Eilėraščiai

Julius KELERAS

Kalėdų rytui

ežeras, apyaušris, gelžkelio bėgiai

aš, dar vaikas, einu jais

ir tu, visai maža dar, iš mažo miestelio

eini manęs link, mylimoji

praeis dešimtmečiai

pusiaukelėje susitiksim

du

tie balandžiai ant saulės nušviesto kuoro,

mąstantys apie begalybę, tavo ir mano,

kada jie užmigs, širdie,

kada

Užupis

vargani baltiniai nejudėdami

džiūsta prie griuvenos ant kalvos

džiūsta prie griuvenos ant kalvos

liemenėlėje įstrigęs griausmas

liemenėlėje įstrigęs griausmas

kaip juodam graffiti kryžius

kaip juodam graffiti kryžius

vyras užmiega vienas praradęs sapnus

laukymė

aš renkuosi tik tavo rankas,

jeigu negandos rūkas artėja

jeigu negandos rūkas artėja

ir jei kūną suvysto kaip lėlę

ir jei kūną suvysto kaip lėlę,

kai ketina gedėti manęs

kai ketina gedėti manęs,

aš renkuosi tik tavo rankas

mylimoji, tai tu –

ta laukymė ten tiesiai

mano balčiausioji

per šlapdribą, per lijundrą jūra išskalavo,

tave išskalavo man, vienintelę,

kuri nesišaukei kranto

bridau ilgai,

kol tavo balsas sustabdė, laukiau ilgai,

nepakeliamus šviesmečius

jūra tave išskalavo, prigludusią prie bevardės

kalvos, mylimoji,

baltais, balčiausiais drabužiais

ilgai laukiau, kol prabilai,

neprijaukinta laukų gėlė

o tada mums vėl atsivėrė vasara

dovana

tu man esi dovana

mėlynoj mėnulio dėžutėj

mėlynoj mėnulio dėžutėj

pačiam giliausiam dugne

pačiam giliausiam dugne

laukiu tavęs su rugiagėle

tačiau tu vis tiek nesutinki

išbrist iš putojančios jūros

pokalbis pabudus

o tu? kur buvai šitą naktį?

kai mūzų šnabždesiai tave išblaškė?

kai mūzų šnabždesiai tave išblaškė,

liko tik pėdsakas – balta plaštakė

liko tik pėdsakas – balta plaštakė,

ką palietei pirštu – bekraštė siela

ką palietei pirštu – bekraštė siela,

vanduo plaus beviltiškai šaltą gėlą

vanduo plaus beviltiškai šaltą gėlą

ir liksime tik mudu – aš ir tu

prieš audrą

negyvos žuvys mėtosi pakrantėj

paukščių būriai nesustabdomai

suka ratus

senka šviesa

gelsvos sagutės trumpam

praskiria debesis

moterys skubiai renka

išdžiaustytus skalbinius

lyg išdalytą Komuniją

visa tai prieš pat griaudžiant

mylimoji bučiuoja mane

netyčia nužerdama visus žvaigždynus

Biblinė istorija

tik verk žydrai ir niekas nesakys,

kad obuolys nukrito, nepalietęs

skruosto tai Ievai, kuri liko laukt

nakties, o ji dar nieko ligi šiol

nėra apklosčius, tik save, tiktai

beviltiškai pabėgusią save

giliai ten pasislėpusią tarp vyšnių

tamsiam, pradingusiam sode,

kurio nėra, nebuvo ir nebus –

ištryškęs šaltinis irgi verks žydrai

ir nieko nesakys, bet tu tylėk

lyg būtumei negimus

laukiu tavęs

taip atsiskleidžia miestas:

žiedlapis po žiedlapio –

iki pirmosios perkūnijos,

iki pirmosios Komunijos,

iki ribos, paskutinės,

kur Leonardas vis dar tapo

„Jaunos moters su kadagiu

portretą“

tikiuosi, baigs

iki mums susitinkant šiąnakt,

mylimoji

perskaityti tave

paliesti pirštų galiukais atsargiai

kaip mažą barokinį angelą,

atokioj bažnytėlėj, visai greta Nemuno,

kur niekad nelyja, bet visada sninga

baltais svaiginančiais žiedlapiais

perskaityti tave kaip žodį, skaudų ir tyrą,

šaukiantį, vaitojantį, gedintį, jis yra dėl to,

kad mes esam, mieloji, kad esam,

susiėmę pirštų galiukais

mėta

žolele, atėjusi iš Antikos, iš Tukidido, svyruojanti

tarp gelžgalių, lendančių iš mėšlinos dirvos, senų

laivų griaučių, per jėgą prišvartuotų archyvuose,

apirusių marmuro luitų, einanti per galvas palaidotų

prieš tūkstantmečius, per žiemoti skrendančių

gandrų nugaras ir, žinoma, pro tas varles prūduose,

laukte laukiančias nesulaukiamo pavasario

venera

ertmė prasiveria ir lieka tik dangus,

o praeitis? ji liks nesužalota, nes paliesta

jos pirštų nebylių, gėlių, kadaise nuskintų

iš to kitiems užginto sodo, pavasariais

užgniaužiantį  skaisčias padanges

nelytėtas niekad

žiemos paslaptis

ta žiemos paslaptis, mylimoji...

ji ištars mus kaip vardą

kad taria švenčiausią, jį girdim

širdim, nes įsiveda mus į namus,

ji nuolat artėja ir semia

kaip upė, o mes kaip žuvis

tvenkiny pirmą sykį pamačius

žvaigždynus, tegalim pajusti,

kad sergame meile, o ji

kaip žiemos paslaptis

mus ištars ir išlaisvins

nesapnas

moteris, kai nelieka joje mergaitės,

darosi panaši į apdegusią

apleistą butaforinę pilį, ten

kadaise rinktinė profesionalų

komanda filmavo įstabią pasaką

apie nykštukus ir tuo tarpu

laimingą princesę

***

ranka užrašau tavo vardą

ant mažyčio balto lapelio

vos prabudęs iš sapno

tu laistei jurginus ten,

prie močiutės trobelės,

sodely, ką tik išaušus

***

pamenu, pozavai Botičelio, „Veneros gimimui“

pavyduliavau, kaip visuomet, nes mylėjau

tu sakei, dar tik 1485-ieji, dar ne tavo laikas,

tačiau jau žinojau

esu upelis, bėgantis per akmenuotą daubą

ir tai mano laikas, tai mūsų laikas

atėjau ir tave išsivedžiau

Autorius: Julius KELERAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama