Tiago Rodrigueso pasaulio žemėlapis

Pasaulis portugalų režisieriui Tiago Rodriguesui, kokį jį pažinome „Sirenų“ festivalio dėka, yra ne geografija, o sąvokos, vardai, kultūra, civilizacija. Rodriguesas siūlo prisiminimų žemėlapį, kuris yra širdies formos.

Kuomet – šiuo žodžiu prasideda 30-asis Shakespeareʼo sonetas, bet apie tai vėliau, – kuomet lankiausi Funšalio miesto muziejuje, kuriame pasakojama apie portugalų keliones, didžiuosius atradimus, cukraus ir prieskonių kelius, į galvą smilktelėjo mintis, kad Portugalijos moksleiviui mokytis šalies istorijos yra kur kas sunkiau nei lietuviui. Mums didžiausia istorinė geografija yra nuo „jūros iki jūros“, o jiems tenka įsisąmoninti keliskart pasaulį apkeliavusiųjų vardus, atradimus, šalis ir datas. Pagaliau ir pati Madeiros sala, buvusi didžiųjų kelionių kryžkelėje, yra tolima užjūrio teritorija, iš kurios šiandien labiausiai pasaulį kolonizuoja futbolo kamuolys, iš čia išspirtas Ronaldo.

Bet istorija keičia geografiją, ir jausmas, kad su puse pasaulio gali susikalbėti gimtąja kalba įvairiuose žemynuose, šiandien nesuteikia tiek pasitikėjimo. Jį, kaip teko patirti bendraujant, gerokai pakoregavo ilgai trukusi diktatūra (ir čia ES rytai sutinka su vakarais). Todėl pasaulis portugalų režisieriui Tiago Rodriguesui, kokį jį pažinome „Sirenų“ festivalio dėka, yra ne geografija, o sąvokos, vardai, kultūra, civilizacija.

Pasaulis šiandien vėl patiria tai, kas prieš 30 metų idealistiškai atrodė – negrįš: nusivylimą demokratija ir diktatūros ilgesį. Todėl Rodrigueso spektaklis „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ – deja – tapo visai komerciniu projektu: sukurtas 2020 m. jis keliauja iš šalies į šalį, ir vis dažniau tampa aktualus ar atpažįstamas. Kai jį kvietė „Sirenos“, organizatoriai tikriausiai nesitikėjo jo tokio aštrumo.

Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“, režisierius Tiago Rodriguesas (Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Rodriguesas prisipažįsta, kad žodį „fašizmas“ vartoja ne moksliškai tiksliai. Bet peržvelgus Umberto Eco „amžinojo fašizmo“ apibrėžtis, iš 14 punktų gal tik vienas nevisiškai tinka šiandienos populizmui – dar nėra stipraus tradicijos kulto, nes populistai jau egzistuojančias tradicijas pritaiko save populiarinti (sakykime, žuvienės festivalį Lietuvoje).

Spektaklio šeima kovoja su fašistais, bet jai pačiai nesvetima tradicija. Jie turi atkeršyti už Katariną, kuri buvo motina ir senelė, savotiška giminės pramotė, nužudyta fašistų. Giminė susirenka kasmet tą pačią dieną virsti katarinomis ir nušauti fašistą, o jo palaidojimo vietoje pasodinti kamštinį ąžuoliuką. Po keliasdešimties metų jauniausioji duktė pasipriešina tradicijai, virsdama šiandienos Antigone.

Antikos čia esama: paties Rodrigueso parašytas tekstas pilnas poezijos, laviruojantis tarp giesmių ir kasdienybės, kur kalbama apie politiką, siuvančias aplinkui kregždes ar tinkamai ištroškintą kiaulės koją. Gražūs aktorių balsai ir puiki dikcija leidžia jam išlikti vos pakylėtam ir suteikti situacijai epinio sąlygiškumo (nors titrais skaityti pustrečios valandos trunkantį spektaklį nėra lengva užduotis ir kiek abejotina tokia daugžodystė).

Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“, režisierius Tiago Rodriguesas (Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Nuo scenos lekia frazės mums, esantiems Lietuvoje spalio 9–10 d.: sutapimas, bet minima asamblėja (t. y. Portugalijos parlamentas); skamba populistiniai argumentai, priešinantys elitą su paprastais žmonėmis; jei išsirinkome ne tą valdžią, teks pakentėti ketverius metus. Manipuliatyvių frazių rinkinį, tokių pseudoargumentų bagažą gali sudėti į nestorą knygutę ir jis tiks visoms šalims. Klausimas, kaip su tais fašistais dorotis ir ar išties tenka tik juos iššaudyti, jei dauguma jų pusėje ir jie tuoj keis pačią Konstituciją?

Čia keliskart nuskamba Bertolto Brechto vardas, – paaiškėja, po 1974 m. Gvazdikų revoliucijos tai buvo dažniausiai Portugalijoje statomas dramaturgas, tapęs kultiniu. Nors citatos kartais dvelkia ironija, Rodriguesas seka Brechtu – spektaklis yra pasakojimas, išduodamas lengvu gražiu sprendimu: pasakotojas nusiima ausines – ir mes, publika, negirdime muzikos. Jis stebi, kalba, aktoriai įsiterpia savo veiksmais, kreipiasi į auditoriją, neprimygtinai, bet vis gręžiasi į ją.

Scenovaizdis lakoniškai nusako vietą – išardomas medinis namas, kurio ašis yra viską laikantis kamštinio ąžuolo kamienas: po juo tikriausiai irgi kažkas palaidota, negali augti tapatybė iš nieko? Veikėjai vaikšto su sijonais, ir tai suteikia ritualinio sąlygiškumo (jie visi – katarinos), o tautinius ornamentus pratęsia gražiai išsiuvinėta staltiesė su šūkiu „Não passarão“ („Jie nepraeis“) – toks kone Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys. Aktoriai, tradiciniuose spektakliuose išeinantys už kulisų, čia virsta savotiškais scenovaizdžio elementais: gerą pusvalandį scenos kairėje be žodžių sėdinti motina, tik stebinti viską, ar vėliau už stalo sėdintis senelis tampa būtinais potėpiais scenovaizdžio kompozicijai. Santūriai ir taupiai.

Scena iš spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“, režisierius Tiago Rodriguesas (Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kaip ir finale: fašistui skeliant nepabaigiamą tiradą mirusieji prisikelia ir paklusniai sustoja eilute – veikėjai tampa nebylia minia, kvailinama liaudimi, kuri dabar jau turi paklusti, nes praleido progą nušauti, pasitikėjo demokratija ir humanizmu.

Ir čia kardinaliai pasikeičia spektaklio žanras: kai fašistas, visą veiksmą tylėjęs, prabyla dešimties ar daugiau minučių nenutrūkstamu monologu, prikimštu populistinių frazių apie laisvę, demokratiją, publika patiria teatrinį išbandymą. Kantriai klausydamasi ji pagaliau suvokia, kad atėjo jos eilė. Ji pradeda ploti, stotis, švilpti, nedrąsiai, bet vis garsiau. Jūsų plojimai buvo ir plojimai spektakliui, aktoriams, ir drauge lengva ironija, – po spektaklio susitikime su žiūrovais juos įvertino režisierius. Kitose šalyse jie būna staigūs ir agresyvūs. Bet mes šiandien kaip tik mokomės būti pikti ir neslėpti tyloje minčių. Net tokiose viešose vietose kaip teatras.

Akimirka po spektaklio „Katarina ir fašistų žudymo grožis“, režisierius Tiago Rodriguesas (Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

***

Žodyje atmintinai figūruoja mintis. Skirtingai nei širdis kitose kalbose – by heart, par coer. Taip pat ir portugališkame de cor, kuris prilygsta vidinio interjero puošybai, dekoravimui. Tai mes išsiaiškinome paties Rodrigueso atliekamame spektaklyje – jo vedamame seanse, pamokoje, paskaitoje „Atmintinai“. Čia su dešimčia žiūrovų mokėmės 30-ojo Shakespeareʼo soneto: „Kuomet į teismą tylinčių minčių / Paliudyti ateina būtas laikas...“ Pakeliui su Rodriguesu klaidžiodami atminties ir užmaršties istorijomis, o kultūrinės koordinatės driekiasi nuo literatūros profesoriaus Georgeʼo Steinerio, romanisto Rayʼaus Bradburryʼio iki rusų poetų Osipo Mandelštamo, Boriso Pasternako ir Josifo Brodskio, paminimi Baudelaireʼas, Han Kang. Turbūt nereikia sakyti, kurioje pasaulio pusėje autoriai pasmerkiami užmarščiai.

Lyg ir viskas atrodo lengva ir paprasta, bet tai sprandą atlikėjui laužianti užduotis – pasakoti, flirtuoti su žiūrovais ir drauge disciplinuoti juos, mokyti eilėraščio (Rodriguesas eilėraščio moko lietuviškai!), – o ir pačios eilės, jų vertimas laužia sprandą. Tarp anglų bardo eilučių įsikomponuoja pasakojimai, grįsti asmenine patirtimi – apie susižavėjimą literatūros kritiku ir prisiminimai apie močiutę, kuri mokėsi tų sonetų. Pradėjęs savo aktorinę karjerą belgų postdraminiame teatre STAN, Rodriguesas idealiai demonstruoja šios krypties posūkius, šokinėdamas tarp skirtingų stilių ir medžiagos, nuo ironijos, stendapinio komentaro pereidamas prie išpažinties, po rūsčios literatūrinės paskaitos vėl grįždamas prie eilėraščio, nerūpestingai bendraudamas su publika ir savanoriais scenoje. Jiems taip pat nelengva ne tik išmokti, bet ir būti apšviestame dėmesio centre. Kartais atrodo, jog kitas atlikėjas galėtų elgtis rimčiau, nes pasakojama apie tragiškus kultūros istorijos įvykius, o greta jų – per lengvai įsiteikiama žiūrovams (neabejotinai turi įtakos ir tai, kad spektaklis atliekamas jau 12 metų). Galiausiai per šventinį valgymą suburiama komuna – visi kramto nešventintą kalėdaitį su jame išspaustu soneto tekstu: ir taip galime dekoruoti savo vidinį pasaulį, juk išmokdami kažką mintinai mes pasipuošiame! Nepaisant visko, ką aktorius seniausiai žino mintinai, jį patį ištinka nesurežisuota staigmena – nesulaikomos ašaros finale, kai pats perskaito Shakespeareʼą savo kalba.

Bet pirmiausia tai – jautrus darbas, kuriame dovanojamas dėmesys publikai, rūpinamasi savanoriais ir savo prisiminimais. „Aš atmenu“ – tai spektaklio ištakos: atmenu močiutę, TV laidą, laišką Steineriui. Keliaujama iš Nyderlandų iki Kembridžo pas profesorių, į Bradburryʼio vaikystę Ilinojuje ir spektaklį Berlyne. Rodriguesas siūlo prisiminimų žemėlapį, kuris yra širdies formos.

Sirenos, priviliojusios portugalų jūreivį į patį Europos centrą, grįžo prie savo esmės: grąžinti tikėjimą, kad už horizonto yra teatro žemė.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Vaidas Jauniškis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama