Teatras grįžta namo

Varėna rugsėjo pabaigos-spalio laikotarpiu tampa kultūros centru: tokie festivaliai formuoja regioninį kultūros lauką ir tapatybę. Šių metų programa įrodė, kad lietuviškas teatras išlieka gyvas, įvairus ir drąsus.

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis, jau tapęs neatsiejama Dzūkijos kultūrinio gyvenimo dalimi, šiemet išsiskyrė tematine ir žanrine įvairove, jautriu požiūriu į žmogų bei įvairialype menine raiška. Festivalio pradžia, kaip ir kasmet, vyko Senosios Varėnos kapinėse ir Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kur buvo pagerbtas režisierės Dalios Tamulevičiūtės atminimas. Tai tik patvirtina festivalio organizatorių nuostatą, kad festivalis yra ne tik teatro šventė, bet ir dėmesys asmenybei, kuri paliko gilų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje.

Festivalio programa apėmė įvairius scenos meno žanrus – nuo tradicinės dramos iki šiuolaikinio cirko, nuo psichologinių istorijų iki spektaklių vaikams. Programoje buvo parodyti net 16 spektaklių, pritaikytų įvairiai auditorijai – nuo skirtų vaikams ir šeimoms iki aktualių profesionaliems teatro kritikams ir platesnei visuomenei.

Itin svarbi festivalio dalis – Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursas, kurio 2025 metų laureatu tapo režisieriaus Jauniaus Juodelio spektaklio eskizas pagal Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“, kuris atidarys kitų metų festivalį. Tačiau šiųmetį festivalio atidarymą stipriai aptemdė buvusio kultūros ministro apsilankymas ir tai, jog užlipęs ant scenos jis demonstravo galią ir provokavo žiūrovus. Jeigu iki tol maniau, kad netyčia ministro kėdę užėmęs verslininkas „nelabai žino ir nesupranta, kur papuolė“, tai po šio pasirodymo (teatriniu požiūriu) atrodė, jog net jeigu ir nežino ar nesupranta, tai jau spėjo būti informuotas, kaip turėtų elgtis. Vėliau buvo keista matyti kaip skirtingai buvo pateiktas šio asmens vizito naratyvas. Dar vėliau pasidarė aišku, kaip apskritai perrašoma kultūros istorija ir kaip kiti suvokia „objektyvumą“ (bet apie tai – ne šiame tekste).

Pirmasis festivalio programos spektaklis, kuris gana stipriai iškrito iš kitų konteksto – tai Kristinos Kazlauskaitės „Trys mylimos“. Šį spektaklį komisija bendru sutarimu atsisakė vertinti ir įtraukti tarp nominantų / laureatų.

Akimirka iš muzikinio spektaklio „Danse Macabre“ (Klaipėdos jaunimo teatras). Nuotrauka iš KJT archyvo

Klaipėdos jaunimo teatro kūrybinė komanda pristatė muzikinį patyriminį spektaklį „Danse Macabre“, įkvėptą Lotynų Amerikos magiškojo realizmo literatūros ir muzikos ritmų. Žiūrovai spektaklio metu sėdėjo scenoje, patirdami interaktyvią muzikos ir judesio sintezę, kuri skatino jausti kūno ir erdvės santykį.

Festivalio metu Nacionalinis Kauno dramos teatras rodė Loren Ipsen santykių dramą su komedijos elementais „Antrininkas“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Šis spektaklis buvo vienas iš nedaugelio psichologinėse santykių temose nardančių kūrinių – santykių trapumas, socialinių tinklų įtaka ir tapatybės klausimai tapo šio spektaklio ašimi. Tačiau „Antrininkas“ parodė ir tai, kaip dramatinė įtampa derinama su komiškais momentais. „Kosmos Theatre“ pristatė trumpą, tačiau išraiškingą spektaklį „Diletantas (Susapnavęs angelą)“ (rež. Žilvinas Vingelis), jungiantį pasąmonės vaizdinius su minimalistine scenine forma.

Šiuolaikinio cirko spektaklis „Maisto prekės“ (kūrėjai „būda.collective“) atveria, kaip kasdienybės metaforos gali atskleisti potrauminę patirtį, nostalgiją ir kolektyvinės atminties sluoksnius, o fizinio teatro elementai – žongliravimas ir manipuliacija daiktais – sustiprina žiūrovo patirtį. Komisija vienbalsiai spektaklį įvertino kaip „festivalio perspektyvą“.

Akimirka iš šiuolaikinio cirko spektaklio „Maisto prekės“, kūrėjai „būda.collective“. Dainiaus Putino nuotrauka

Keistuolių teatras, kaip ir kasmet, pristatė du spektaklius: vaikams skirtą muzikinį „Kalnų ežero paslaptis“ (rež. Dalius Skamarakas) ir dramą „Kai aš buvau Prometėjas“ (rež. Ieva Stundžytė), tyrinėjančią mitologinius motyvus ir asmens iššūkius. Pastarasis komisijos buvo pastebėtas dėl kolektyvinio dramaturgijos kūrybos principo.

Alytaus miesto teatras Varėnoje prisistatė eksperimentine dramos ir vizualinio teatro premjera „Pilėnai“ (rež. Aleksandras Špilevojus). Tenka pastebėti, kad visuomet rizikinga į programą įsileisti dar nesukurtą spektaklį, negalint prognozuoti nei jo meninės kokybės, nei žiūrovo lūkesčių.

Vilniaus senasis teatras atvežė satyrinę dramą „Reforma“ (rež. Agnius Jankevičius), tyrinėjančią politines ir socialines temas. Spektaklis, nors ir jankevičiškai įžūlus, tačiau atrodė gana senoviškas ir grubus festivalio programos kontekste.

Scena iš spektaklio „Reforma“, režisierius Agnius Jankevičius (Vilniaus senasis teatras, 2024). Arvydo Gudo nuotrauka

Valstybinis Šiaulių dramos teatras rodė intymų spektaklį „Duktė“ (rež. Nijolė Mirončikaitė), kuriame nagrinėjami motinos ir dukros santykiai bei vidinė šeimos dinamika. Nors kamerinis spektaklis prikaustė dėmesį aktorine (iš)raiška, vis dėlto jame labai stipriai pritrūko režisierės.

Juozo Miltinio dramos teatras pristatė vienos dalies šokio spektaklį „Kūnai“ (choreografai Marius Pinigis, Adrianas Carlo Bibiano), kur fizinis judesys tapo pasakojimo priemone. Turbūt stipriausia spektaklio dalis buvo ta, jog spektaklyje šoko dramos aktoriai.

Akimirka iš spektaklio „Kūnai“, choreografai Marius Pinigis ir Adrianas Carlo Bibiano (Juozo Miltinio dramos teatras). Arvydo Gudo nuotrauka

Vilniaus teatras „Lėlė“ rodė vaikams skirtą spektaklį „Guliveris nori užaugti“ (rež. Milda Emilija Mičiulytė), interpretavusį klasikinį romaną nauja, interaktyvia forma. Savo pačios konkurente vaikams skirtų spektaklių kategorijoje Mičiulytė tapo Valstybiniam Kauno lėlių teatrui pristačius jos režisuotą „Karalių pasaką“, tyrinėjančią M. K. Čiurlionio vaikystę ir fantazijos pasaulį. Mičiulytės kūrybiniai sumanymai savo išradingumu labai tinka vaikams – jie netikėti, nenuspėjami, nenusibodę.

Tačiau galbūt silpniausias iš vaikiškų kūrinių šiemet atrodė „Solo teatro“ muzikinė pasaka „Princesių sala“ (rež. Birutė Mar), nes su vaikais kalba pernelyg infantiliai, nekviečia jų dialogui, kitaip nei anksčiau paminėti kūriniai.

Scena iš lėlių teatro spektaklio „Karalių pasaka“, režisierė Milda Mičiulytė, lėlių režisierius ir choreografas Eugenijus Slavinskas (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2025). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Tokia festivalio spektaklių įvairovė, rodos, buvo skirta ne tik estetinei patirčiai, bet ir emocinei refleksijai – nuo lengvų komedijų iki sudėtingų psichologinių dramų, nuo vaikams skirtų pasakų iki eksperimentinių performansų. Festivalis išlaikė savo esmę – rodydamas, kad teatras gali klestėti ne tik sostinėje, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Varėna šiuo rugsėjo pabaigos-spalio laikotarpiu tampa kultūros centru, kuriame susitinka profesionalūs teatrai, kūrėjai ir publika. Tokie festivaliai formuoja regioninį kultūros lauką ir tapatybę bei skatina kūrėjus ieškoti naujų formų. Šių metų programa įrodė, kad lietuviškas teatras išlieka gyvas, įvairus ir drąsus – jungiantis praeitį su dabartimi, tradiciją su eksperimentu, kasdienybę su poezija. Dalios Tamulevičiūtės festivalis dar kartą priminė, kad teatras yra ne tik scena, bet ir žmogaus būties atspindys, kur kiekvienas žiūrovas gali atpažinti save.

O turbūt labiausiai šiame festivalyje žavėjo kultūros protesto ženklai, šmėžuojantys beveik po visų spektaklių, bei aktoriai, besidalijantys savo požiūriu ir nuostatomis su žiūrovais, galų gale – vienybė, kuri sujungia sceną ir salę.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Rimgailė Renevytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama