugsmo, kai pažiūrėjęs spektaklį jautiesi kartu buvęs, kartu daręs, kartu mąstęs. Kai ir teatras maitina žiūrovą, ir žiūrovas teatrą, kai susikuria bendras gyvenimas. Retai tokių spektaklių bepasitaiko.

-----

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Kristina Steiblytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama