Vyskupas emeritas J. Kauneckas: „Mano tikėjimui pamatus sudėjo vyskupas Kazimieras Paltarokas ir jo „Katekizmas“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Per savo gyvenimą, apėmusį carinės priespaudos, nepriklausomybės atgavimo ir sovietinės okupacijos laikotarpius, vyskupas K. Paltarokas tapo tikėjimo ir tautos ištikimybės liudytoju, palikusiu ryškų pėdsaką Panevėžio krašto ir visos Lietuvos dvasiniame bei visuomeniniame gyvenime. Retas tikintis žmogus nežino vyskupo K. Paltaroko testamentinio troškimo: „Net ir miręs dar norėčiau jums patarnauti.“
Prisiminti šią iškilią asmenybę dienraštis „Bernardinai.lt“ pakvietė Panevėžio vyskupą emeritą JONĄ KAUNECKĄ.
youtube.com video
Jums teko pažinti vyskupą Kazimierą Paltaroką – kaip jį prisimenate, kas įstrigo jūsų atmintin?
Man atmintin įstrigo susitikimai, kai buvau dar vaikas. Pirmą kartą vyskupą sutikau žmonių minioje Pasvalyje, kai man buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Šis sakramentas tada buvo suteiktas tūkstančiams tikinčiųjų, nes tuometinė valdžia neleisdavo vyskupui dažnai išvažiuoti. Tada jis rezidavo Vilniuje.
Man visam gyvenimui atmintyje išliks nepaprasta žmonių pagarba vyskupui. Kai jis buvo atlydėtas paskutinėje kelionėje iš Vilniaus į Panevėžį, keliu nuo Velžio apie dešimt kilometrų kunigai nešė jo karstą iki Panevėžio katedros, kurioje jis vėliau buvo pašarvotas.
Mums, melioracijos studentams (vyskupas Jonas Kauneckas mokėsi Panevėžio hidromelioracijos technikume – aut. past.), be abejo, niekas neleido dalyvauti laidotuvėse, tačiau mes naktimis ėjome budėti prie karsto. Kėlė nuostabą tai, kad ir moksleiviai nepaprastai gerbė vyskupą, mat tuo metu Paltarokas buvo vienintelis Lietuvos vyskupas.
Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros nuotrauka
Šiais metais minime vyskupo Kazimiero Paltaroko gimimo 150-ąsias metines. Kitais metais minėsime dvi jubiliejines datas, susijusias su jo asmeniu: sukaks šimtas metų, kai Paltarokas buvo konsekruotas vyskupu, ir šimtas metų Panevėžio vyskupijai, kurioje jis daugiau nei 30 metų tarnavo pirmuoju vyskupu. Kokį regite vyskupo Paltaroko vaidmenį Panevėžio krašto ir visos Lietuvos dvasiniame bei visuomeniniame gyvenime? Juk jam vyskupiją teko kurti, galima sakyti, nuo pačių pamatų.
Jau prieškariu Paltarokas pasižymėjo kovoje už tikėjimą, kovojo su anuometine tautininkų valdžia, kuri stengėsi slopinti Bažnyčią – juk tada buvo pažeistas konkordatas su Vatikanu – buvo draudžiama organizuoti katalikiškas jaunimo organizacijas – ateitininkus, pavasarininkus, angelaičius.
Vyskupas Paltarokas visą laiką atkakliai gelbėjo nuskriaustus mokytojus ir už juos kovojo. Jo atsiminimuose išlikusi gražiai atskleista istorija apie ateitininkų kongresą Palangoje 1937 metais. Jis visiems papasakojo, kaip pas jį naktį atėjo tikybos mokytoja, dirbanti gimnazijoje, ir guodėsi esanti šalinama iš darbo. Vyskupas pasakojo, kaip ją suklupusią pakėlė, pabučiavo ir pasakė: „Kitaip negalėjau pasielgti.“ Ateitininkų kongreso jaunimas tiesiog šaukė „Valio!“, „Garbė!“, mergaitės vyskupą apmėtė gėlėmis, vyrukai pasodinę ant kėdės kilnojo aukštyn.
Žmonės vyskupą labai mylėjo. Nesistebiu, kad per jo laidotuves tarp žmonių pasklido žinia, esą jis norėjo būti palaidotas ant tako, vedančio į katedrą. Dabar galvoju, kodėl buvo tokia žmonių nuomonė. Vyskupas nuolatos rašė, kalbėjo: „Aš trokštu visada jums priminti tikėjimo laikymąsi. Net miręs norėčiau jums tarnauti.“
Galvojau, o kaip jis primins, kad miręs norėjo tarnauti. Tai štai žmonės ir sukūrė tą mintį, jog jis gulės ant tako, kad kiekvieną einantį į bažnyčią sutiktų žvilgsniu, primintų: „Ar laikaisi tikėjimo? Juk aš noriu būti su tavimi, noriu tau žadinti tikėjimą. Ar neišduodi tikėjimo?“
Gal todėl žmonės sukūrė mintį, kad vyskupas Paltarokas norėjęs būti palaidotas ant tako į katedrą.
Vyskupo Kazimiero Paltaroko antkapis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje. Gintaro Lukoševičiaus / Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros nuotrauka
Jūsų Ekscelencija, išskirtinis vyskupo Paltaroko gyvenimo ir veiklos rezultatas yra jo sudarytas ir išleistas „Katekizmas“ – katalikų tikybos pirmamokslis. Teigiama, kad jis sovietmečiu buvo kelių kartų lietuvių tikėjimo mokykla. Galite tai patvirtinti?
Taip. Aš esu net skaičiavęs: „Katekizmas“ kopijuotas 2,5 milijono kartų – ir ne tik Panevėžio vyskupijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Tas mažasis „Katekizmas“, tikybos pirmamokslis, yra didžiausias vyskupo žygdarbis, didžiausias jo darbas. Jis yra ne tik mano, bet ir milijonų lietuvių karta po kartos tikėjimo pagrindas. Komunistai juk neleido spausdinti net Šventojo Rašto, kitų religinių knygų. Taigi tikybos pirmamokslis buvo vienintelė galimybė mokytis tikėjimo. Visi mano tikėjimo pagrindai buvo sudėti per Paltaroko „Katekizmą“.
Apie Paltaroko „Katekizmą“ pasakyta daug gražių ir reikšmingų žodžių. Štai dar vieni iš jų: „Kiek milijonų vaikų ir suaugusiųjų iš šios knygelės išmoko tikėjimo tiesų, žino tik vienas Dievas.“ Jūs, kaip ir užsiminėte, esate labai aukštai įvertinęs minėtą „Katekizmą“ – kaip tai apibūdintumėte?
Mano tikėjimui pamatus sudėjo vyskupas Kazimieras Paltarokas ir jo „Katekizmas“.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros nuotrauka
Šiais metais minime vyskupo Kazimiero Paltaroko gimimo 150-ąsias metines. Kitais metais minėsime dvi jubiliejines datas, susijusias su jo asmeniu: sukaks šimtas metų, kai Paltarokas buvo konsekruotas vyskupu, ir šimtas metų Panevėžio vyskupijai, kurioje jis daugiau nei 30 metų tarnavo pirmuoju vyskupu. Kokį regite vyskupo Paltaroko vaidmenį Panevėžio krašto ir visos Lietuvos dvasiniame bei visuomeniniame gyvenime? Juk jam vyskupiją teko kurti, galima sakyti, nuo pačių pamatų.
Jau prieškariu Paltarokas pasižymėjo kovoje už tikėjimą, kovojo su anuometine tautininkų valdžia, kuri stengėsi slopinti Bažnyčią – juk tada buvo pažeistas konkordatas su Vatikanu – buvo draudžiama organizuoti katalikiškas jaunimo organizacijas – ateitininkus, pavasarininkus, angelaičius.
Vyskupas Paltarokas visą laiką atkakliai gelbėjo nuskriaustus mokytojus ir už juos kovojo. Jo atsiminimuose išlikusi gražiai atskleista istorija apie ateitininkų kongresą Palangoje 1937 metais. Jis visiems papasakojo, kaip pas jį naktį atėjo tikybos mokytoja, dirbanti gimnazijoje, ir guodėsi esanti šalinama iš darbo. Vyskupas pasakojo, kaip ją suklupusią pakėlė, pabučiavo ir pasakė: „Kitaip negalėjau pasielgti.“ Ateitininkų kongreso jaunimas tiesiog šaukė „Valio!“, „Garbė!“, mergaitės vyskupą apmėtė gėlėmis, vyrukai pasodinę ant kėdės kilnojo aukštyn.
Žmonės vyskupą labai mylėjo. Nesistebiu, kad per jo laidotuves tarp žmonių pasklido žinia, esą jis norėjo būti palaidotas ant tako, vedančio į katedrą. Dabar galvoju, kodėl buvo tokia žmonių nuomonė. Vyskupas nuolatos rašė, kalbėjo: „Aš trokštu visada jums priminti tikėjimo laikymąsi. Net miręs norėčiau jums tarnauti.“
Galvojau, o kaip jis primins, kad miręs norėjo tarnauti. Tai štai žmonės ir sukūrė tą mintį, jog jis gulės ant tako, kad kiekvieną einantį į bažnyčią sutiktų žvilgsniu, primintų: „Ar laikaisi tikėjimo? Juk aš noriu būti su tavimi, noriu tau žadinti tikėjimą. Ar neišduodi tikėjimo?“
Gal todėl žmonės sukūrė mintį, kad vyskupas Paltarokas norėjęs būti palaidotas ant tako į katedrą.
Vyskupo Kazimiero Paltaroko antkapis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje. Gintaro Lukoševičiaus / Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros nuotrauka
Jūsų Ekscelencija, išskirtinis vyskupo Paltaroko gyvenimo ir veiklos rezultatas yra jo sudarytas ir išleistas „Katekizmas“ – katalikų tikybos pirmamokslis. Teigiama, kad jis sovietmečiu buvo kelių kartų lietuvių tikėjimo mokykla. Galite tai patvirtinti?
Taip. Aš esu net skaičiavęs: „Katekizmas“ kopijuotas 2,5 milijono kartų – ir ne tik Panevėžio vyskupijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Tas mažasis „Katekizmas“, tikybos pirmamokslis, yra didžiausias vyskupo žygdarbis, didžiausias jo darbas. Jis yra ne tik mano, bet ir milijonų lietuvių karta po kartos tikėjimo pagrindas. Komunistai juk neleido spausdinti net Šventojo Rašto, kitų religinių knygų. Taigi tikybos pirmamokslis buvo vienintelė galimybė mokytis tikėjimo. Visi mano tikėjimo pagrindai buvo sudėti per Paltaroko „Katekizmą“.
Apie Paltaroko „Katekizmą“ pasakyta daug gražių ir reikšmingų žodžių. Štai dar vieni iš jų: „Kiek milijonų vaikų ir suaugusiųjų iš šios knygelės išmoko tikėjimo tiesų, žino tik vienas Dievas.“ Jūs, kaip ir užsiminėte, esate labai aukštai įvertinęs minėtą „Katekizmą“ – kaip tai apibūdintumėte?
Mano tikėjimui pamatus sudėjo vyskupas Kazimieras Paltarokas ir jo „Katekizmas“.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
