Jurgita JASPONYTĖ poezija

Kol renku žoles   kapinių terasos ir namai obely pakibęs apynys saulė įsipainiojus žemai danguje – pusnyno atspindys atkartoja pustuštes erdves po sniegu sušalę obuoliai jas suras gal stirnos. nesuras obuolių tų – per arti namai   dilgelės švari briauna atrieks liepkalnio kalvas sušalusioj gelmėj perskros viską kol renku žoles liepkalnio daubos žalioj sterblėj.     Undenio undinės   Ugnei   Atėjau ir upe išsiliejau upėj pilna žuvies ir vėlių   plūduriuoji many tuo metu aš panyru į Zarasą imu prisimint kas esu ir kur man namai kur man grįžti   nors dar nežinau kaip ir tu nežinai kad išnėrus bus viskas kitaip – nebijok nes ir aš nebijau   žodžiai popieriun išsiliejo toliau viskas   net kaip šaukti tave dar nežinau aš pati dar bevardė bet jau   niania šaukia kitam krante – pinčiuk ežerenski   aš plaukiu ta kryptim nors, gal greičiau, srovenu.     Kitas krantas   kiekviena ateinanti banga perrašo krantą. tiktai tu nejudrus lieki jame stovėti. kol lenkiesi akmenuko, banga jį uždengia dešimtimis kitų. ir taip keičia krantą. tau tebestovint jame. judviejų žaidime tu visada tas – nejudrusis nes bet kuris tavo judesys prieš jos judesį yra niekas. ji diktuoja taisykles. o tu prisitaikai.   ji perdirba tavo paliekamas šiukšles todėl dabar lenkiesi paimt jos nugludinto stikliuko o ji dėlioja savojo kranto kaleidoskopą kurį stebėdamas penkiametis Palangos pajūry manei kad kitam jos krante Amerika viltingas sukeistas krantas   o dabar esi čia. Sudėliotas.     Vėjo marimba   Taip, aš nebuvau patenkinta kai pėsčiųjų tiltą virš geležinkelio apkalė medinėm lentelėm.   Ne, medis man labai patinka.   Bet nemačiau prasmės dabar naudot tą medieną senam tiltui jeigu tas tiltas ir be jos lig šiol tarnavo,   jeigu tas tiltas buvo kaip buvęs, man atrodė visa tai tiesiog medienos švaistymas, neekologiška.   Bet kai dabar einant tiltu vėjuotoj dienoj tiltas tampa vėjo marimba – gaudžia mušamas gūsių – aš jo klausausi ir priimu pokyčius nebevertindama. Tik klausausi gaudimo.     Didžiojo šuns nykštukinė galaktika. Vėlinės   man patinka labai bėgantys pieva vilkai nes iš miško į mišką jų kelias –   buvo lapkričio žilas ruduo (gal ir buvo kokia dar spalva, bet tamsoj nematyti) brido pieva vėlė – (giedodami ėjom jai iš paskos) nes iš tos atminties kiton josios kelias kur kapeliai ir supuvę kryžiai miške pilkapiai ir samanose tarp grybų žvakės –   ir ūmai šitie grybai ant žemės pradeda atitikti uždegtą danguje kažkurį (gal šunelio) gal net mūsų miškų platumoj neregimą Vilko žvaigždyną o viršum mūsų galvų vėlių kojom išmintas takas jungia mus su kita galaktika – Didžiojo šuns nykštukine:   užtat žemėje šiąnakt mes pasiklydom ir neradom žilam miške šitų pilkapių tiktai samanose šungrybių mažas žvaigžynas rodo, kad čia ir turėjom ateiti ir   nuo tų pilkapių atsklida pratisa savos genties daina – tos pilkos, kur vilkais vadina.     ***   Šįryt stebėjau žemės sukimąsi – jį geriausiai jauti horizonte tekant saulei ir mėnesiui leidžiantis –   žemė nešė mane kaip kad neša jau penktą dešimtį metų   tuo stebiuos šią akimirką tai atrodo stebuklas kurio paprastai nematai ir laikai kasdienybe arba apskritai niekuo nelaikai. o ji tave – laiko.  

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama