Druskininkuose pristatytas restauruotas maždaug 400 metų paveikslas

Paveiksle, kuriam – apie 400 metų, vaizduojamas šv. Antanas, ant rankų laikantis Kūdikėlį Jėzų. Jis tapytas aliejiniais dažais ant drobės, kuri tuo metu įprastai buvo įtempiama ant medinių lentų. Dailininkas nėra žinomas. Paveikslui skirti sidabriniai aptaisai anksčiau būdavo reikalingi apsaugoti nuo lietimo ir laikomi kaip votai – žmonių padėka už patirtas malones, išsipildžiusias maldas.

Manoma, kad paveikslą Druskininkų senajai (mūrinei) bažnyčiai kaip padėką, malonę ar palikimą 1881-aisiais dovanojo Antolekas Saladko, kurio inicialai užrašyti kitoje paveikslo pusėje.

Šv. Antano Paduviečio paveikslo ir sidabrinių apkaustų istoriją bei nuveiktus restauravimo darbus pristatė Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus vedėja, parapijos bendruomenės narė RIMUTĖ VINIARSKAITĖ. Vėliau susirinkusiesiems paveikslo sugrįžimo proga koncertavo Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (vadovas Povilas Vanžodis).

Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus vedėja Rimutė Viniarskaitė. Bernardinai.lt nuotrauka

R. Viniarskaitė pasakojo, kad prieš restauravimą paveikslo būklė buvo labai prasta – drobė atšokusi nuo pagrindo, vietomis ji buvo plika, dažų sluoksniai suskilinėję, kai kur nutrupėję. Paviršių dengė purvas, riebalai, tamsus lakas, kuris slėpė smulkias detales ir veidą. Paveikslas buvo apipelijęs, o senos surūdijusios vinys iškraipė jo formą.

2019–2020 metais paveikslą restauravo specialistė Dovilė Kokanauskaitė. Drobė buvo nuimta, išvalyta, ištiesinta, nutrupėję dažai atkurti pagal originalą. Pakeistas pagrindas – dabar paveikslas įtemptas ant naujo porėmio, kuris leidžia jam išlikti stabilios formos. Taip pat atkurta autentiška paveikslo išvaizda – jis vėl atrodo kaip prieš šimtmečius.

R. Viniarskaitė džiaugėsi sėkmingu paveikslo prikėlimu ir vadina jį reikšmingu tikėjimo paveldu, perduotu mums per daugelį kartų.

„Tai ne tik meno kūrinys, tai tikėjimu alsuojantis ženklas, primenantis, kad kiekvienas iš mūsų priklausome ilgam tikinčiųjų keliui, kurio tęstinumas priklauso ir nuo mūsų“, – kalbėjo bendruomenės narė.

Gilesnis žvilgsnis į paveikslą

Rezistencijos ir tremties muziejaus vedėja R. Viniarskaitė susirinkusius pakvietė atidžiau pažvelgti į paveikslą. Ji akcentavo, kad šis kūrinys vertingas ne tik dėl amžiaus ir meninės kokybės – jis turi ir istorinių sąsajų su konkrečia šeima bei laikotarpiu, o dar svarbiau – dvasinę vertę. Paveikslas atspindi šv. Antano viziją, kviečia į maldą ir tampa tarsi tiltu tarp mūsų ir Dievo. Tai gyva tikėjimo istorijos dalis, per šimtmečius atėjusi iki mūsų.

Restauruotas Šv. Antano Paduviečio paveikslas su sidabriniais apkaustais Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Bernardinai.lt nuotrauka Restauruotas Šv. Antano Paduviečio paveikslas su sidabriniais apkaustais Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Bernardinai.lt nuotrauka

„Paveikslo centre matome Kūdikėlį Jėzų, sėdintį šv. Antano glėbyje. Tai primena garsųjį jo regėjimą, kai maldoje jam pasirodė gyvas Jėzus kūdikio pavidalu. Jėzus laiko pasaulio rutulį, rodydamas, kad Jis yra pasaulio Viešpats, o laiminanti dešinė ranka liudija Jo gerumą ir palaimą. Šis vaizdas atskleidžia slėpinį: nors Jėzus – kūdikis, Jis vis tiek yra Karalius ir mūsų Atpirkėjas“, – pasakojo rezistencijos ir tremties muziejaus vedėja.

Šv. Antanas, tęsė ji, vaizduojamas jaunas, apsirengęs pranciškonų abitu, švelniai laikantis Kūdikėlį. Jo rankose – lelija, reiškianti skaistumą, ir knyga – tikriausiai Šventasis Raštas, nes jis buvo garsus Evangelijos skelbėjas. Viršuje matomas angelas laiko kaspiną su užrašu „Galingas kovojančiųjų skydas“ ir vainiką – ženklą, kad Antanas apdovanotas šventumo vainiku danguje. Tai priminimas, kad jis – mūsų užtarėjas kovose su gyvenimo sunkumais.

Apačioje pavaizduotas rožinis su Nukryžiuotuoju. Pasak R. Viniarskaitės, tai svarbus ženklas, parodantis, kad Jėzus atėjo į pasaulį mirti už mus. Net būdamas kūdikis, Jis jau yra mūsų Atpirkėjas. Tai Evangelijos santrauka paveiksle – nuo Gimimo iki Kryžiaus.

Bendruomenės narė taip pat kalbėjo apie šalia matomą koloną. Ikonografijoje ji reiškia tikėjimo tvirtumą, o praskleista užuolaida kviečia mus tarsi į dvasinę sceną – ženklas, kad žvelgiame į Dievo slėpinį. Fone išryškėja rožinės spalvos architektūra, simbolizuojanti Dangaus Jeruzalę arba Bažnyčią, į kurią visi esame pakviesti.

„Gamta, augalai, žolė primena Rojų, Dievo sukurtą pasaulį, kupiną tvarkos ir grožio. Spalvos paveiksle taip pat kalba. Ruda – šv. Antano nuolankumo ir neturto ženklas. Balta – skaistumo, šventumo ir nekaltumo spalva. Mėlyna nurodo į tikėjimą, dangų ir ramybę. Raudona – meilės ir kančios užuomina. Rožinė perteikia ramybę ir švelnumą, o tamsesni tonai apačioje pabrėžia Kryžiaus slėpinio rimtumą“, – meno kūrinio subtilybes atskleidė R. Viniarskaitė.

Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus vedėja Rimutė Viniarskaitė. Bernardinai.lt nuotrauka

Greičiausiai paskelbtas šventuoju

Pasakodama apie paveiksle vaizduojamą šv. Antaną Paduvietį, R. Viniarskaitė priminė, kad jis gyveno daugiau kaip prieš 800 metų – gimė 1195 m. Portugalijoje tikinčiųjų šeimoje. Jaunystėje jis įstojo į augustinų vienuolyną, o vėliau tapo pranciškonu – tame pačiame vienuolyne, kurį įkūrė šv. Pranciškus Asyžietis. Antanas greitai išgarsėjo kaip nuoširdus ir įtaigus pamokslininkas – jo žodžiai taip paliesdavo žmonių širdis, kad daugelis atsiversdavo. Ji priminė, kad net pats šv. Pranciškus vadino jį mylimuoju broliu.

Gyvenimo pabaigoje šv. Antanas daug sirgo, bet liko ištikimas savo pašaukimui. Mirė tardamas: „Aš matau savo Viešpatį.“ Prie jo kapo greitai pradėjo vykti stebuklai, ir jau po vienuolikos mėnesių popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju – tai greičiausia kanonizacija Bažnyčios istorijoje. 1946 metais popiežius Pijus XII suteikė jam Bažnyčios mokytojo titulą.

„Jo paveiksluose dažnai vaizduojama viena ypatinga vizija. Sakoma, kad meldžiantis vienumoje jam pasirodė kūdikėlis Jėzus – ne sapne, bet gyvas ir spindintis. Jis atsistojo prieš Antaną, o šis jį švelniai paėmė į glėbį. Ši scena atskleidžia šv. Antano artumą Kristui – ne tik protu, bet ir širdimi. Būtent ši akimirka ir vaizduojama mūsų bažnyčios paveiksle“, – aiškino bendruomenės narė.

Šv. Antanas Paduvietis. Pixabay.com nuotrauka

Šv. Antanas nuo seno laikomas globėju pametus ne tik daiktus, bet ir ramybę, viltį. R. Viniarskaitė susirinkusiesiems pasakojo istoriją, kai kartą vienuolyno brolis pavogė šv. Antano pamokslų knygą – tuo metu ji buvo labai brangi, nes viskas buvo rašoma ranka. Šv. Antanas ilgai neliūdėjo, bet meldėsi. Ir štai – brolis grįžo, atsiprašė ir sugrąžino knygą.

Nuo tada žmonės ką nors praradę kreipiasi į šv. Antaną. Ir iki šiol daugelis liudija jo užtarimu randantys ne tik raktus ar pinigus, bet ir ramybę, viltį bei tikėjimą.

Menas bažnyčioje – šventi langai į Dievo pasaulį

R. Viniarskaitė susirinkusiems priminė, kodėl bažnyčioje matome paveikslus ir kitą sakralų meną. Ji pasakojo, kad nuo seniausių laikų, kai daugelis žmonių dar nemokėjo skaityti ir neturėjo galimybės turėti Biblijos, paveikslai tapo tarsi šventais langais į Dievo pasaulį. Jie padėjo žmonėms suprasti Evangelijos žinią, susipažinti su šventųjų gyvenimu ir giliau išgyventi tikėjimą.

„Bažnyčios paveikslai padeda mums įvairiais būdais. Jie primena šventųjų pavyzdį, jų meilę Dievui ir artimui. Jie skatina mus nuoširdžiau melstis, nes žvelgdami į šventuosius esame kviečiami sekti jų tikėjimo keliu. Taip pat per paveikslų grožį širdis atsiveria ne tik žodžiams, bet ir Dievo artumui. Tad paveikslai nėra vien papuošimai – jie yra liudijimas apie Dievo veikimą per šventuosius ir kvietimas mums patiems būti gyvąja Bažnyčia“, – kalbėjo bendruomenės narė.

Kaip pasirenkami siužetai, kas vaizduojama paveiksluose? Anot R. Viniarskaitės, tai priklauso nuo kelių svarbių veiksnių, pavyzdžiui, bažnyčios titulo.

„Mūsų atveju – Škaplierinė, todėl natūralu, kad bažnyčioje yra daug Švč. Mergelės Marijos atvaizdų. Kitas veiksnys – vietinės pamaldumo tradicijos. Lietuvoje šv. Antanas nuo seno labai gerbiamas, todėl jo atvaizdai yra dažni. Galiausiai paveikslai gali būti kuriami kaip padėka už išklausytą maldą ar asmeninę intenciją, kai žmonės juos užsako kaip auką“, – aiškino rezistencijos ir tremties muziejaus vedėja.

Restauruotas Šv. Antano Paduviečio paveikslas su sidabriniais apkaustais Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Bernardinai.lt nuotrauka Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama