Rankraščiai, rasti dėžėse

„1990 m. Jūratė baigia Institutą. Nuo vasaros nebėra nei bendrabučio, nei maketinės. Kartais Jūratę pakviečia Nadežda Gultiajeva. Tiesiog duoda jai raktą, kai visa Nekrošių šeima išvyksta į Šiluvą ar Palangą.“

Rūta Oginskaitė, pristatydama savo knygą „kartu“, pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo dėžių, kurias Martynas Budraitis jai atnešė. Jose, devyniose ar dešimtyje, buvo Jūratės Paulėkaitės laiškai, užrašai, dienoraščiai. Rašyti ne į stalčių, bet ir ne viešai paskelbti – laiškai Rūtai Staliliūnaitei, Martynui, draugams, apmąstymai sau pačiai. Tai, kas knygos autorę nustebino. Tai, kas gali stebinti ir skaitytojus.

Rašydama knygas apie menininkus Rūta Oginskaitė neria giliai – į aplinką, į laiką, į galimą nujausti vidinį gyvenimą (o ar gali būti kitaip?). Kartais sukuriamas šioks toks atstumas, kaip knygoje apie Vladą Bagdoną, kur prieš skyrius eina anotacijos kaip iš viduramžių romanų; kartais nuoširdžiai pasitikima pačiu herojumi, ką jis besakytų (Vytautas Kernagis). Todėl skaitytojai patys gauna progą užeiti į tą butą ar gatvę, kurią jiems rekonstravo-sukūrė rašytoja, ir bando, kaip netyčia užklydę pašaliniai, susigaudyti, ką jiems čia esantieji sakys. Nes, kaip žinome, žmonės visada save kažkaip pristato, ir nebūtinai išverčia savo širdį pirmam pasitaikiusiam skaitytojui.

Knygą „kartu“ Rūta (čia nesigriebsiu oficialaus stiliaus ir vadinsiu, kaip gyvenime) kuria kaip spektaklį: skyriaus pradžioje išdėliojama spektaklio kompozicija – kas veikia, kur veiksmas vyksta ir kiek veikėjams metų. Pastaroji detalė svarbi, nes mes visada linkę suvokti žmogų iš šios dienos perspektyvos, pamiršdami, kad jis buvo jaunas ir nebūtinai brandus ar jau klasikas. Taip kartu ir keliaujame per Jūratės istoriją, įsivaizduodami ar net atsekdami, koks buvo jos kone kasdienis maršrutas Kaune tarp „gruodelkos“, teatro ir bendrabučio, Vilniuje tarp dailės instituto, jo bendrabučio ir teatrų. Tarp namų Berlyne ir didmiesčio teatrų.

Tai knygos pirmos dalies aplinka, po kurią Jūratė, būsimoji scenografė, klaidžioja ir bando suvokti ją, prisipratinti, įsiterpti į ją. Antroje jau ji aiškiai „įsipaišiusi“, įėjusi į erdvę ir pati kurianti ar perkurianti ją – keliaujame į teatrų, spektaklių vidų, todėl viskas hermetiškiau, uždariau.

Jūratė Paulėkaitė Taline (1993). Martyno Budraičio nuotrauka

Tai, kas nustebino autorę, stebino ir mane. Nieko nežinantis apie Jūratę žmogus, perskaitęs keletą jos laiškų, tikriausiai spėtų: tai knyga apie rašytoją. Nes taip dėlioti kalbą, jos sakinius neabejotinai gali ne tik ir ne tiek rašyti išmokęs, kiek turtingos kalbos ir jautrios savistabos žmogus. „Prausias dangus, korija sniegas, gūra varvekliai, drėksta žemė, ir aš atplyštu nuo savų vargų ir problemų (labai pavargau be džiaugsmo) laiminga, lyg visa tai vyktų pirmą kartą gyvenime. O viso labo tik dvidešimt pirmas pavasaris“ (p. 41). Kas čia – ištrauka iš Škėmos romano? „Vangstymosi nuo mąstymo technologija, kaip sako Oliveira. <...> Mane sugers abejingos gatvės, neįdomios paskaitos, kuriose privalu sėdėti, instrukcijos, terminai, taisyklės“ (p. 83), – aidas iš Cortázaro „klasių“. Arba laiškas Rūtai Staliliūnaitei: „Aš šiandien ubagas, nežinau, ko galėčiau Jums linkėti. Tegul tada vasara Jus pasaugo. Dėkoju labai už laiškelį, vienintelis veidas, virš manęs pasilenkęs“ (p. 100).

Jos klaidžiojimai po ano amžiaus pabaigos Berlyną, berankiojant teatro bilietų šakneles, kad galėtų jas pridurti prie jau apmokėtų ir taip palengvinti namiškių būtį, tiesiog fiziškai juntami: šalta. Tai visos tuo metu brendusios, santvarkų pervartas ištvėrusios kartos jausena. Savo bendraamžių laikyseną Jūratė išreiškė kaip joks kitas plunksnos praktikas: „Mano karta, tokia atsargi nepamilti ko nors per stipriai, taip bijanti nebūti per daug paprastais ir juokingais, greita ironizuoti ir kandžiotis“ (p. 84). Tas pats atsargumas, šaltis ir nepaisant visko, bandymai kurti, protestuoti, tvarkyti gyvenimą kaip tik įmanoma.

Tai jautrios, universalios būsenos, atveriančios ar prikeliančios ir skaitytojų patirtis. Antroje knygos dalyje leidžiamasi į kūrėjos ir jos kūrybos pasaulį, ir čia kažkiek keičiasi pats knygos žanras. Įsivaizduoju Rūtą, kuri svarsto, ką iš daugumos spektaklių atsirinkti, ir ryžtasi aprašyti visus, nes, suprantama, niekas kitas to nepadarys. Todėl priartėjama prie enciklopedijos, tik – išplėstos, praturtintos daugybe laboratorinių smulkmenų. Nusistovi šablonas „spektaklis – kūrėjų prisiminimai apie jį – kūrybos procesas – kritikų refleksijos“. Bet tai jau ir vadovėlis būsimiems scenografams, kurį derėtų paversti privalomąja jiems literatūra, ir vade mecum apskritai teatru besidomintiems. Ne vien proceso, kaip gimsta idėjos ir kiek jos transformuojasi, aprašymai, – čia visas paieškų, perkainojimų, krizių derinys – Jūratės bandymai, inspiracijos, suvokimai. „Scenografija – vizualinė režisūra? Jei tau priklauso išspręst spektaklio vaizdą, sukurti daiktams vaidmenis, sukomponuoti tarp jų aktorius (aktorius irgi tik scenografija), tai kas belieka režisieriui?“ (p. 104), – svarstė pradedančioji kūrėja, ir nors vėliau sampratos apie profesijų ribas kito, noras okupuoti visą spektaklio ir net teatro erdvę – liko.

Jūratė Paulėkaitė kuria scenografijos maketą Charlesʼio Gounod operai „Faustas“ (2009), kurią režisavo Gintaras Varnas Bratislavos nacionaliniame teatre. Martyno Budraičio nuotrauka

Ši medžiaga pašėlusiai svarbi ir teatro istorijai, nes tai tarsi personalinė, per vieną asmenį fiksuojanti poros dešimtmečių kaitą teatro biografija. Ypač turint omenyje, kad Jūratė dirbo su keliais svarbiausiais XX–XXI a. Lietuvos režisieriais. Ir jei tame procese dalyvavusiems daug kas žinoma ir prisimenama, vienas didžiausių Rūtos nuopelnų – šioje devyniasdešimtinių istorijoje iš atminties užkaborių ištraukta ir nuvalyta primiršta „Vaidilos“ teatro trupė su jos vos keliais spektakliais, bet ir su žmonėmis, iš teatro pasaulio neišnykusiais, o ir toliau kuriančiais kitose erdvėse.

Šias dvi ne tiek biografines, kiek ir konceptualiai skirtingas knygos dalis puikiai sujungia finalas, savotiška koda: sūnaus Mykolo pasakojimas kaip tiltas tarp asmeninių ir viešų patyrimų. Kas lieka, kai daug ko nelieka.

Dabar galima sakyti, kad lieka ir knyga. Solidi, graži. Bet tebus dar keletas žodžių apie formatą, kuris atitinka istorijos ar vadovėlio, skaitomo pasidėjus ant stalo. Vis dėlto ši knyga nėra tokia, o ją laikyti rankose nėra patogu – kilogramas (1060 g) vis tik sveria daugiau, kai laikai storą nemažų beveik 500 puslapių tomą. Jis papuoštas gausybe nuotraukų, bet kelia klausimų jų visų reikalingumas. Čia, be abejo, burbesiai, nepaneigiantys turinio, tačiau leidėjai apie tai vis labiau turėtų galvoti. Kad knygos ne tik turi tikti į lentynas, bet būti skaitomos ir skolinamos kitiems.

xxx

„1990 metais Jūratė baigia Institutą. Nuo vasaros nebėra nei bendrabučio, nei maketinės. Kartais Jūratę pakviečia Nadežda Gultiajeva. Tiesiog duoda jai raktą, kai visa Nekrošių šeima išvyksta į Šiluvą ar Palangą“ (p. 142).

Ne tuose namuose Aušros Vartų gatvėje, bet jau kituose gulėjo kelios dėžės su Eimunto Nekrošiaus repeticijų užrašais įvairiose knygelėse. Darbo dalis, pasiruošimas repeticijoms. Režisieriaus žmona Nadežda Gultiajeva ilgai svarstė, ar juos derėtų viešinti, bet vis dėlto nusprendė – galbūt, pati būdama kūrėja, suprasdama to prasmę. Taip atsirado „Eimuntas Nekrošius. Užrašai“. Knyga kaip tai, kas lieka po kūrėjo, kai jau išnyks ir tebevaidinami spektakliai, ir prašaps interneto kosmose vaizdo įrašai. Markas Aurelijus juk irgi rašė „Sau pačiam“, ir mes tai šiandien puikiai žinome.

Knygos „Eimuntas Nekrošius. Užrašai“ fragmentas

32 spektakliai – dramos, operos, laboratorijos, darbas su studentais. Sakytum – įžangos į spektaklius, atskleidžiančios režisieriaus mintis, koncepcijas. Bet tai išties ne vieši įrašai, o rašyti sau pačiam, visiškai negalvojant apie dar kitą galimą auditoriją. Todėl juos skaityti kiek painu, nelyg žvilgčioti per rašančiojo petį ir kartais likti nesupratus. Tuos sakinius, perleistus per scenos ir aktorių darbo filtrą, jau matėme – kaip kūrinius, kaip aktorių sukurtus vaidmenis. O čia suteikiama proga atsekti tos spektaklio minties, dar dažniau – jos realizavimo scenoje pradžią. Tuoj iškyla klausimų – pavyzdžiui, kurioje „Hamleto“ scenoje rodomi „Klaudijus ir Gertrūda. Abu Karaliai ant kėdžių, užsiima žemės ūkiu...“? (p. 36). Ką reiškia „Otelo žiūrėjimas pro rankų trikampį?“ (p. 62) ir t. t. Norint nuosekliai suprasti, tektų paaiškinimams parašyti dar vieną knygą – ar šią papildyti išnašomis, komentarais. Tik ar rasis ateities teatrologas, kuris imsis šio darbo – užregistruoti, koks sakinys ką reiškė, kaip jis kito iki galutinio varianto, o kurio sumanymo tiesiog buvo atsisakyta? Netikiu ir nesitikiu, o pagaliau – ar tai reikalinga? Vis tiek rastųsi aibės versijų, prisiminimų ir atminties paklaidų, ir tai būtų panašu į paties Nekrošiaus „Nosyje“ sukurto Gogolio paminklo situaciją, kur iš rašytojo stovylos plunksnas pešioja kas netingi, bet kūrybos esmės tai neatskleidžia. Šios knygos išleidimas, regis, ir grįstas tokiu tikėjimu.

Šie užrašai man išduoda kitką. Pirmiausia – paneigia įsivaizdavimą apie režisūrą kaip apie iš dangaus byrančią idėjų maną, kurią genijus kūrėjas tiesiog transliuoja repeticijų metu. Užrašai liudija, koks tai buvo darbas ir kaip atsakingai buvo ruoštasi repeticijoms. Tik po šių sakinių prasideda antra darbo pusė – pačios repeticijos ir jose gimstantis galutinis rezultatas.

Antra – tos mintys rodo, kiek giliai buvo įsiskaityta į kūrinius, kas ir kodėl pridedama, kaip tai reikėtų išreikšti. Atsiduriame kūrėjo galvos laboratorijoje, kur formuluojami ne tik klausimai sau, bet ir užuominos aktoriams: „Klaudijus... Slidi kaip žuvis. Šalta kaip žuvis. Supuvus kaip žuvis“ (p. 46). „Mauras – amžinas prasikaltusiojo jausmas“ (p. 63). O apie Makbetą, Mefistofelį ir „Tuoktuvių“ Tėvą zyzia musės!

Įdomus tariamosios nuosakos vartojimas – Nekrošius tarsi nenurodo, kas turi būti, bet – galbūt – kaip galėtų scena atrodyti, toks pasibandymas: „Mefistas sustabdytų Fausto ranką, ištrauktų popieriaus gniutulą iš kišenės, gal pieštukų saują – padėtų...“ (p. 95), „Durklu rašytų ant grindų: Gustavas – vardas ir taškas“ (p. 202).

Knygos „Eimuntas Nekrošius. Užrašai“ fragmentas: apie spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“ (p. 31)

Atrodo, kad spektakliams užsienyje ruoštasi nuosekliau, aprašymai kur kas platesni, detalesni, nes reikia išanalizuoti ir pateikti kitakalbiams (gal lietuviai aktoriai jau buvo įvaldę režisieriaus kalbą?), ilgiausias, regis, „Vėlinių“. Galima būtų žiūrėti jų vaizdo įrašą ir sekti, kas ir kaip buvo įgyvendinta. O koks raktas siūlomas Maskvos „Vyšnių sodo“ aktoriams! „Veikėjų vaidyba – lyg norėtų, kad jų gyvenimas būtų aprašytas“ (p. 77). Pjesė – „Keturių veiksmų visuotinė vienatvė“ (p. 78).

Reikia būti kantriam, ir prasikasus pro kartais neaiškius (ypač neteatralams) pastebėjimus staiga blyksteli gražus aforizmas. Nuostata statant „Faustą“: „Jau verčiau blogai, negu banaliai...“ (p. 89). Čechovo pasaulis: „Rusija. „Vyšnių sodas“ vyksta šalyje, kurioje viskas duodama tam, kad būtų atimta, ir taip per amžius“ (p. 77). „Net trumpa recenzija, sakytum turi sielą – neturi sielos“ (p. 203). „Aktorystė – nežemiška profesija, tai mokslas apie sielas“ (p. 281).

Galiausiai esminė priežastis rastis šiai knygai – ją reikia turėti mums, kaip visuomenei. Nebūtinai tik rašytojo ar filosofo sklandžias mintis, svarbios ir nuotrupos, kurių ne tiek daug liko praeinančių scenų pasaulyje (žinoma, čia nepralenkiamas Miltinis). Jau pats knygos rengimas turėjo priminti kontrabandinį knygnešių darbą – Nadežda Gultiajeva šifravo ranka rašytus puslapius, kuriuos perspausdino aktorė Dalia Storyk. Išties, sielų profesijos.

Ir tenka priminti liūdną ir save gerbiančiai visuomenei nesuprantamą faktą: greta šių Eimunto Nekrošiaus užrašų ir gausių spektaklių nuotraukų mes iš jo kūrybos beveik neturime nieko. Vos keli spektaklių įrašai klaidžioja internete, ir tai dauguma – rusiškai (anksčiau buvę „Menų spaustuvės“ svetainėje kone visi išnyko). „Pirosmani...“ dingo net iš LRT Mediatekos. Vis dėlto gal būtų laikas juos surinkti ir paskelbti, taip pat ir su subtitrais kitomis kalbomis – kaip vieną svarbiausių mūsų kultūros paveldo ženklų? Galbūt paties Nekrošiaus sukurtam „Meno fortui“, tapusiam Teatro, muzikos ir kino muziejaus dalimi, būtų įmanoma pasirūpinti šiuo palikimu? Ar paliksime tik legendą?

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Oginskaitė, Rūta. kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija. Vilnius: Inter se, 2024.

Eimuntas Nekrošius.Užrašai (sud. Rasa Vasinauskaitė). Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2024.

Autorius: Vaidas Jauniškis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama