Dainius SOBECKIS

Dainius SOBECKIS     Trubadūras   ašarojau liejantis žodžiams iš vargo gelmių   briksėjau skystam virale trūkstant bulvių   cirpiau nueinančiai vasarai įsikibęs padelkų   čirškiau neradęs ėdalo apsnigtoj lesykloj   gaigalavau nuo kojos ant kojos praeinančias dienas   kverkščiau išsprūdusio upėtakio tarp mano nagų   liaukojau rugiapjūtės lietaus atnešusio tvaną   inkščiau perpus padalintų sąnario kremzlių   mauliojau išgirdęs atodūsius gegužės šalnų   niurzgėjau tapęs nematomu prie stalo pietų   pirpiau nubudęs iš sapno vidunakčio bedugnėje   ruduliavau užmirštas tėvo išėjusio patiltėn   staugiau vilkų gauja užtikęs aukos kvapą   šniukšėjau nustojęs uoslės po gaisro   unkščiau laimę praradęs suskilusioj geldoj   vyvėjau gimęs ėriuku nuvirtusiom kojom   zurzėjau ant viso pasaulio saulę praradęs     Vienas trijuose   kuo toliau priekin tuo labiau akys gręžiasi atgalios   praeitin penkis šimtus metų prieš mūsų erą   atrodo lyg akimirka kuri užgimė nemiršta   trys drambliai laikantys Žemę   Konfucijus Sidharta Gautama Vardhamanas Mahavyra   ne trys viename bet vienas trijuose   dar neužgimęs pasauly     Babilono griūtis   bevertės pastangos kūrybinės kibirkštys   alinantys metai saulės kaitroje žiemos sąstingyje   neregėtos išmonės negirdėta išmintis   visi tūkstantis ir vienas stebuklas viduramžių Viduržemio lyriniam subjektui   norėk gyvenk ir veiskis užpildyk ne tik Žemę jos palydovą palydoves gretimas planetas tolimiausius užkampius neištirtos visatos   juk viskas pagal planą nuo pabaigos pradžios link   homo deus     Imtynės   žiniuonė ėmė man burti iš arbatos   puodelis nei pilnas nei tuščias   nei artipilnis anei artituštis pusiaujuje   bus kliūtys su barjerais kopiant karjeros laiptais   išgėrus arbatą burtažodžiai plūdo tirščių pavidalu   galima tikėtis spartesnio žingsnio per dvi pakopas tik saugotis griūties   vos neparvirtau permetęs per petį savo lemtį     Visa galybė   įvaldžiau visas esaties ir neesaties formas   gyvasties ir miruolių būsenas   man paklūsta cheminė medžiagų sudėtis biologinė įvairovė pažini ir nepažinūs fizikos dėsniai   man pavaldūs visi metų laikai   praeitis viduramžių apšvietos renesanso klystkeliai   ateitis dykros ir smėlio audros apleistuose miestuose   sueitis septyniasdešimt dviejų lyčių atskilusių nuo ledkalnio viršūnės   man lieka nepavaldi dabar akimirka pasauly esanti nūnai     Kryžkalnis   ne tik Saulės mūšio vieta turi ženklą matomą ankstyvosios krikščionybės puoselėtojams   bet ir Giewonto kalnas apjuostas grandinėmis kuriomis galima prisirakinti it Prometėjui arba tapti pliusiniu iš ganytoju   turistų džiaugsmui     Žaismė   dominuoja pasauly garsai sidabro atspindžiais laukdami eilės užkulisiuose solfedžiuodami šešėlių teatrą fanatiškai puldami mirtiną užkratą registruotą saulėlydžio domino kauliukų partijoje     Ant bangų   liūtis praūžė nuplovė ne tik dulkes   plaukia mano laivas ne prieš srovę pasroviui per krioklius   keleiviai laikosi įsikibę išsišovusių konstrukcijų   priekyje regėti sūkuriai   trauk juos velniai   vieno išvengti pavyko kitas įsuko laivą su keleivių kroviniais   pro kanalizacijos šulinio dangtį     Ne vilties   gyvenu iš ne vilties   jokia gyvatė neteikia manom kraujagyslėms raganos puodo nuodingo nuoviro   nors imk ir pripiešk tarškų per kūną raupsai bijo manęs labiau nei velnio   neišeina padaryti vyno stebuklo kiek begerčiau vis tiek myžu šlapimu   nei duonos anei žuvies nebėra ant stalo ašakų syvus laižo nususęs katinas   nešioju akinius neperšaunamais stiklais dar įžiūriu pirmą okulisto eilutę   paskutinė uždengta pažinimo medžio lapu   valtis skęsta grimzta ežero dugnan nebemoku čiuožti   pačiūžos rūdija Raudonosios jūros dugne   laukia gelbėtojų iš artimųjų rytų   pasiuntinių pristatančių greitąjį paštą   ne viltingai skelbiančių tik ėjimo vandeniu čempionato rezultatus     Diena, kai aš miriau   šuniškas mano gyvenimas šventą šeštadienį   išlupant dvidešimt ketvirtą kalendoriaus ertmę   dvasingai mėgaujuos karšto rūkymo karveliu nevertu nė vieno mano plauko styrančio kirkšnyje   apsirėdau šešių nyčių tunika nenumetęs nė vieno trupinio nuo stalo šunyčiams   išgeriu mažą nol septynių šeivamedžio vakarienės vyno   į mano kiemą tarp kūgio sienų pagaliau ateina šventadienis išmatuotas jardais ir farengeitais   karštinė užpila mano akis melisos nuovirais   Isa nusileidžia žemyn iš debesų tvykstelėjus žaibui nuo rytų ir nušvitus iki vakarų   paskutinė diena kūniškoje žemėje    

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama