Saugoti erdvę kūnais
Artlagamine
Turinį įkėlė
Meno kūriniai visada buvo ir bus daug daugiau, daug aukščiau, daug svarbiau. Jie nėra užtildomi, nesibaigia jų galiojimo laikas, jų kadencija: jie palaiko visuomenės tapatybės stuburą ir tylomis jį saugo.
Nepriklausomos šiuolaikinio šokio organizacijos „Be kompanijos“ jau trečius metus viešosiose Vilniaus miesto erdvėse organizuojama „Meninių akcijų savaitė“ (MAS) šiemet sutapo su savaite, kai kultūros bendruomenė sukilo prieš kultūros ministerijos perdavimą „Nemuno aušros“ partijai. Šis fonas akcijų savaitei suteikė neįtikėtino svorio. Šių metų MAS šūkis – „Krizė kaip šansas“. Negaliu nepacituoti šio šūkio aprašymo, kuris taikliai nusako ne tik akcijos, bet ir ją lydėjusio fono esmę: „Krizė – tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos, lūžio sąlygota būsena ir / ar situacija, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas, pavojus, „pasimetimas“ ir kiti panašūs išgyvenimai. Tačiau krizė taip pat gali tapti galimybe keistis, ieškoti naujų sprendimų ir permąstyti pasaulį bei savo vietą jame.“
„Meninių akcijų savaitės“, vykusios rugsėjo 22–27 d., programą pradėjau stebėti ne pirmadienį, o trečiadienį, kai įvyko pirmasis kultūros bendruomenės protestas prie LR Prezidentūros. Norėčiau akimirkai stabtelėti prie protesto: viduryje jo bandė suskambėti M. K. Čiurlionio „Jūra“. Sakau „bandė“, nes „Jūra“ skambėti nenorėjo: vis užstrigdavo (tikrai galime ją suprasti – sunku skambėti tokiomis aplinkybėmis). Bet tas pirmas kelias sekundes, kai „Jūra“ pradėjo skambėti pirmą kartą, atsitiko kai kas labai svarbaus. Staiga ir neatšaukiamai visame šurmulyje, neramume, pyktyje ir atsakingųjų abejingume paaiškėjo, kad meno kūriniai visada buvo ir bus daug daugiau, daug aukščiau, daug svarbiau. Jie nėra užtildomi, nesibaigia jų galiojimo laikas, jų kadencija: jie palaiko visuomenės tapatybės stuburą ir tylomis jį saugo, kad aplaužytas jis vėl atsitiestų. Tą akimirką, suskambus „Jūrai“, supratau, kad čia, kiemelyje, su mumis, virš mūsų ir už mus stovi visa tai, kas kada nors sukurta, kas gimę iš pačių jautriausių balsų, bet nesunaikinama jokios brutalios jėgos.
Garso akcija „Bomb-free sky“, idėjos autorius Evaldas Alekna (MAS '25). Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
Panašiai jautriai kiekvieną MAS vakarą pradėdavo kompozitoriaus, performansų autoriaus Evaldo Aleknos garso akcija „Bomb-free sky“: tai kompozitoriaus kvietimas prisijungti prie jo – moliniais instrumentais, imituojančiais paukščių balsus, drauge sugroti natūralaus kraštovaizdžio garsyną. Šiame garsyne visada svarbiausias buvo savitas Aleknos paukštelio balsas, jį lydėdavo susiliejanti, žiūrovų išsidalytais instrumentais išgaunama garsų masė. Originaliai sumanytas solidarumui su Ukraina išreikšti, kūrinys kultūros bendruomenės sukilimo atmosferoje virto tuo švelnumu, kuris eina į kovą. Bėgant MAS savaitei, kūnas priprato girdėti šį garsą kiekvieną pavakarę. „Bomb-free sky“ iš palaikymo Ukrainai tapo Lietuvos laisvą oro erdvę apmąstančia akcija: virš galvų vis dar paukščiai, bet jau neramūs, kviečiantys nebesnūduriuoti.
Garso akcija „Bomb-free sky“, idėjos autorius Evaldas Alekna (MAS '25). Martyno Norvaišo nuotrauka
Šiuolaikinio šokio šokėjos, choreografės Oksanos Griaznovos „Under the Sun. Extended version“ (liet. „Po saule. Išplėstinė versija“) iš pusvalandžio trukmės eskizo tapo trijų valandų akcija: žmogaus gyvenimas viename kvadratiniame metre. Oksana nuolatos eina kvadrato perimetru, kartais – atgal, pavargusi ima suktis ar žingsniuoti atgal, ieško įvairiausių judesio kombinacijų, kad ėjimas, nors ir niekur nevedantis, būtų ištveriamas. Šį pasirodymą stebėjau vis prie jo sugrįždama. Galiausiai grįžau jau sutemus, orui gerokai atvėsus. Oksana sukosi žibinto šviesoje. Katedros varpinė išmušė devintą. Dar keli žingsniai, kuriuos jau sunku nulaikyti nenukritus nuo pakylos. Bet nenukrito. Tyli, ilga, fiziškai reikli ir iškamuojanti akcija paveikė gal net labiausiai: pati keisdama žiūros vietas, Katedros aikštėje rasdavau kažką, kas vis dar sukasi, vis dar laiko mintį, vis dar kūnu saugo erdvę. Tai kūrinys apie įstrigimą ir bejėgiškumą, kuriam atlaikyti vis dėlto reikia nežmoniškų jėgų.
Akimirka iš pasirodymo „Under the Sun. Extended version“, idėjos autorė ir atlikėja Oksana Griaznova (MAS '25). Martyno Norvaišo nuotrauka
Netoliese nuo vietos, kurioje savo kvadratinį metrą sušoko Oksana, tris savaitės vakarus buvo įsikūręs britų menininkas Bushas Hartshornas, kvietęs praeivius į akciją „Tell Daddy“ (liet. „Papasakok tėveliui“). Lietuviams jau pažįstamas menininkas šią akciją rengia nebe pirmą kartą – keliauja su ja po įvairias šalis ir kviečia praeivius įsitaisius į krėslą pasakyti jam viską, ką norėtų pasakyti savo tėvui. Kalbėti galima tiek angliškai, tiek savo gimtąja kalba. Iš šono stebint akciją, buvo matyti, kaip įdėmiai Hartshornas girdi savo pašnekovą: kartais jam atsako, kartais – tyli, stebi, klauso. Ypatinga šios akcijos dalis – absoliutus menininko susitelkimas į veiksmą, iš tiesų keičiantis žaidimo taisykles: daugeliui žmonių, kurie niekieno, o ypač tėvo, nėra išklausomi nepertraukti, neapkaltinti, neatstumti, ši akcija – reta proga pasakyti viską iki galo, nesibaiminant reakcijos ir drauge pasitikint. Nes kartais pasitikėti nepažįstamu žmogumi – kur kas lengviau, nei artimu.
Akimirka iš akcijos-susitikimo „Tell Daddy“, idėjos autorius ir išklausytojas Bushas Hartshornas (MAS '25). Dovilės Zavedskaitės nuotrauka
Stebint „Tell Daddy“, ima ryškėti tikrasis meninės akcijos žanro tikslas: tai – ne tiek estetinė raiška, kiek prisilietimas prie visuomenės, jos įsileidimas į meno erdvę, kvietimas pašnekesiui ar požiūriui išreikšti. „Verkimo manifestu“ pasidalijusios akcijos „CrySis“ kūrėjos ir atlikėjos Triin Kauber ir Martyna Grinevskė stoja ginti verkimo ritualo, tvirtindamos jį kaip būdą pasipriešinti, transformuotis, išlieti rūpestį ir liūdesį. Surengusios pasirodymą K. Sirvydo skvere, fontano viduje, ramiai ir lėtai laistytuvėliais semdamos ir pilstydamos vandenį, vaikštinėdamos fontano atbrailomis, kūrėjos iš tiesų tik „palaiko erdvę“ susirinkusiesiems: svarbiausia akcijos dalimi tampa kreidelės ir kvietimas ant fontano plytelių užrašyti, kas dėl ko verkia. Tai, kuo akcijos pabaigoje buvo nuklotas fontano paviršius, nepriminė raidžių ir žodžių: čia iš tiesų susitelkė pasakojimai, kūnai, jausmai, istorijos. „Verkiu tik per filmus“, „Verkiu, nes pasiilgau močiutės“, „Verkiu, nes bijau karo“, „Verkiu dėl ministro“ – čia tilpo viskas ir visi, o protesto fone kvietimas drąsiai verkti suskambėjo, matyt, įnirtingiau, nei buvo planuota.
Akimirka iš akcijos „CrySis“, kūrėjos ir atlikėjos Triin Kauber ir Martyna Grinevskė (MAS '25). Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
Akimirka iš akcijos „CrySis“, kūrėjos ir atlikėjos Triin Kauber ir Martyna Grinevskė (MAS '25). Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
Vokiečių skulptorės, performansų kūrėjos Stellos Geppert akcija „Morning Moon“ (liet. „Ryto mėnulis“), kurią Bernardinų sodo pievoje įgyvendino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės, buvo tylus, bet galingas gestas, atliktas lūpinėmis armonikėlėmis. Lėtas, sinchronizuotas kūnų judėjimas, tikslingas lūpinių armonikėlių pasitelkimas poveikiui kurti įtraukė į jausmą, lyg būtų tiriamas kvėpavimas. Įkvėpti, iškvėpti, pūsti ir traukti orą – tai būdas groti šiuo kukliu instrumentu, kuris kartu išreiškia žmogiškumo esmę ir kultūrinį reikalavimą: leiskite mums kvėpuoti laisvai. Prasidėjusi kaip itin sukauptas ritualas, „Morning Moon“ kūnų kompozicija ilgainiui sugriūva, išsilaksto, kūnai įgyja energijos ir individualumo. Ypatinga akimirka – žiūrovų „matavimas“, teigiant, kad jie yra matomi, svarbūs, užima erdvę ir yra jos verti.
Choreografių, šokėjų, MAS meno vadovių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės darbas „Hit me baby one more time“ (liet. „Trenk man, mažute, dar kartą“) susitelkė į smurto prieš moteris temą, bet irgi išaugo iki apskritai „grubios jėgos“ apmąstymo. Visą pasirodymą sukdamos kuokas, jos kartu liudija ir puolimo jausmą, kuris kasdien tvyro dažnuose namuose, gatvėje ir valstybėje, ir drauge – gynybinį veiksmą, kurį esame priversti nuolatos laikyti mintyse. Fone skambantis garso takelis provokuoja veiksmui: „Trenk man, mažute, dar kartą“. Kūrėjos klausia, ar iš tiesų tokiems veiksmams norime skirti savo energiją? Šios akcijos dramaturgija paliečia ir „kuokos prieš patį save“, ir „konkurencinės kuokos prieš kitą“ temas. Pasirodymo ašį laiko maksimali įtampa ir inercija, bekompromisė nuostata ir motyvacija veikti. Tiesa, veikti ne PRIEŠ, o UŽ: už tai, kas įvyksta akcijos pabaigoje, kada kuokos nustoja suktis ir sugula į delnus. Kuokos nešamos į žiūrovus, ieškoma, kam būtų galima jas perduoti. Nedaug kas nori imti. Bet paima. Tikėkimės, tam, kad paguldytų, o ne vėl įsuktų.
Akimirka iš akcijos „Hit me baby one more time“, idėjos autorės ir atlikėjos - Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė (MAS' 25). Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
MAS ’25 dar kartą įrodė, kad menas turi nuojautą. Jis žino, kada prabilti ir apie ką kalbėti. Meninių socialiai atsakingų akcijų savaitė kvietė ne tiek stebėti menines išraiškas, kiek – ir visų svarbiausia – tiesiog laikytis kartu, būti prie kūrinių ir vieniems prie kitų. Norėčiau darsyk prisiminti Oksaną Griazniovą, kuri tris valandas budėjo vaikščiodama Katedros aikštėje, ir tą jos kūną, kuris saugojo erdvę. Tą patį šiandien visuomenėje daro „Jūrą“, kaip švelniąją kuoką, pasitelkęs kultūros bendruomenės kūnas. Kūnas, kuris budi, laukia, nemiega.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Autorius: Dovilė Zavedskaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
