Kaip pasirinkimai kuria pasaulį

Kūrėjai pasirenka unikalų kelią ekologijos problematikai aiškinti – čia tarša tampa toksišku draugu. „Šiltnamis“ žavi pasitikėjimu net pačiu jauniausiu žiūrovu – spektaklio autoriai nemoko, nemoralizuoja.

Globalinis atšilimas ir žmogaus veiklos keliamos gamtos pasaulio problemos – tema, kurioje visada keista rasti skeptikų. Visiems puikiai žinoma, kad ozono sluoksnis plonėja, tarša naikina Žemę, šiukšlės siaubia vandenynus, ir jei mes, kaip žmonija, nesiimsime rimtų veiksmų, mūsų rūšis bus pasmerkta išnykti. Spektaklių apie aplinkosaugą vaikams kuriama daug. Menininkai jaučia pareigą jau pačius mažiausius šviesti apie Žemei kylančius pavojus, išmokyti nešiukšlinti ir netapti ekosistemos problemų dalimi. Vienas tokių spektaklių, savaip papildančių šios temos lobyną – tai Kauno valstybiniame lėlių teatre režisieriaus Roko Lažaunyko sukurtas spektaklis „Šiltnamis“; scenarijaus autorė – Virginija Rimkaitė.

„Šiltnamis“ pasakoja apie mažą mergaitę ir jos tėtį – jie šiltnamyje augina lipšniai besielgiančius agurkus ir pomidorus, smagiai leidžia laiką stebėdami, kaip kalasi naujo augalo stiebelis, žaidžia ir juokauja. Tačiau tėtis dar nežino, kad mergaitė užmezgė slaptą draugystę su keistu padarėliu, pasidabinusiu plastiko maišeliais ir skvarbiai žiūrinčiu į pasaulį viena apvalia akimi. Jam patinka gąsdinti šiltnamyje esančius augaliukus ir protarpiais iš dirvos pasirodantį nelaimėlį slieką – žaisdamas kartu jis išmoko to ir mergaitę. Jiedu ima purtyti augalų stiebus, laipioti jais ir ant jų suptis – jų draugystė siaubia šiltnamį; kol galiausiai padarėlis statinio viduje, uždarydamas visus langus, įkalina kaitrų saulės spindulį ir šiltnamis prapuola aitriuose gaisro dūmuose.

Akimirka iš spektaklio „Šiltnamis“, režisierius Rokas Lažaunykas, dailininkė Giedrė Brazytė, lėlių režisierius Eugenijus Slavinskas (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2025). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Spektaklio kūrėjai pasirenka unikalų kelią ekologijos problematikai aiškinti – čia tarša tampa toksišku draugu: bičiulišku, paprastu, patraukliu. Scenoje parodoma, kaip lengva su tarša susidraugauti – juk ir šiukšlę daug lengviau mesti bet kur, o ne į šiukšlinę, kaip ir nerūšiuoti atliekų kur kas lengviau negu to imtis, – draugystė su tarša mūsų gyvenime išties yra daug lengvesnė ir patrauklesnė negu pastangos ją mažinti. Dailininkė Giedrė Brazytė sukuria tokias pat patrauklias padarėlio versijas: viena jų – tai mažytė ir, rodos, visai nekalta būtybė, sudaryta tik iš akies ir kelių maišelių, o kita – jau daug rimtesnė, didesnė, reikalaujanti viso lėlininko ūgio, apsikaišiusi daugybe maišelių, spoksanti didžiule šviečiančia akimi ir jau ne tokia draugiška, kokia atrodė sutikus ją pirmą kartą.

Mergaitė, sudegus šiltnamiui ir, regis, gaisre akimirkai praradusi tėtį, atsiduria ledkalniais gausiame vandenyne – ten sutinka arktinius lokius ir evoliucionavusį padarėlį, kuriam šį kartą taria drąsų „ne“. Išgyvenusi padarėlio pyktį, skendusi lediniame vandenyje ir suradusi kelią atgal į savo valtelę, mergaitė grįžta namo ir sutinka savo tėtį. Laimei, šiltnamio gaisrą išgyvena ir vienas mažytis daigelis – šeimai lieka viltis, kad šiltnamis gali užgimti iš naujo ir ne viskas yra prarasta.

Akimirka iš spektaklio „Šiltnamis“, režisierius Rokas Lažaunykas, dailininkė Giedrė Brazytė, lėlių režisierius Eugenijus Slavinskas (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2025). Donato Stankevičiaus nuotrauka

„Šiltnamis“ žavi pasitikėjimu net pačiu jauniausiu žiūrovu – spektaklio kūrėjai nemoko, nemoralizuoja, nėra pernelyg tiesmuki. Spektaklyje nėra aiškaus ir užtvirtinto moralo, kūrėjai nebaksnoja į sprendimus, kaip reikėtų elgtis, o tiesiog parodo neigiamų poelgių pasekmes. Vietoje moralizavimo kūrėjai susitelkia į sceninę raišką – spektaklyje puikiai dirba lėlininkai, scenoje iškyla pats tikriausias šiltnamis su pomidorais ir agurkais (nepamirškime ir nelaimėlio slieko). Kartkartėmis nustebina be galo paprasti, bet įstabiai žavūs lėlininkystės sprendimai – iš plastikinių maišelių padirbdintos lengvutės medūzos ar paprasčiausiais lėlininkų plaštakų judesiais atvaizduoti pulkai žuvų (lėlių režisierius – Eugenijus Slavinskas).

„Šiltnamis“ – tai dar vienas puikus spektaklis mažiesiems apie taršos keliamus pavojus, taip pat ir priminimas, kad ir kokia žavi ir paprasta gali atrodyti, tačiau tarša nėra mūsų draugė. Daug geresnė alternatyva yra rūpestis gamta, kuris puikiai tarpsta mažo ir jaukaus šiltnamio erdvėje. Šis spektaklis švelniai parodo, kad rūpestis visada bus aukščiau už atsainumą, o draugystė – mielesnė už neįpareigojantį chaosą, ir kad gamta, mylima ir puoselėjama, mums atsilygins tuo pačiu.

Akimirka iš spektaklio „Šiltnamis“, režisierius Rokas Lažaunykas, dailininkė Giedrė Brazytė, lėlių režisierius Eugenijus Slavinskas (Kauno valstybinis lėlių teatras, 2025). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Aistė Šivytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama