Iš taikinio perspektyvos (1)

Scenos menų kritikės aptarė Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškąją programą. Šiemet festivalio šūkis „Teatras yra ginklas“ tapo kultūros bendruomenės realybe.

Scenos menų kritikės Goda Dapšytė ir Sigita Ivaškaitė aptarė Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškąją programą.

-----

Goda Dapšytė: Šiemet „Sirenos“ netikėtai tapo itin aktualios, festivalio šūkis „Teatras yra ginklas“ tapo kultūros bendruomenės realybe.

Sigita Ivaškaitė: Man atrodo, kaip festivalio komunikacijos specialistai turėjo padirbėti, kad pristatydami festivalį įtinkintų, jog teatras gali būti ginklas, taip festivaliui vos prasidėjus, jis juo ir tapo. Dažnai kalbama, kad teatras vejasi įvykius ir aktualijas, ypač Lietuvoje. „Sirenų“ pasiūlytas queer žvilgsnis į Lietuvos teatrų kūrybą iš pradžių buvo suprastas labiau tiesiogiai. Tačiau Lietuvoje mes neturime daug queer reprezentacijos teatre, tad, mano manymu, tema tapo daugiau požiūrio tašku, tai leido lietuviškų spektaklių programai aktyviai ir adekvačiai atliepti susiklosčiusią situaciją. Kai festivalio programa konstruojama iš spektaklių, suteikiančių galimybę pasisakyti marginalizuojamoms žmonių grupėms, didesnei visuomenės daliai pasijutus neišklausytai, ji rezonuoja dar stipriau.

G. D.: Turiu prisipažinti, kad paskelbus lietuviškosios „Sirenų“ programos temą, ilgai mąsčiau ar dabartinėje mūsų teatro panoramoje įmanoma ją visiškai atskleisti. Jei žvelgtume į teorinius termino queer rėmus (o toks veiksmas būdingas mūsų profesijai), tai ši sąvoka pirmiausia siejama su lytine tapatybe ir orientacija. Tad teko nemažai pagalvoti, kaip čia į tą sąvoką telpa heteroseksualių moterų klausimai. Reikia pripažinti, kad dėl konkretaus sąvokos queer apibrėžimo mokslininkai ir aktyvistai vis dar diskutuoja. Taip besigilindama atsikapsčiau iki Judith Butler ir termino queer apropriacijos. Jei remsimės Butler, tai šis terminas gali būti suprantamas kaip būdas atmesti fiksuotas tapatybių kategorijas ir atverti erdvę permąstyti, kaip mes apibrėžiame save ir kitus. Ir ši prieiga man leido kitaip pažvelgti ir į lietuviškosios programos visumą.

S. I.: Paprasčiau tariant, režisierius Naubertas Jasinskas, kaip šių metų lietuviškosios programos kuratorius, queer žvilgsniu pasižiūrėjo į mūsų teatrą. Tad po queer termino skėčiu telpa labai daug. Kai pradedame kalbėti apie engiamuosius, iš kurių queer ir kilo, apie kuriuos kalba ir pats festivalis, tuomet ir moterys papuola į šią kategoriją. Šitas klausimas yra labai jautrus dėl to, kiek jos yra prisikentėjusios, nes neturėjo teisių, ir kiek jų neturi iki dabar; kiek moterų apskritai nesulaukė tinkamos reprezentacijos. Baltosios moterys dažnai atsiduria tarsi „per vidurį“, nes, kaip sakė komikė Michelle Wolff, labai ilgai ir patogiai gyveno po pleduku – prispaustos, bet sėdėjo šiltai. Tad jų buvimas šiame kontekste visada kels klausimų. Kita vertus, teatre moterys (ir kūrėjos, ir prodiuserės) yra tos, kurios iš esmės atneša kitas temas ir įvairovės aspektus, kol mūsų teatre LGBTQ kūrėjų reprezentacija yra labai ribota.

G. D.: Įdomu, kad kai kalbame apie socialinę kritiką, apie politiškumą teatre ir naujas jo formas, apsukame ratą ir ateiname prie šokio. Mūsų režisūros klasikai ne vienas ir ne kartą yra pasisakę, kad politinis teatras neegzistuoja, arba kad jis – menkavertis. Formuojant festivalio programą, kuri yra orientuota į visuomenės grupių peržiūrą, teatro resursų pritrūksta. Tai ne pirmas kartas, net ir „Sirenų“ kontekste, kai pritrūkus inovacijų teatre gręžiamasi į šiuolaikinio šokio sceną, bet man įdomu stebėti šią tendenciją platesniame Lietuvos senos meno lauke.

S. I.: Pasirinkta tema padiktuoja daug dalykų. Kai ieškome temų įvairovės, atsiranda išraiškos įvairovė. Tai dėsninga, nes mūsų teatro „klasika“ remiasi opresoriaus žvilgsniu kurtais naratyvais. Tad kai kalbama ne iš šios prieigos, ne iš kolonizuojančių žiūros taško, tenka atsisukti į kitą pusę, o ten – kita raiška, kiti naratyvai. Tad šiemet lietuviško teatro vitrina galėjo kelti klausimų dėl tam tikrų pasirinkimų.

Akimirka iš spektaklio „Vaivorykštės miuziklas“, idėjos autorė ir režisierė Greta Štiormer, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, kompozitorė Jūra Elena Šedytė. Dainiaus Putino nuotrauka

G. D.: Paradoksalu, bet man klausimų sukėlė bene labiausiai temą atliepęs „Vaivorykštės miuziklas“.

S. I.: Teko matyti ne vieną spektaklį, kurį atlieka neprofesionalūs aktoriai, tuomet už jo meninę kokybę visas atsakomybės svoris tenka taip dirbti pasirinkusiam režisieriui. Man buvo labai smagu nueiti, būti ir švęsti kartu su atlikėjais, bet festivalio kontekste neprofesionalioji atlikimo dalis labai nukreipė dėmesį nuo temos. Viena vertus, galime kalbėti apie režisierės pasirinkimus „nedengti“ mėgėjų atlikimo meninėmis priemonėmis, nesaugoti jų, o pristatyti labai atviras, sakykime, visomis prasmėmis raw išpažintis. Iš kitos pusės, kilo klausimas, jei jau buvo nuspręsta būtent tokį kūrinį įtraukti į programą, kodėl jam nesuteikta „klubo programos“ nuoroda, anksčiau taip buvo daroma pristatant kai kuriuos kūrinius. Ir šiuo atveju atskyrimas būtų ne pagal formą, turinį, o paprasčiausią atlikimo kokybę ar, kitaip tariant, atskiriant socialinius ir meninius lygmenis, o tai nuramintų daug galbūt klaidingų lūkesčių. Tikiu, kad tai galėtų būti dvigubai didesnė šventė. Nes tai yra susibūrimas, kuris nė nesiprašo būti analizuojamas ar kažkaip meniškai pagrindžiamas. Tai reikštų bendravimą, būrimąsi ir klausymąsi, palaikymą, ir tą norisi daryti, tai daryti gali būti labai malonu.

G. D.: Cenzūros tyrimai mane išmokė ieškoti ne to, kas išbraukta, o to, koks pasakojimas yra kuriamas draudimais, t. y. atpažinti tam tikrus naratyvus. Todėl pasirinkimo aspektas man iškilo ir svarstant apie Iwano Wyrypajewo „Mahamaya Electronic Devices“, sukurtą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Puikiai žinau, kad dramaturgas ir režisierius Wyrypajewas atsiribojo nuo Rusijos, atsisakė pilietybės ir smerkia Rusijos karą Ukrainoje. Tačiau egzistuoja pasakojimai, kuriuos esame įpratę pasakoti, nuostatos, kurių esame įpratę laikytis. Tai formuojasi dešimtmečiais. Stebėdama spektaklius pagal šio dramaturgo kūrinius, tam tikrus vienašališkus pasakojimus, vis dar girdžiu idėjas apie supuvusius Vakarus ir dvasingus Rytus. Kaip ir „Irano konferencijoje“, taip ir „Mahamaya Electronic Devices“ keliami Vakarų visuomenes skaldantys klausimai, bet neužsimenama apie kaimynų iš Rytų keliamus iššūkius, – regis, čia nesaugumas ir grėsmės kyla tik iš vakarietiško mąstymo. Neneigiu teatro ir jo kūrėjų teisės ir net pareigos kritikuoti dabarties laiką, vertybes ir kelti aktualius klausimus, savitai žvelgti į pasaulį ir teigti savas vertybes. Tačiau tuo pačiu manau, kad yra svarbu atpažinti kartais net ir pasąmonėje glūdinčius imperialistinius naratyvus, su kuriais tiek metų kovojame, kad nauji pasakojimai netaptų jų tąsa. Taigi, Panevėžio spektaklis man sukėlė klausimų ne apie teatrą, o apie pasakojimus su kuriais vis dar tapatinamės.

Scena iš spektaklio „Mahamaya Electronic Devices“, režisieriai - Iwanas Wyrypajewas, Mykola Mishynas (Juozo Miltinio dramos teatras, 2024). Arvydo Gudo nuotrauka

S. I.: Tai man primena Marinos Davydovos ir Veros Martynovos spektaklius „Eternal Russia“ ir „Checkpoint Woodstock“¹. Pirmoji dalis man patiko, nes supratau tikslą Vakarams pristatyti nesikeičiančius dalykus. O štai antroji dalis sukėlė daug klausimų: nes pradžioje atrodo, kad tyčiojamės ir pašiepiame nedemokratišką santvarką, bet staiga atsisukame ir danguje šalia jai atstovaujančių žmonių sėdi Jimmyʼis Morrisonas, kuris tampa to naratyvo dalimi, amžinybės perspektyvoje pateisinančia kažkokią „teisingos istorijos“ Rusijoje galimybę. Imperialistinis naratyvas yra įsišaknijęs labai giliai, nežinau, ar esu susidūrusi su rusų kilmės kūriniais, kuriuose ta didybė būtų išnykusi.

G. D.: Šiuos naratyvus išbalansuoti (nepainioti su subalansavimu) bando Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Shugaleevo šokio spektaklis „Clap & Slap“.

S. I.: Šį spektaklį pirmiausia vertinu kaip skirtą užsienio auditorijai. Nes mes galime kalbėti apie naujesnius įvykius ir kelti sudėtingesnius klausimus, nei siūlo spektaklis, kadangi patys nuolat patiriame šią situaciją. Tačiau užsienio auditorijos reakcijos į šį darbą ir jiems kylantys klausimai, man atrodo, yra šio darbo vertybė. Spektaklis taikliai atskleidžia, kaip priešinimo naratyvai veikia ne tik tiesiogiai tarp Rusijos kaimyninių tautų, bet ir priešinant jas tarpusavyje, ir kaip tai yra komplikuota. Kai visi turėsime pakankamai sąmoningumo, galėsime išsiaiškinti, kur šis kūrinys, pirmas prabilęs šia tema ir galintis kalbėti su tarptautine auditorija, jau yra neteisus, ir kur įsismelkia senų įsitikinimų, kurie neleidžia judėti toliau.

Akimirka iš šokio spektaklio „Clap & Slap“,idėjos ir choreografijos autoriai – Agnietė Lisičkinaitė, Igoris Shugaleevas; Lietuva / Baltarusija; prodiuseris „Be kompanijos“. Donato Ališausko nuotrauka

G. D.: Manau, kad „Clap & Slap“ kelia ir mums aktualius klausimus. Spektaklis ne tik pateikia supaprastintą reprezentaciją, būdingą politines temas nagrinėjantiems spektakliams, bet gana tiksliai konstruoja pasakojimą. Choreografija, nors minimalistinė, yra aiškiai apgalvota, pasverta. Tik maždaug ties spektaklio viduriu įvyksta dramaturginis lūžis ir dalis elementų lieka neišplėtoti iki galo, spektaklis tarsi pasileidžia bėgte nuo kalno. Galbūt šį įspūdį sukelia gana preciziška spektaklio pradžia.

Man regis, liko ne iki galo išplėtotas Busho Hartshorno ekrane įkūnyto Senelio Dievo iš Vakarų vaidmuo ir jį supantis kontekstas. Jis labai gražiai buvo įvestas, pratęstas ir, man regis, liko be papildomo komentaro. Susidarė įspūdis, lyg adresatas rastas, sąskaita išrašyta, bet ji liko neišsiųsta.

Akimirka iš šokio spektaklio „Clap & Slap“,idėjos ir choreografijos autoriai – Agnietė Lisičkinaitė, Igoris Shugaleevas; Lietuva / Baltarusija; prodiuseris „Be kompanijos“. Donato Ališausko nuotrauka

S. I.: Vertinant plėtotę, man labai patiko „Rave of Riot“, kaip pačios Agnietės Lisičkinaitės kūrybos „vaikas“. Tai net pratęsia jos ankstesniame darbe „Hands up“² užduotą klausimą, kokį protesto vaiką auginsime. Gal atrodysiu per daug įsijautusi, ypač šiandienos Kultūros protesto fone, bet man labai patiko šis kūrinys, buvo be galo smagu stebėti studentus.

G. D.: „Rave of Riot“ suteikia choreografinį pavidalą įvairioms maišto formoms: čia galima įžvelgti tam tikrų nepaklusnumo, protestų ir net riaušių bei jų numalšinimo elementų. Festivalyje „Sirenos“ spektaklis buvo rodomas tuo pat metu vykstančių kultūros bendruomenės protestų fone. Paradoksalu, bet dėl to spektaklis tapo dar aktualesnis ir tuo pačiu įgavo ir iliustravimo bruožų. Kitaip tariant, išnyko kontrastas tarp spektaklio ir kasdienės realybės.

S. I.: Klausydama tavęs suformulavau išvadą, kad man spektaklis buvo paveikus tuo, kaip įtaigiai kūrė ir tuo pat metu kalbėjo apie vidinę būseną. Tai buvo transliuojama ir šviesa, o tiksliau, tamsa, žemais dažniais ir kūnais. Žavu ir tai, kad šis kūrinys gali būti tiek pat apie paauglišką maištą, kaip ir apie pilietinį, politinį protestą, viskas priklauso nuo aplinkybių, todėl jis iššaukia skirtingas asociacijas. Ta pasirinkta tamsa yra taip pat daugiaprasmė, reiškianti ir vidinę tamsą, iš kurios išeinama būtent per bendrystę ir protestą, ir tamsą, kuri gaubia protestuojančius. Nesvarbu, ar tai būtų tamsa, kurią norima nugalėti, ar, kartais, tamsa, kaip poetinis paslapties įvaizdis, iš kurio išnyra tie energingi kūnai.

Akimirka iš šokio spektaklio „Rave of Riot“, idėjos ir choreografijos autorė Agnietė Lisičkinaitė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Žilvino Šiurbšos nuotrauka

G. D.: Man regis, čia svarbus jaunatviškas ryžtas, perteikiamas per aktyvių kūnų fiziškumą, juo tiesiog persmelktas spektaklis. Ta jaunatviška ir gaivališka energija byloja, kad gali pakeisti pasaulį.

Labai graži pavojaus sirenas šokėjų balsais atkartojanti scena. Viename spektaklyje stebime kone visas pasipriešinimo formas ir joms būdingą vidinę būseną, kuri nuo ramybės pakyla iki maksimalaus įtampos išlydžio taško, susiduria su brutaliu numalšinimu, ir vėl palengva juda kitos nepaklusnumo bangos link. Čia dar galima prisiminti mūsų pokalbį apie 2025-ųjų festivalį „New Baltic Dance“ ir paliestą temą apie choreografijos formavimą iš vieno judesio. Man vis dar labai įdomu žiūrėti, kaip jaunosios kartos choreografai vieną judesį paverčia pagrindine priemone ir tiria, kaip toli juo gali nueiti.

S. I.: Kalbant apie vieno judesio principą, kaip sceninę švarą, man įdomu tavęs paklausti, ką galvoji apie spektaklį „Sugrįžimas“. Aš pati likau su savimi nesusitarusi, kokį įspūdį man paliko šis spektaklis. Jį stebėdama triskart vos neužmigau, bet tai net nėra labai blogai, nes spektaklis vyksta labai ramia tėkme. Mane labai sudomino pradžia, pasirinkta estetika, bet atrodo, kad antroje pasakojimo dalyje kūrėjai mane kaip žiūrovę pametė, o gal aš juos, ir dėmesingai grįžau tik į finalinę sceną.

G. D.: Spektaklio estetika iš tiesų gryna ir gal net pribloškianti, tuo pačiu atmosfera labai meditatyvi, jauti galimybę paskęsti vyksme.

S. I.: Taip, kaip man tame scenos sterilume norėjosi panirti į miegą.

Scena iš spektaklio „Sugrįžimas“, režisierius Naubertas Jasinskas (Klaipėdos dramos teatras, 2024). Martyno Norvaišo nuotrauka

G. D.: Mane šiame spektaklyje labai domino santykis su mirtimi. Iš vienos pusės – mes, kaip visuomenė, viešumoje vis dar mažai apie ją kalbame. Iš kitos pusės – apžvelgdamos praėjusį sezoną kalbėjome, kad mirtis buvo Lietuvos teatre atsikartojanti tema.

„Sugrįžime“ man atrodė įdomus ne tik santykis su pačia mirtimi, bet ir su mirusiu kūnu. Po mirties toliau kalbančio personažo neleidžiama sudvasinti, tampant jo kūną reprezentuojantį „kūno skysčių“ pripildytą maišą. Tai man atrodė įdomus, gal net nejauką keliantis sprendimas, išsaugantis žmogaus fizinės ir dvasinės būties dualumą.

S. I.: Mane kiek erzino morgo darbuotojų personažai. Kiek grubokas buvo jų charakterių supriešinimas, primygtinis iliustravimas žmonių, kurie kasdien susitinka su mirtimi ir, suprask, nuo jos atbunka.

G. D.: Matyt, tu tam tikru požiūriu atlieki tai, apie ką aš prieš tai kalbėjau, įvardydama tą retą pokalbį apie mirtį ir kūną.

S. I.: Taip, atrodo, kad taip subtiliai kalbant staiga iššoka kažkokia serialo „CSI: Majamis“ stilistika, ir tas kontrastas ne tiek suteikia kitokio žvilgsnio, kiek erzina iliustratyvumu. Galbūt ir tai, kiek daug laiko scenoje tam skiriama, taip pat erzina. Matyt, dėl to aš tuo spektaklio momentu staiga atsiribojau ir sugrįžau tik finalinėje scenoje, kuri man iškėlė klausimą apie atsikartojančią vyresnio vyro autoriteto figūrą Nauberto paskutinio meto kūryboje, ypač turint omenyje „Chromą“ (Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB, 2025). Ir čia tokia (net globėjo) figūra iškyla per labai nepatogią ir nejaukią nekrofilijos sceną, bei kelia mintį, kaip stipriai veikėjui reikalinga tokia figūra, kokia kaina ji atsiranda?

Pokalbio antrąją dalį kviečiame skaityti ČIA.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

1. Scenos menų diptikas apie Rusijos istoriją: pirmoji dalis – „Amžinoji Rusija“, antroji – „Patikros punktas – Vudstokas“. ↩︎
2. „Hands up“ (liet. „Aukštyn rankas“) – Agnietės Lisičkinaitės meninė protesto akcija, kurios premjera įvyko 2021 m. ↩︎

Autorius: Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama