Dalia TAMOŠAUSKAITĖ Eilės

X  X  X   Jeigu Ištarsi „Taip“, aš vis tiek Atakysiu „Ne“: Eiti Prieš Vėją Apsimoka labiau – iškart Nudžiovina Ašaras. (O Būt Pakeltam į orą Ne taip jau ir Baisu. Nebent Nuneštų ten, Kur išplitę Miškų Gaisrai... Juk Aistra – tarsi Deguonis Ugniai.) Bet aš Šios Pamokos Neišmoksiu net Palikta Kartoti Kurso: Kai Kurie Reiškiniai Žemėje – tik Kas Kelis Tūkstančius Metų (tiesiog Nusikaltimas jų Nematyt). Nors Žiūrėti plika akimi Pražūtinga – Gali Apakti. Bet ir Tokia Lemtis nėra Baisiau Už Tą, Kuri Gali Ištikti Be Meilės.     X  X  X   Susitarkim, kad Nebus jokių Perkėlų, jokių Keltų. Tik Tiltas. O Ant Jo – tik Vėjas... Kuris Geriausiu Atveju Aptėkš vandens Purslais, Blogiausiu – Numes Už Turėklų Į Jūrą. Bet tu Neturėsi nė vieno Atsarginio Varianto – tik Čia ir Dabar. Nes Už tos Ribos – jau jokioms Laiko Kategorijoms Nebepavaldus Laikas. (Kodėl, Kai Šypsaisi, Akys – vis tiek Liūdnos?.. Net Į Langą Atsimušusioje žvakės Šviesoje.) O jeigu Staiga Persigalvosi – Nebenorėsi Žaist, visi Surinkti Taškai Atiteks Priešininkui. Tau, Kokiu Galėjai Būt... Bet Nebuvai.     X  X  X   Tos saulės Žvaigždės upėje Ne Man. Ir ne mano. (Bet Nepertrauk – Leisk Baigti!.. Nors Daugiau nieko ir Nepasakysiu.) Tyloje yra Visi Garsai. Kaip Tamsoje – Visos Spalvos. Tiktai Kas ir Kada yra Laikas? Ar tik tada, Kai besąlygiškai Laikomės Vienas Kito?..     X  X  X   Nebėkime Prieš Vėją Susikibę Rankomis: Žūklės Sėkmė Priklauso ne Nuo Tinklo Akių, o nuo žuvų Dydžio. Bet, nors Daugiabučio Languose ir Nematyti Galvų, Nebesusigrąžinsi to Laiko, Kai Skubėjai... Nors Nebuvo Pas Ką: aš Buvau Išėjusi Iš Nevilties... Iš Proto... Iš Savęs... Nors visos Kelrodės ir Riboženkliai Sulankstyti ar Nusukti Priešingomis Kryptimis. Nors Kaulai jau kadais Apžėlę tankia Žole. Ar Tai ir Yra Meilė?..     X  X  X   Už Lango – tokia pat Palata. Tik Su Šešiomis Lempomis (vietoj trijų): Pusė – Šviesesnės, Pusė – Tamsesnės. Kurios iš jų Tikros? Aš Viską Padariau, Kad Būčiau. (Net Kai Debesys švietė Taip Arti, Jog Tereikėjo tik Praverti Langą ir Žengti.) O gal mūsų Medis Išleido naujų Šakų – radosi Daugiau Scenarijų... Ir Iki Dešimtos Veiksmas ne baigsis, o tik Prasidės... Su visais Padažais, Kurie Išdegins Gerklę Iki Spjaudymosi Krauju... Krauju tų Akimirkų, Kurios Pakeliui Į jau Nebepakylančią Saulę?..     X  X  X   Nebepilk man Vyno – aš Apgirtus dar Nuo ano Sausio. Taurė tiesiog Sprogo Rankoj – Guolyje Pilna stiklo Šukių?.. Dievai per seni – jų Nesurinks. (O ir Į Kurį dabar Kreiptis, jei Vienam tiesiog Spjovėm Į Veidą... ) Viskas – tik Sutapimai, o Sutapimų Nebūna: tai, Kas Negyvu Paukščiu Prasidėjo, Negyvu Turėjo ir Baigtis. (Jeigu Buvo kada Prasidėję...) Nuo Tada aš ir Nekenčiu Paukščių. O jau tos „Dangaus gyvos Žirklės“... „Happiness Depends Upon Ourselves“ išgraviruota Ant Sužadėtuvių Žiedo. (Sužadėtuvių Su Langu, Į Kurį jos Atsitrenkdavo.) Reikės Pasigavus kokią Apžieduot, Kad... Laimės Tempiama Žemyn, Nusisuktų Sprandą.     X  X  X   Vis Tiek Nesuprasi, Ką Turėjau Omeny... Kai Tamsus Ekranas. Ir visai Neįmanoma Prisimint... (Bet ir Nereikia!..) Nes Daug dalykų Sukuriame vienu Spragtelėjimu Pirštais. O paskui Kaltiname... Ne, tik Jaučiamės Pralošę. Netgi tai, Ko niekada Neturėjome. Raudona Ir juoda... Juoda ir raudona... Bet tai Ne Romano Pavadinimas – Pavadinimo Nėra. Yra Tik 3 D Skausmas. Nors, net Priartinus vaizdą, Niekas Nesikeičia – Tuštumos vis Daugiau... Ir vis Mažiau Laiko.     X  X  X   Tau Išėjus, Viskas Grįžo Į Pradžią. Į senas Nuotraukas Nutrintais Kampais ir Išblukusiais Veidais. (Ar Prarasti Atmintį – Nusikaltimas?..) Juk Paslysti taip Lengva!.. (Užtenka vieno Neatsargaus Žvilgsnio ir...) O Genėti Reikia Mokėt: kai kurios Žaizdos Neužgyja. Net Pavasarį. Ir Iš Drėgnos Medienos Sukaltų Durų Nei Atidarysi, Nei Uždarysi – Teks Obliuot.   Skauda?.. Vis dėlto Kažką Pražiūrėjom. Net jei Nežiūrėjom. Ir net jei visai Nebuvo Ką.     X  X  X   Sutarkime taip: kai Rasiu – ir Parodysiu. Tad dabar Neklausk nei Ko, nei Kam Ieškau. Nėra pasauly Tiek Dievų, Kiek turiu Prašymų?.. Čia Nuo Rudens taip Silpna: kai visa Be Lapų, tai Paaštrėja. Koks skirtumas, Antverpenas Ar Niujorkas, – Akis Reikia Apvesti Juodai. Kitaip Susiliesi Su savo Tamsa... Ir Nebeliks net to, Ko Nėra. Bet, dėl Dievo meilės, tik Neklausinėk, Kas tai: vos Spėsim Įvardint, o jau Nebebus. Ir verčiau Neminėkim vienas kito Vardų: Jie – tik Skyrybos Ženklai vienam Sakiny. Vienam sakiny Iš Vieno Žodžio. Tad Būsim tik tol, Kol jo Neištarsim.     X  X  X   Nebeieškokim – jau Ruduo: jei Vienoj Pusėj Nejuda Nė menkiausia Šakelė, Kitoj Vėjas Košia kiaurai – Ligi Kaulų. Tad Visa Įgauna Kitokias Prasmes.   Tada tiktai Dygo, tik Sprogo ir Skleidės... Atrodė, Tereikia Ištvert... Tik reikia Išlaukt... Ir Sulaukti.   Dabar visos Spalvos Purvinos. Plauk kiek nori – Pratrinsi tik Skylę, kurios Nebebus Kuo Užkišt. Net Kriauklytė Pasidalijo Pusiau...   Baigta.   Artėja Žiema. Kaip niekad Sunki. Kaip niekad Gili. Ar Išliksim?..     X  X  X   Na, štai ir Viskas – Neliks Nė menkiausio Ženklo. Nors ir taip Vargu, ar Bebūtume ką Aptikę. O dar ta Pūga... Netikiu Prietarais – nei Ženklais, nei Stebuklais. Ir kai Išmoksiu Burt Lenormand Kortomis, niekam Nesakysiu, Ką kuri Reiškia, – Taip Gali Kiekvienas. O Meluot, Kad Nekrusteltų nė Raumenėlis... Sakai, ir vėl Pradedu?.. Tebūnie – Užbaigsiu nė Nepradėjus: Nebus nei Kerų, nei Burtų, nei Prakeiksmų, nei Užkalbėjimų. Nieko. Girdi?.. Visiškai nieko. Tarsi Tavęs nė Nebūtų.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama