Drąsiais žingsniais ir miesto pakraščiais

Spektakliuose išryškėjo laikinumo tema: vienur tai tiesiogine ir perkeltine prasmėmis komunikuojamas nestabilumas, kitur šis laikinumas išreikštas vakaro įvykiu, visišku išsitaškymu, kai rytojus nebesvarbu.

Danų architektas Janas Gehlas knygoje „Miestai žmonėms“ (leidykla „Lapas“, 2023) teigia, kad ilgą laiką miestai buvo planuojami taip, jog žmogaus poreikiai liktų nuošalyje. Gehlas svarsto, kaip miestas veikia kaip judėjimo ir susitikimų vieta, kiek jame svarbios žmogaus juslės, kiek svarbus mastelis ir kaip atrodo gyvas, saugus, tvarus bei sveikas miestas.

Tačiau svarbiausias knygos klausimas – kokiame mieste žmogui gera būti? Šiuos svarstymus galima pritaikyti ir mažesniam modeliui, pavyzdžiui, festivaliui: kokiame festivalyje žmogui gera būti? Sėkmingai sukūrus tokį, būtų galima drąsiai teigti, kad festivalis grįžo pas žmogų ir vėl yra skirtas jam. Sakau vėl, nes jau kurį laiką tokį jausmą festivaliuose patiriu per retai. Įdomu, kiek organizatoriai iš tiesų skiria dėmesio savo kuriamo turinio pagrindiniam gavėjui – žiūrovui? Ar žiūrovui gera būti festivalyje? Kas festivalį daro festivaliu, o ne renginių grupe? Ir kaip atrodytų festivalio sėkmės istorija?

Šį rugpjūtį tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ Kauno miestu ir rajonais (pavieniai spektakliai taip pat parodyti ir dar keturiuose Lietuvos miestuose) nuvilnijo septintąjį kartą. Tyrinėjant tiek miesto pakraščius, tiek nematytas erdves, tiek atlikėjų žingsnius, atidirbtus judesius, ryškius pareiškimus, dalyvavau festivalyje, kuris sukviečia tūkstančius žiūrovų žvilgsnių net atokiose Kauno teritorijose.

Akimirka iš spektaklio ant vandens „The Weight of Water“, kūrėjai - „Panama Pictures“, Pia Meuthen | Nyderlandai (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Gražvydo Jovaišos nuotrauka

Iš šešių festivalyje patirtų darbų, pusė kūrinių paliko erdvę kurti laisvas asociacijas; likę trys – priešingai, fokusavosi ties labai konkrečiomis temomis ir klausimais, kūrė aiškias spektaklių taisykles ir savitus pasaulius. Tris darbus lydėjo vietoje ar šalimais esantys vandens telkiniai, kiti trys parodyti svarbiose, nebūtinai plačiajai publikai pasiekiamose miesto arterijose. Spektakliuose ypač išryškėjo laikinumo tema: vienur tai tiesiogine ir perkeltine prasmėmis komunikuojamas nestabilumas, kitur šis laikinumas išreikštas vakaro įvykiu, visišku išsitaškymu, kai rytojus nebesvarbu.

Žiūroviškiausia kompanija, „ConTempo“ parodžiusia net du darbus, galima drąsiai vadinti Nyderlandų „Panama Pictures“ ir jų choreografę Pia Meuthen. Jų darbas „The Weight of Water“ (liet. „Vandens svoris“) į Kauno irklavimo mokyklą „Bangpūtys“ sukvietė nemenką auditoriją. Lampėdžio ežere plūduriuojanti į dvi puses nukreiptų baltų laiptų platforma tapo šešių kostiumuotų atlikėjų (Tareko Rammo, Francesco Barbos, Yanivo Dagano, Lucy Steinfeld, Róisín Harten, Toono Theunisseno) erdve veikti: balansuoti, manipuliuoti, laikytis kartu, gelbėti, stebėti ir apsispręsti. Spektaklio metu atlikėjams nuolat teko kovoti su iššūkiu išlaikyti balansą – kiekvienas jų judesys keitė laiptų padėtį, o tai vertė nuolat ieškoti sprendimų, kaip išvengti kritimo į vandenį. Žinoma, į vandenį įkrito. Spektaklio anotacijoje nurodoma, kad ši trapi pusiausvyra simbolizuoja politinius galios žaidimus, kuriuose pažeidžiami individai stengiasi išlikti. Tačiau šis pasirodymas gali simbolizuoti ir paprasčiausią išlikimo instinktą tiek miestiečio, tiek bet kurio kito kasdienoje: juk lygiai taip vyksta balansavimo viražai ofisuose, dviejų žmonių santykiuose, draugystėse ir šeimose, ir apskritai, bet kokiose bendruomenėse ar kituose socialiniuose susidūrimuose.

Balansavimo motyvas išliko ir kitame „Panama Pictures“ darbe „Into Thin Air“ (liet. „Retame ore“), parodytame prie Zapyškio bažnyčios, už atlikėjų nugarų ramiai tekant Nemunui. Šį kartą trys atlikėjai (Francesco Barba, Tarekas Rammo, Candela Murillo), apsirengę kur kas kasdieniškesniais drabužiais, balansavo, atrodo, tarp dangaus ir kiek nutolusio, nepasiekiamo vandens. Jų nestabilioje, ant metalinių stovų pakibusiose aikštelėje (ir vėl balti laiptai, tik kur kas mažesni ir vienkrypčiai) nuolat kito pusiausvyra, vyko atlikėjų kova su gravitacija.

Akimirka iš spektaklio „Into Thin Air“, kūrėjai – „Panama Pictures“, Pia Meuthen | Nyderlandai (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Martyno Plepio nuotrauka

Abu darbus vienija labai savita, atidirbta technika, šokio ir akrobatikos jungtis, dominuoja atrodytų lengvi, tačiau iš tiesų sudėtingi, ypač daug fizinės ištvermės reikalaujantys triukai. Ypatingą atmosferą čia kūrė muzika: „The Weight of Water“ atliekama gyvai, subtiliai varijavo per įvairius žanrus, „Into Thin Air“ – minimalistiškesnė, sapniškesnė, čia naudojama daugiau industrinių garsų. Ir svarbi sąlyga: laiptai, balti, be pabaigos, bene į dangų. Dvikrypčiai arba vienakrypčiai. Šių dviejų darbų gimimą skiria vos metai – tikėtina, todėl ir spektaklių dramaturgija plėtojama panašiai, ir pasirinkti panašūs estetiniai bei judesio sprendimai.

Abiejuose spektakliuose naudojamų objektų (laiptų) autorius – dizaineris Sammyʼis van den Heuvelas. Svarbu pastebėti, kad šie objektai yra tiek spektaklių atlikimo platformos, tiek scenografijos detalės, tiek įrankiai, keičiantys spektakliuose susikurtų pasaulių tvarką, provokuojantys iššūkius atlikėjams. Įtaisius juos lauko aplinkoje, urbanistinis gamtovaizdis ar mieste užsislėpusi gamtos kišenė pati veikia žiūrovą, kaskart šiems darbams suteikdama vis kitokio prieskonio.

Akimirka iš spektaklio „Into Thin Air“, kūrėjai – „Panama Pictures“, Pia Meuthen | Nyderlandai (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Martyno Plepio nuotrauka

Galima pasidžiaugti, kad festivalyje savo vietą rado lėlių ir objektų teatras. Tiesa, konceptualiame scenos menų festivalyje menininkės Agnės Muralytės ir jos valdomos lėlės duetas spektaklyje „Je mʼévanouis“ (liet. „Išnykstu“) pradžioje atrodė kiek keistokai. Prie Kauno „Akropolio“ įėjimo esančioje aikštelėje, ant trinkelių sėdintys žiūrovai išvydo gatvės teatrui būdingą lėlę ir menininkę. Galbūt šį keistumą iššaukė kontrastinga, komercinė, moderni aplinka ir tradicinės lėlių teatro estetikos, išdidinta, gatvės teatrui pritaikyta lėlė. Teatrinis pasirodymas „Je mʼévanouis“ judesiu tyrinėja gyvenimo laikinumą. Naudodama lėlę, Agnė Muralytė atsispirdama nuo asmeninės patirties pasakoja istoriją apie vyro gyvenimą – atlikdama ir lėlininkės, ir veikėjos vaidmenį.

Lėlininko užduotis yra tapti nematomu, neužgožti valdomo objekto. Pati Agnė tai sugeba daryti neprimygtinai: moka būti ir nematoma, ir, situacijai keičiantis, užmegzti šiltą, žmogišką ryšį tiek su lėle, tiek su publika. Nors menininkės kūryboje ir atlikime iki šiol dominavo fizinio, judesio ir gatvės teatro praktikos, šiam spektakliui Agnė puikiai įvaldė lėlininkės meną ir, atrodo, ji nuoširdžiai ieško būdų, kaip praplėsti lėlių teatro žanrą, kaip jį sujungti su gatvės teatru. Nors „Je mʼévanouis“ pasiūlyto naratyvo negalėčiau pavadinti stipriąja spektaklio puse, tačiau pati menininkė aikštelėje tiesiog švytėjo. Įdomu, kaip Agnė Muralytė veikia erdvėje viena? Nuojauta kužda, kad ši įdomi kūrėja Lietuvos aikštelėse dar pasirodys.                      

Akimirka iš spektaklio „Je mʼévanouis“ („Išnykstu“), idėjos autorė ir atlikėja Agnė Muralytė (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Martyno Plepio nuotrauka

Iš „Akropolio“ prieigų sugrįžkime atgal į saulėtą, gamta alsuojantį, bet tądien stipraus vėjo skrodžiamą Zapyškį. Aikštėje tarp upės ir senosios bažnyčios turėjęs vykti šokio spektaklis „AeReA“ dėl vėjų buvo perkeltas į bažnyčios vidų. Simboliška, kad galios temas nagrinėjantis kūrinys atsidūrė pastate, primenančiame, kiek daug religija yra pareikalavusi žmonijos gyvybių. Vis dėlto, ši aplinka spektakliui tiko: ji padėjo sukurti intymumą ir leido maksimaliai susitelkti į kūrinį, kuris atrodė esąs ypač brandus visoje matytos programos panoramoje.

Menininkų Ginevros Panzetti ir Enrico Ticconi choreografinis darbas „AeReA“ – tai pirmoji performanso diptiko dalis, tyrinėjanti vėliavos idėjinę reikšmę ir jos simbolinę galią. Prieš pat pandemiją sukurtą darbą (2019), po dvejų metų jiedu pratęsė performansu ARA! ARA! (2021). Tais pačiais metais šis tyrimas buvo įprasmintas ir šokio filme „Silver Veiled“ (liet. „Sidabrinis šydas“).

Vėliava gali tiek vienyti, tiek skaldyti. Kviesti prisijungti ar rodyti ženklą trauktis. Būtent vėliavos, kaip simbolio, prieštaringumas paskatino menininkų duetą permąstyti jos reikšmes. Spektaklyje, atrodytų, beveik nieko nevyksta: vos keli visada išlaukti, lėti, besikartojantys ir šiek tiek kintantys judesiai, maksimaliai sufokusuoti žvilgsniai į tolį ir pilkos vėliavos. Atlikėjų kūnus jos tai užkloja, tai suplazda erdvėje, menininkams tiksliai atliekant simbolinį vėliavos sukinį. Spektaklio atmosfera – įtempta ir tanki. Ji papildyta ausiai nemaloniais industriniais garsais, kurie, regis, kviečia į kovinę parengtį. Garsas sukuria tolimo ginklų žvangesio ir žirgų kanopų dundesio asociacijas. „AeReA“ dirgina, kelia nerimą. Stebint judesių kartotę beveik pusvalandį, atrodo, prisikelia visas istorinis karo, agresijos, galios ir prievartos masyvas. Šiandienos neramumų kontekste jį patiriame dar įtempčiau.

Akimirka iš spektaklio „AeReA“ senojoje Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kūrėjai – Ginevra Panzetti, Enrico Ticconi | Vokietija, Italija (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Martyno Plepio nuotrauka

Viešnagę Kaune uždarė (labiau norisi sakyti – maksimaliai įkaitino) Lietuvos sveikatos mokslų universiteto sportinių žaidimų salėje įvykęs belgų choreografės Lisos Vereertbrugghen surengtas techno-folk šokio vakarėlis. Sakau vakarėlis, nes, sėdint žiūrovų kėdėse, labiau už viską norėjosi tiesiog gerai išsišokti.

Įsivaizduojama „While we are here“ – Kol esame čia – žinutė galėtų skelbti: maksimaliai atsiduokim dabarčiai ir gerai pasimėgaukim! Visiškai išsitaškykim, nes rytojus šią akimirką nebesvarbus. Kai kalbu apie visišką išsitaškymą, kalbu apie jį geriausiomis prasmėmis: kaip apie nenuilstantį kūno gyvastingumą, kuris pilnai atpalaiduojamas, kai leidžiame savęs netaupyti ir maksimaliai eikvoti. Kartu kalbu ir apie absoliučią laikinumo pajautą: kol esame čia, naudojamės savo kūnais, ir jais liudijame, kad esame gyvi.

Penki kūnai scenoje (Claire Godsmark, Dolores Hulan, Eimi Leggett, Castélie Yalombo Lilonge, Lisa Vereertbrugghen) tyrinėja kolektyvinio šokio svarbą. Šiame spektaklyje jungdama hardcore reivo ir folkloro šokio elementus, choreografė sukuria techno-folk stilių, kuris pabrėžia bendrystės ir džiaugsmo jausmą bei kviečia patirti kolektyvinio judesio galią.

Akimirka iš šokio spektaklio „While we are here“, choreografė Lisa Vereertbrugghen | Belgija (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Martyno Plepio nuotrauka

Atlikėjos, atrodo, iššoka ir palieka čia iki tol užlaikytą visą kūno krūvį. Ir jei spektaklio pradžioje šis kūnų išlaisvinimas regisi kaip įprastas dalyvavimas paprastame techno vakarėlyje, tai jau po keleto minučių gali pastebėti, kad Lisa Vereertbrugghen siunčia aiškią, atidirbtą judesio žinutę, kuri išsipildo viso spektaklio amplitudėje. Kartais net sunku susekti, kada ritmiški, tolygūs judesiai ir žingsniuotė iš techno pereina į folkloriniams šokiams būdingus žingsnelius. Pasak choreografės, skirtumų tarp tokių, atrodytų, skirtingų šokio žanrų, nėra jau tiek daug: jie panašiai atrodo ir vizualiai, o daugiausiai darbo tenka kojoms – spirti, treptelti, pašokti.

Ir išties, atidžiau pasvarsčius apie kolektyvinius šokius, juk bene labiausiai skiriasi aplinkybės, kontekstas, kuriame judesiai yra atliekami. Visi kolektyviniai šokiai yra skirti plačiajai publikai ir nėra labai sudėtingi: jie sukonstruoti taip, kad juos atlikti galėtų bet kas. Subkultūrose atliekami judesiai vienaip ar kitaip naudoja šokio fragmentus, ir čia susiduria seno-naujo atradimo džiaugsmas. Apskritai galima pastebėti, kad pastaruoju metu šiuolaikiniame šokyje vis dažniau atsigręžiama į istorinį, apeiginį, folklorinį šokį. Tradicija supinama su dabarties perspektyva, o „While we are here“ yra aukščiausio lygio tokio eksperimento pavyzdys.

Akimirka iš šokio spektaklio „While we are here“, choreografė Lisa Vereertbrugghen | Belgija (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Martyno Plepio nuotrauka

***

Grįžtu prie pradžios, tad ir prie klausimo, ar festivalyje gera būti žmogui? Reikia pripažinti, kad per šiuos metus festivalis „ConTempo“ ne tik tvirtai įsipynė į bendrą miesto audinį, bet ir pats miestui sukūrė (ir tebekuria) ne vieną audinio raštą, pelnydamas didžiulį publikos dėmesį ir plačias žiūrovų šypsenas. Žvelgiant retrospektyviai – akivaizdu, kad Kaunui tokio festivalio labai reikėjo. Neįmanoma nepastebėti festivalio plačios, nuoseklios ir įtraukiančios komunikacijos, taip pat ir fakto, kad festivalis nenustoja eksperimentuoti tiek siūlydamas autentišką programą, tiek ir erdves, leidžiančias šį miestą atrasti ir patirti nematytais rakursais.

Ir ypač malonu stebėti darnią, įsiklausančią, visiškai įsitraukusią, nuoširdžią komandą, kurioje justi tiek daug žmogiškumo ir paprastumo. Šis festivalis sąmoningai kuriamas taip, kad čia žiūrovui būtų gera būti. Tai rodo ir ypač gausiai žiūrovų lankomi renginiai, ir jų įsitraukimas. Tokio kiekio žiūrovų Vilniaus festivaliuose nesulaukiame net nemokamose programose; galbūt panašias minias surenkame „Kultūros naktyje“, – bet tai jau kitos istorijos.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 25 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Ugnė Kačkauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama