Baleto jubiliejus prie jūros

Gruodžio 4-ąją Lietuvos baletas švęs 100 metų jubiliejų. Šią reikšmingą sukaktį pirmasis šventiniu tarptautiniu koncertu paminėjo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, jauniausias iš visų muzikinių teatrų Lietuvoje, tačiau taip pat susijęs su nenutrūkstama Lietuvos baleto meno tradicija ir jos šakojimusi į įvairius šokio kultūros reiškinius. Helmutas ŠABASEVIČIUS  

Atskleidė trupės tapatybę

Teko matyti vienus pirmųjų Klaipėdos baleto trupės pasirodymų dar senuosiuose, žinomo architekto ir scenografo Algimanto Mikėno suprojektuotuose Klaipėdos kultūros rūmuose, 1987-aisiais virtusiuose Klaipėdos muzikiniu teatru. Brangūs įspūdžiai iš praeities ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dabartis skiriasi kaip diena ir naktis. Dviejų dalių koncertas įvyko spalio 30-ąją – jame buvo galima susipažinti ir su teatro baleto trupės artistais, ir su svečiais iš kitų šalių. Svarbiausia – dabar kurianti teatro trupė, palaipsniui tampanti Lietuvos kultūros dalimi, nors didžioji dalis jos šokėjų baigę kitas pasaulio baleto ar choreografijos mokyklas ir Klaipėdoje įsikūrę ne taip seniai. Sveikintinos jaunų šokėjų pastangos skirti dėmesio Lietuvos kultūrai, palaipsniui su ja susipažįstant, savo kūrybinę energiją investuojant į kūrinius, tampančius jungiamosiomis Lietuvos ir kitų šalių šokio kultūrų grandimis. Pavasarį surengtoje choreografinių kūrinių programoje „Hommage à Čiurlionis“ Klaipėdos muzikinio teatro artistai kūrė įkvėpti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų, o baleto trupės meno vadovas iš Slovėnijos Gajus Žmavcas dar 2024 m. pateikė savo kūrybinę refleksiją apie vieną labiausiai žinomų Prūsijos istorijos asmenybių Herkų Mantą, pastatęs kompozitoriaus Antano Jasenkos parašytą dviejų dalių baletą „Legenda“. Epizodas iš šio baleto buvo įtrauktas į koncerto programą – šoko Anna Chekmarova ir Romanas Budko. Taip pat parodyti kiti G. Žmavco kūriniai: naujausios klaipėdiečių baleto premjeros „Saldžiakartės būties pastraipos“ fragmentas bei kompozicijos „Kontrastas minorinėje tonacijoje“ (šoko A. Chekmarova, Yanas Malaki, Oleksandra Borodina ir Francesco Polese) ir „Preliudas“ (solistai A. Chekmarova ir Y. Malaki). Muziką pastariesiems trims kūriniams sukūrė pats choreografas. Ji kartu su neoklasikine estetika pagrįsta choreografija leidžia apčiuopti G. Žmavco kūrybos braižą, kuris reikalauja iš artistų ištvermės ir susiklausymo, visame šiuolaikinės Lietuvos choreografijos kontekste išsiskiria aiškiomis formomis, išraiškingais pozų siluetais, įdomiomis kombinacijomis, kartu palieka šiokios tokios monotonijos įspūdį. Dar vienas Klaipėdos muzikinio teatro repertuaro kūrinys – ištrauka iš choreografo Douglaso Lee vienaveiksmio spektaklio „Kalista“ (rodomo su „Saldžiakartės būties pastraipomis“) – pristatė ne atskirus šokėjus, bet daugumą visos trupės narių, leido pajusti viso kolektyvo tapatybę, kuri formuojama iš raiškių judesių, turinį įgaunančių visų pirma dėl išbaigtumo ir tikslumo.  

Svečiai iš kitų šalių

Jausminiu požiūriu ypač niuansuotas atrodė Amsterdame kuriančios japonų šokėjos Madokos Kariyos šokis: choreografės Lea Ved sukurtas epizodas „Eik, eik“, kaip ir daugelis kitų choreografinių monologų, perteikė pačios šokėjos būsenas, o Rachel Anaïs Scott „Prisiminimas apie mus“ pagal Claude’o Debussy muziką kūrė įsivaizduojamą dialogą su žmogumi, kurio jau nebėra šalia. Šis jautrus duetas su atmintimi labai tiko skaidriam liūdesiui prieš Vėlinės. Šis kūrinys taip pat priminė, kad būtent šokis gali tiksliausiai perteikti artimą dviejų žmonių ryšį, apibendrinti jį iki asociatyvaus, metaforiško lygmens, muzikos ir judesio jungtimis atskleisti meilę, prisiminimų šviesą ir ilgesį. Panašias mintis sukėlė ir Berlyno valstybinės operos solistų Ianos Salenko ir Mariano Walterio atliktas choreografo Victoro Ulateso darbas „Sola“ pagal Arvo Pärto muziką, labai jautriai išryškinęs išsiskyrimo, netekties, vienatvės motyvus. Šie talentingi solistai taip pat šoko Arshako Ghalumyano kūrinį „Rytojaus šviesos“, kuriam papildomų prasmių suteikė ukrainiečių kalba Marios Kebuladze atliekamos liaudies dainos „Ой, не плачте, українці“ įrašas. Didelį įspūdį paliko prasminga, emociniu požiūriu subtiliai niuansuota I. Salenko judesių kantilena. Dviejų žmonių santykių peripetijas savo sukurtuose choreografiniuose epizoduose „Aštrumai ir lygumos“ bei „Tango“ perteikė choreografas Jevgenijus Gribas iš Estijos nacionalinės operos ir Marta Navasardyan – šiuos kūrinius jie atliko kartu, parodydami organiškas choreografines jungtis ir turiningą partnerystę. Šokėjai italai Martina Pasinotti ir Alessandro Casà iš Palermo „Teatro Massimo“ į Klaipėdą atvežė fragmentą iš choreografo Vincenzo Veneruso pagal Paolo Buonvino muziką sukurto šokio spektaklio „Anna“, kurio premjera įvyko 2023 m. Trumpas epizodas paskatino plačiau pasidomėti šiuo spektakliu, kuriame nagrinėjama smurto prieš moteris tema. Šokėjai taip pat pristatė visiškai kitokios, klasikinio baleto estetikos duetą iš Adoplhe’o Adamo baleto „Korsaras“, kuriam tinkamai perteikti reikia nepriekaištingos šokio technikos; atlikimo netolygumus artistai kompensavo temperamentu ir šokio nuotaika.  

Dvi poros iš Vilniaus

Sudėtingus klasikinio baleto repertuaro fragmentus į Klaipėdą iš Vilniaus atvežė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) šokėjai. Seniai Lietuvoje matytą „Grand Pas Classique“ pagal Danielio Aubero muziką, kuris atmintyje įstrigęs iš nušlifuotai parengto žymių Lietuvos baleto solistų Petro Skirmanto ir Nelli Beredinos koncertinio repertuaro, Klaipėdoje šoko Marija Kastorina ir Arata Yamamoto. Stebint choreografo Viktoro Gzovskio sukurto epizodo atlikimą, gerą įspūdį paliko lengvi, aukšti A. Yamamoto šuoliai, džiugi, šventiška jo šokio nuotaika, M. Kastorinos sukurtas ryškus savimi pasitikinčios balerinos įvaizdis. Dar viena pora iš Vilniaus – LNOBT baleto trupės pagrindiniai solistai Nora Straukaitė ir Olegas Ligai pasirinko neretai matomą „Pas de deux“ iš Ludwigo Minkaus „Don Kichoto“ ir atliko jį kaip dera tokios kategorijos artistams. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras solidžiai paminėjo Lietuvos baleto bendruomenės šventę. Tik galbūt pritrūko proginių akcentų scenoje – įžanginio žodžio ar vaizdinio ženklo, kurie padėtų į koncertą atėjusiems žiūrovams labiau įsidėmėti šią svarbią Lietuvos kultūros sukaktį (nors dedikacija Lietuvos baleto 100-mečiui buvo aiškiai matoma ir koncerto reklaminėje kampanijoje, ir plakatuose bei švieslentėse). Parengta pagal KVMT žurnalą „Ant bangos“, 2025 m. Nr. 2  

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama