Laivo gydytojo užrašai (2). Estija, drama

Performansas prieš dramą, sąlyginai nauja prieš tradiciją. Tačiau akivaizdu ir tai, kad pats žanras negelbsti, jei nėra stiprių asmenybių scenoje, į kurias, gyvas, nepaskendusias plačiuose personažų rūbuose, būtų įdomu žiūrėti.

Vyresnė karta ne tik rodė, bet ir ironizavo chrestomatines Beuyso, Reicho ar kitų didžiųjų akcijas įsimintiname 2009 m. NO99 spektaklyje „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui?“

Šiandien, atsidūsta etnografas, NO99 nebėra, bet legenda liko, o trupės spiritus movens – režisierius Tiitas Ojasoo ir dramaturgas Eero Epneris tebekuria, ir jų dviejų Nacionaliniame dramos teatre pastatyta „Savipagalbos knyga“ stipriai primena ankstesnę jų stilistiką.

Akivaizdu, kad tai yra ir kolektyvinis darbas, į kurį kiekvienas aktorius atsineša savo knygą ar istoriją, ir šis metodas atkartoja ankstesnę jų praktiką (keturi iš dešimties vaidinančių – buvę NO99 nariai). Šio savipagalbos seanso tema – meilė, ir aktoriai, pradėdami spektaklį tarsi šventišką vakarėlį, griuvinėdami ant minkštų sofų, šokdami ir iššaudami vis naują šampano butelį, imasi meilės diskursų: kur ją atrasti, kaip įsimylėti, pagaliau – kas yra ta meilė. Nors savipagalbos knygos dažnai suprantamos kaip menkesnės kokybės ir skirtos prastesnio išsilavinimo individams, aktoriai šįkart renkasi klasiką ir skaito, perpasakoja, cituoja Erichą Frommą, Rolandʼą Barthesʼą, Roberto Bolaño, puikiai parodijuoja Žižeką, pateikia Bunino „Tamsiąsias alėjas“ kaip perkaitusią nuo erotikos literatūrą, galiausiai prisimena – o kaipgi be to? – Pauliaus laišką korintiečiams. Šis modernusis dekameronas tęsiasi su nauja knyga, šampanas vis džiaugsmingai geriamas, o aktorių išraiškos priemonės nekinta – entuziastingai šaukiama, rėkiama, o jų kūnai apimti priešorgazminių traukulių (nes viršūnė nepasiekiama).

Antroje dalyje kažkas turėtų pasikeisti, sako nuojauta, bet kaita minimali: aktorių kolektyvinį šėlimą pakeičia vieno ar dviejų aktorių monologai. Nors jie pagal režisieriaus reikalavimus atliekami puikiai ir – finale – itin įtaigiai, nenutraukiama intensyvaus šaukimo nata po trijų valandų monotonijos negali neišvarginti. Šalia minėtų ir nuspėtų šiai temai autorių toliau remiamasi – kaip rašoma programėlėje – „Lydia Koidula, Fiodoru Dostojevskiu, Antonu Hansenu Tammsaare, Bobu Dylanu, Dua Lipa, anoniminiais Delfi komentatoriais, tėvais, kelionių draugais, arboristais, kulinarijos verslininkais, Homeru, Tutanchamonu, Julijumi Cezariu, Richardu McDonaldu, Šv. Augustino mintimis ir žodžiais – ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.“ Plius keletas popdainų iš estų ir pasaulinio repertuaro. Meilės žodynas žmonijos civilizacijoje neišsemiamas, ir kada reikia sustoti – retorinis klausimas, į kurį atsako tik žiūrovai plojimais stovint. Ir pas juos ateina ši mada.

Scena iš spektaklio „Savipagalbos knyga“, režisierius Tiitas Ojasoo, dramaturgas Eero Epneris. Helės-Mai Alamaa (draamateater.ee) nuotrauka 

Bet estų tolerancija stebina: spėčiau, kad Lietuvoje po tokio spektaklio pirmos dalies salėje liktų gal vos didesnė pusė žiūrovų, – čia, išskyrus keletą užsieniečių teatralų, neišėjo niekas. Klausimas hipotetiniams sociologams – ar tai yra teatro meno poveikis ar kiti, paraleliniai kultūros faktoriai: a) jie tiesiog gerbia teatrą ir menininkus kaip instituciją; b) suplanuotas kultūringas vakaras neturi išslysti iš numatytų vėžių; c) tai – nacionalinio teatro palaikymo aktas; d) užsiimta snobiška pozicija? Intuicija siūlytų paralelinius menui variantus. Ir prisiminus Estijos teatrų lankomumo rodiklius (žr. pirmą dalį) gali kilti abejonių dėl kritiškesnio požiūrio į meną. Bet čia aš laužau Lévi-Strausso nuostatas ir skverbiuosi į jau nusistovėjusių tradicijų ir ritualų sistemą.

Į „Savipagalbos knygą“ bilietai kainuoja 25–70 Eur. Užtat į to paties Nacionalinio „Pinigų žemę“ (Rahamaa, angl. Business As Usual) – 70–150 Eur, o juodojoje rinkoje siekia 250 Eur, ir vis tiek visi bilietai akimirksniu iššluojami. „Tai mūsų Twarkowskis“, priduria organizatorė, lyg Twarkowskis būtų „mūsų“. Nes spektaklis tiesiogiai filmuojamas ir projektuojamas kaip tikras filmas ant didžiulio ekrano, ir į sceną iš esmės nereikia žiūrėti – joje nekuriama jokios pridėtinės prasmės, o ir salė tokia, kad iš daugumos vietų scena nėra gerai matoma, tad orientacija į pakeltą ekraną logiška.

Spektaklis apie vieno Danijos banko filialo Estijoje skandalą rodomas Nobelio salėje – tik ne Alfredo, dinamito ir premijos kūrėjo, o Emanuelio, čia buvusios povandeninių laivų statyklos vadovo. Dabar prašmatniems renginiams nuomojamose nerenovuotose betono erdvėse buvo įsikūrusi spalvotųjų metalų liejykla. O Noblessnerio rajonas, esantis greta medinių namų gatvių, toks estiškas Paupys, tiksliau, pajūris, su moderniais biurų ir gyvenamųjų kvartalais, su marina laivams puikiai tinka šiam spektakliui, – „fintechai“ užkariauja madingas nedažytų sienų urbanistines erdves, versdami jas savo įvaizdžio habais.

Scena iš spektaklio „Pinigų žemė“, režisierius Hendrikas Toompere jr. Nuotrauka iš draamateater.ee

Dramaturgo Mehiso Pihlos pjesė sukurta remiantis tikrais faktais, sprogusiais išties kaip dinamitas vos prieš porą metų. Ji pradedama liūdnos šlovės 90-iniais ir baigiama beveik šia diena: paprasti vaikinai, tapę bankų vadybininkais, plauna milžiniškas rusų oligarchų ir KGB agentų sumas (apie 200 mlrd. eurų), perpumpuodami jas į Daniją ir kitur, taip išlaikydami patį banką, paversdami įmonę saugia kaip „swissarskaja“, slapta kaip „ofšornaja“, artima kaip „peterburskaja“. Finansinis detektyvas parašytas gyvai, komiškai, į pabaigą kiek per detaliai ir per tiesmukai („jūsų pinigais buvo remiama rusų kariuomenė Ukrainoje“), tačiau tai neneigia dramaturginės meistrystės. O režisūrinę išties demonstruoja dar vienos teatralų dinastijos atstovas – Hendrikas Toompere jr (jo tėvas ir senelis buvo garsūs režisieriai, močiutė – aktorė, o sesers „Flex“ jau aprašiau), statęs ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“ bei „Totalitarinį romaną“. Platus meinstryminę komercinę sėkmę garantuojantis užmojis, puiki aktorių vaidyba ir be klaidų kuriama filmo iliuzija. Tai tikrai nėra Twarkowskio metafizika su pretenzijomis į juslėmis nepatirtas prasmes, o visų atlikimo grandžių amatas, leidžiantis pajusti detektyvo įtampą, kadro komponavimą „ne nuo peties“, aktorių sąveiką su operatoriais ir su pučiamųjų orkestrėliu. Iki meno statuso spektakliui trūktų „antro plano“ scenoje ir gal vienos kitos režisūrinės invazijos, kartu išlendant iš tvarkingos siužetinės dėžutės. Bet įperkančiai bilietus aukštesniajai vidurinei klasei tokios meistrystės tikrai pakanka, ir tai matytas antras kartas, kai publika stojasi ir entuziastingai ilgai ploja didžiulį pusketvirtos valandos darbą nudirbusiems kūrėjams.

Scena iš spektaklio „Pinigų žemė“, režisierius Hendrikas Toompere jr. Nuotrauka iš draamateater.ee

O užganėdinti režisūrinio teatro apologetus galima buvo Martos Aliides Jakovski spektakliu „Krumas“. Šią Hanocho Levino 1972 m. pjesę režisierė pateikė be nostalgijos, žydišką humorą paversdama absurdu, savotiškai primenančiu tai Schimelpfennigio paradoksų žaidimus, tai Becketto „Laimingų dienų“ situaciją. Kada visi veikėjai laukia, viliasi, kalba, bet nelabai ką daro, kad įgyvendintų svajones, o jas nubraukia gyvenimo tėkmė kaip kažkoks tradicijų, įpročių mechanizmas, neleidžiantis elgtis kitaip. Veikėjai apsėsti pozų, statuso, paviršiaus, laukia mirties kaip didžiausio savo įvertinimo – svarbu, kad mirštant aplink verktų moterys, kad paskutinįkart nuvyktų į „Hilton“ viešbutį... O kartu jie visi švenčia sėdėdami ant klozetų aplink stalą – tai ir absurdo scena, sutrumpinto virškinimo-vartojimo trakto metafora, ir citata iš Luiso Bunuelio filmo „Laisvės šmėkla“. Jie visi – vaikštantys numirėliai, dar viena citata, tik jau serialo. Krumas čia daugiau stebintis, neveikiantis, bet norintis kažką nuveikti – tik, kaip pats sako – ne dabar, o vėliau, kiek vėliau. Ir sėdasi už to paties stalo.

Pjesė skamba itin šiuolaikiškai – ir ne dėl frazių „grįžau iš Europos“, „vyksiu į ją“, bet dėl taupios kalbos, juodo humoro, intelektinio užtaiso ir galimybių plačiai ją interpretuoti. Kornélis Mundruczó Hamburgo Thalia teatre veikėjus įstrigdino paplūdimyje prie jūros, Krzysztofas Warlikowskis Nowy teatre ją pakėlė iki aistrų ir egzistencijos dramos. Jakovski interpretacija – vykęs bandymas perkelti pjesę į mūsų laikus ir juos lydintį  nepasitenkinimą, gyvenimo kopijavimą iš ekranų ir socialinių tinklų – į sustingimą gyvenimo rutinoje. Modernus paveikslas su įdomios režisierės signatūra.

Scena iš spektaklio „Krumas“, režisierė Marta Aliide Jakovski. Siimo Vahuro nuotrauka

Čia sustingsta paties laivo gydytojo-etnografo ranka, jis atsitraukia nuo užrašų ir susimąsto, kokias galėtų daryti išvadas. Pamatyta tik dalelė nemažo vandenyno, t. y. salõs. Bet jeigu ją čionykščiai pristato kaip reikšmingą, tenka paklusti jų naujų ir senų augalų selekcijai ir pastebėti šio herbariumo ypatumus. Viena aišku, reziumuoja jis, iškratydamas pypkę, – vyksta kartų kaita, ir ji susijusi su performatyvumo ir juo grindžiamų žanrų atėjimu į sceną. Performansas prieš dramą, sąlyginai nauja prieš tradiciją (kažkas panašaus dėjosi ir mūsų karalystėje, sumurma). Tačiau akivaizdu ir tai, kad pats žanras negelbsti, jei nėra stiprių asmenybių scenoje, į kurias, gyvas, nepaskendusias plačiuose personažų rūbuose, būtų įdomu žiūrėti. O aktoriaus individualybė prasiveržia pro kaukes ir gelbsti ištisą kūrinį savo gyvybe, profesionalumu ir tuo, kas ankstesniais laikais buvo vadinama teatro magija. Šis genčių karas truks dar kurį laiką, po to viskas nurims ir visi išsiskirstys po savo slėnius. Ne rezervatus, tikėkimės, – priduria.

Estijos teatro apžvalgos pirmą dalį kviečiame skaityti ČIA.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Vaidas Jauniškis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama