Vyksta karas, bet dainuojama apie taiką – ar „Eurovizijai“ pavyks išlaikyti nepolitiškumą?

[intro_text content="„United by music“ (liet. „Vienijami muzikos“) yra vienas garsiausių „Eurovizijos“, savaitei Europą prikaustančios prie televizoriaus ekranų, šūkių. Lietuvos atlikėjus mes palaikome: viešasis transportas pasipuošęs grupės „Katarsis“ dainos „Tavo akys“ žodžiais, o šią savaitę visi vėl svarstome, ar šiemet įgysime galimybę į Lietuvą atsivežti didžiausią televizijos projektą."] Kai renginyje dalyvauja 37 šalys, besiskiriančios savo istorija, kultūra, papročiais, socialiniais ir politiniais įsitikinimais, nemaža tikimybė, kad gali kilti nesutarimų ir konfliktų. Dėl šios priežasties „Eurovizijos“ konkurso taisyklės skelbia, kad renginys yra nepolitinis. Visi dalyvaujantys transliuotojai, įskaitant priimantįjį, yra atsakingi, kad jų delegacijos ir komandos imtųsi visų būtinų priemonių dainų konkurso interesams bei vientisumui apsaugoti ir užtikrinti, kad renginys jokiu būdu nebūtų politizuojamas, oficialiame tinklalapyje rašo Europos transliuotojų sąjunga (EBU). Ar tokios neutralumo ir griežto nepolitiškumo priemonės yra veiksmingos, kai renginio užkulisiuose prasiveržia visuomenės nuoskaudos? Apie tai dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su žurnalistu, portalo „Eurodiena.lt“ redaktoriumi, „Eurovizijos“ apžvalgininku JUSTU BUIVYDU ir žurnalistu, tinklaraščio apie „Euroviziją“ „Dūzė Pua“ autoriumi TADU PAŠKEVIČIUMI. Sveiki sugrįžę! Šiemet konkursas grįžo į Šveicariją – ten, kur ir prasidėjo „Eurovizijos“ istorija. Dėl to šių metų konkurso motyvas yra Welcome Home (liet. „Sveiki sugrįžę namo“), kviečiantis visus prisiminti renginio istoriją. Pirmoji „Eurovizija“ įvyko 1956-aisiais. Įkvėpta Italijos San Remo muzikos festivalio, rengiamo Italijos Rivjeroje nuo 1951 metų, ji organizuojama panašiu principu – kiekvienas dalyvaujantis transliuotojas konkursui siunčia originalią ne ilgesnę kaip trijų minučių trukmės dainą. Kiekviena šalis dešimčiai mėgstamiausių dainų skiria nuo vieno iki dvylikos taškų, remdamasi muzikos profesionalų ir žiūrovų nuomone, o daugiausia taškų surinkusi daina skelbiama nugalėtoja. [caption id="attachment_1261853" align="alignleft" width="2560"] „Eurovizijos“ pusfinalis Bazelyje, Šveicarijoje. Corine Cumming / EBU nuotrauka[/caption] „Eurovizija“ buvo sukurta kaip tam tikra utopija – po Antrojo pasaulinio karo parodyti, kad žmonės Europoje gali vieną vakarą kartu gražiai pabūti, padainuoti, pasilinksminti“, – renginio istoriją aiškina apžvalgininkas J. Buivydas. 1993-iųjų „Eurovizijoje“ buvo pokyčių: pirmą kartą konkurse norėjo varžytis kelios naujos šalys, po SSRS griūties ir subyrėjus Jugoslavijai vėl atsiradusios Europos žemėlapyje. Siekiant priimti daugiau valstybių, Slovėnijoje, Liublianoje, įvyko pirmoji išankstinė „Eurovizijos“ atranka. Lietuva pirmą kartą konkurse pasirodė 1994-aisiais su daina „Lopšinė mylimai“, kurią atliko Ovidijus Vyšniauskas, tačiau tąsyk nesurinkome nė vieno balo. Į renginį mūsų šalis grįžo 1999-aisiais. „Jeigu jau Švedija dainuoja švediškai – kažkas ne taip“ Šiuo metu didžiausio muzikos projekto tendencijos keičiasi. Šiųmečio pirmojo pusfinalio rezultatai rodo, kad penkios dainos, nepatekusios į finalą, buvo atliktos angliškai, o finalininkų dešimtukuose dauguma dainuoja savo gimtąja kalba. Kaip rašo organizatoriai, šiemet valstybine ar gimtąja kalba dainuoja didžiausias dalyvių skaičius nuo 1999-ųjų – kai buvo sušvelnintas reikalavimas dainas atlikti valstybine kalba ir daugelis dalyvių pasirinko dainuoti angliškai. J. Buivydas šiuo pokyčiu džiaugiasi. „Jeigu jau Švedija dainuoja švediškai – kažkas ne taip“, – juokiasi jis. „Matome „Eurovizijos“ transformaciją, kai šalys grįžta prie savo šaknų, ir žiūrovai tai palaiko skirdami savo balsus. Džiugu, nes prieš dešimt metų, mano nuomone, buvo tamsiausias „Eurovizijos“ laikotarpis – visos dainos skambėjo vienodai. Džiaugiuosi, kad artėjame prie tikros muzikos“, – nuomone dalijasi apžvalgininkas.

Mes tiek metų bandėme taikytis prie standarto, kol galiausiai 2022 metais atsipalaidavome ir išsiuntėme lietuvišką dainą. Pamatėme, kad rezultatai geresni nei anksčiau ir nėra taip blogai būti savimi.

„Eurodiena.lt“ redaktorius mato ir kitą tendenciją – šiuo metu populiarus originalumas ir noras išsiskirti iš kitų matomi ir dainų konkurse. „Pavyzdžiui, Portugalijos patekimas į finalą irgi rodo didžiulį pokytį. Jos daina „Descolado“ senųjų gerbėjų buvo visiškai nurašyta kaip nuobodi ir neįdomi. Bet jie nepastebėjo emocijos, nuoširdumo. Taigi ne pirmus metus įsitikiname, kad autentika yra veiksminga“, – atkreipia dėmesį J. Buivydas. Autentiški tapome ir mes – anot pašnekovo, pastaraisiais metais Lietuva atsipalaidavo. Prieš tai lietuviška daina „Eurovizijoje“ skambėjo 1999-aisiais, ir tik po 23 metų scenoje pasirodžiusi Monika Liu vėl su lietuviška daina „Sentimentai“ sumaišė kortas ir leido šaliai daugiau eksperimentuoti. „Mes tiek metų bandėme taikytis prie standarto, kol galiausiai 2022 metais atsipalaidavome ir išsiuntėme lietuvišką dainą. Pamatėme, kad rezultatai geresni nei anksčiau ir nėra taip blogai būti savimi. Aišku, dar nepagerinome grupės „LT United“ rekordinės šeštos vietos, bet jau ketvirtus metus iš eilės esame geriausiųjų penkioliktuke. Tai parodo, kad nereikia bijoti būti savimi – šių laikų žiūrovai tai vertina“, – apžvelgia J. Buivydas. [caption id="attachment_1097949" align="alignleft" width="2560"] „Eurovizijos“ apžvalgininkas Justas Buivydas. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1261866" align="alignleft" width="2560"] Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse 2025 m. atstovaujanti grupė „Katarsis“. Corinne Cumming / EBU nuotrauka[/caption] „Eurovizija“ – visuomenės veidrodis Muzikos dainų konkursas „Eurovizija“ iki šių dienų išlieka labai populiarus. „Pagal statistiką žiūrimumas yra daugiau kaip 160 milijonų, Europoje „Euroviziją“ žiūri kas antras trečias asmuo“, – sako J. Buivydas. Todėl, anot jo, natūralu, kad, jeigu Europoje vyksta neramumai, pavyzdžiui, karas, tai atsispindės balsų dauguma, rezultatais, dainomis ir jų žodžiais: „Tam tikra prasme „Eurovizija“ yra visuomenės veidrodis. Kas dabar madinga, kas vyksta visuomenėje, tą pamatysime ir konkurse.“ Kas nutinka, kai neramumai persikelia į renginį, skatinantį Europą vienytis? Pasak žurnalisto T. Paškevičiaus, Europos politikos tendencijos atsispindi ir renginyje. „Pavyzdžiui, dar 2018-aisiais dalyvavo 43 šalys, o pernai ir šiemet – po 37 šalis. Ankstesni skaičiai dabar atrodo sunkiai pasiekiami“, – tvirtina jis. Pašnekovas teigia, kad šalys, kurias galima apibūdinti kaip euroskeptiškas arba kurios atsisakė ambicijų prisijungti prie Europos Sąjungos, traukiasi ir iš „Eurovizijos“. „Tarp tokių valstybių – Vengrija ir Slovakija. Jos atkrito anksčiau, nes ten „Eurovizijos“ konkursas tiesiog nepopuliarus. Tačiau ne sutapimas, kad, kai Viktoras Orbánas buvo išrinktas Vengrijos ministru pirmininku, įvyko daug vidaus politikos pokyčių ir vengrai iš konkurso pasitraukė“, – aiškina „Eurovizijos“ tinklaraščio autorius. Jis teigia, kad tą patį galima pasakyti ir apie Turkiją: „Prieš 20 metų ši šalis atrodė kaip reali kandidatė kada nors tapti Europos Sąjungos nare. Dabar visi supranta, kad tai beveik neįmanoma, nors pats Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas nuolat kalba, jog Europa turėtų priimti Turkiją į bendriją. Turkijos „Eurovizijoje“ nebėra nuo 2012 metų.“ [caption id="attachment_1261856" align="alignleft" width="1536"] Žurnalistas Tadas Paškevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Kariaujama, bet „Eurovizijoje“ dainuojama apie taiką „Eurovizijos“ lūkesčiai sukontroliuoti politines jėgas kartais vertinami kritiškai. Pavyzdžiui, 2022 m. prasidėjus Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, Europos transliuotojų sąjunga iš pradžių teigė, kad Rusijai ir Ukrainai vis tiek bus leista dalyvauti konkurse, ir tai grindė renginio nepolitiškumu. Tačiau vos po dienos sąjungai teko pakeisti poziciją. Organizatoriai paskelbė, kad, atsižvelgiant į pradėtą karą, Rusijos dalyvavimas pakenktų „Eurovizijos“ reputacijai. „Visi supranta, jog Rusija buvo pašalinta todėl, kad daug transliuotojų iškėlė ultimatumą – arba mes, arba Rusija. Tada neliko klausimų. Negali surengti „Eurovizijos“, jei dalyvauja mažai šalių ir Rusija“, – aiškina T. Paškevičius. Tais metais dainų konkursą laimėjo Ukraina, surinkusi 631 balsą. Kilo diskusijų, kad kare dalyvaujančios Ukrainos laimėjimas susijęs su jos pačios įvykiais. Pašnekovas su šia teorija teigia sutinkantis: „Natūralu, kad be politinio karo konteksto niekas turbūt negali surinkti daugiau kaip 400 balų vien iš žiūrovų.“

Tu pasakoji istoriją apie žmones iš sau artimos teritorijos, apie žmones, kurie buvo išvaryti kitos tautos, ir ta tauta apgyvendino Krymą savaisiais, o tada iš Ukrainos atėmė teritoriją. Tu pasakoji šią istoriją ir perduodi aiškią žinią, nors nemini Rusijos, Stalino ar Krymo aneksijos.

Įtampa tarp Rusijos ir Ukrainos „Eurovizijoje“ buvo ir anksčiau. 2014-aisiais Rusijai užėmus Krymą ir pradėjus karą Donbase, 2015 m. dainų konkurse Ukraina nedalyvavo argumentuodama, kad šiuo metu šalis susiduria su politiniu ir finansiniu spaudimu, susijusiu su tebesitęsiančiu konfliktu. Tais pačiais metais Rusija „Eurovizijoje“ užėmė antrą vietą su Polinos Gagarinos daina „A Million Voices“ – apie vienybę ir taiką. 2016 m. „Euroviziją“ laimėjo Ukraina su atlikėjos Jamalos daina „1944“. Kūrinyje pasakojama istorija apie Krymo totorių persekiojimą, vykdytą SSRS vadovo Josifo Stalino. „Tu pasakoji istoriją apie žmones iš sau artimos teritorijos, apie žmones, kurie buvo išvaryti kitos tautos, ir ta tauta apgyvendino Krymą savaisiais, o tada iš Ukrainos atėmė teritoriją. Tu pasakoji šią istoriją ir perduodi aiškią žinią, nors nemini Rusijos, Stalino ar Krymo aneksijos“, – dainą analizuoja žurnalistas. Vis dėlto Europos transliuotojų sąjunga teigė, kad ši daina – istorinė, ne politinė. Lyginant abi situacijas, 2014–2016 m. visuomenėje nebuvo tiek daug šurmulio ir nepasitenkinimo „Eurovizijos“ rengėjų veiksmais, kokius matėme kylant pastaruosius kelerius metus. T. Paškevičiaus manymu, tai signalas, kad Europos transliuotojų sąjungai nepavyksta išlaikyti pusiausvyros ir kontroliuoti padėties. [caption id="attachment_1261859" align="alignleft" width="1525"] 2016 m. „Eurovizijos“ laimėtoja Ukrainos atstovė Jamala. EBU nuotrauka[/caption] „Eurovizijos“ veidmainystė? Sukontroliuoti pusiausvyros nepavyko ir praėjusiais metais. 2023-iaisiais kilus karui tarp Izraelio ir Palestinos, viešojoje erdvėje pradėta diskutuoti apie Izraelio veiksmus. „Šiandien matome, kad Izraelis kuo toliau, tuo labiau su niekuo nesiskaito vykdydamas karo veiksmus Gazoje. Šiuo metu uždaryti visi humanitariniai koridoriai. Ir čia nėra interpretacijos klausimas – Izraelis pažeidžia humanitarinę teisę“, – kontekstą aiškina „Dūzė Pua“ autorius. Dėl šios priežasties Palestinos rėmėjai „Euroviziją“ kaltina veidmainyste: kodėl Rusija buvo pašalinta, o Izraelis toliau dalyvauja konkurse? Pasak pašnekovo, atsakymas – Europos transliuotojų sąjunga nesulaukia tokio pat kitų šalių ultimatumo eliminuoti Izraelį, koks buvo pareikštas dėl Rusijos. „Turbūt daugeliui europiečių šis konfliktas yra gana tolimas ir neatrodo toks svarbus. Tai supranta ir dalyvaujantys transliuotojai“, – sako T. Paškevičius.

Galima įžvelgti ir teigiamą dalyką: jeigu Izraelis su daugiau ar mažiau nepriklausoma žiniasklaida gali užtverti visus kelius į vieną teritoriją ir paskelbti humanitarinę blokadą, įsivaizduokime, ką ši šalis galėtų daryti be laisvos žiniasklaidos.

„Tada kyla kitas klausimas. Pavyzdžiui, „Moroccanoil“ yra pagrindinė „Eurovizijos“ rėmėja. Tai iš Izraelio kilusi kompanija, mokanti didelius pinigus už reklamą. Galbūt bijoma prarasti ir vieną iš pagrindinių konkurso rėmėjų“, – svarsto jis. Taip pat žurnalistas mano, kad įtakos gali turėti ir Izraelio nacionalinis transliuotojas. „Prieš keletą metų, kai Izraelis laimėjo „Euroviziją“, tuo metu Benjamino Netanyahu vyriausybė bandė imtis rimtos nacionalinio transliuotojo pertvarkos. Dėl to įsikišo Europos transliuotojų sąjunga, teigdama, kad, jeigu šalis imsis tokių pokyčių, praras galimybę rengti tų metų „Euroviziją“. Galiausiai Izraelis sutiko ir pertvarkos nevykdė. Taigi, galima įžvelgti ir teigiamą dalyką: jeigu Izraelis su daugiau ar mažiau nepriklausoma žiniasklaida gali užtverti visus kelius į vieną teritoriją ir paskelbti humanitarinę blokadą, įsivaizduokime, ką ši šalis galėtų daryti be laisvos žiniasklaidos“, – tikina pašnekovas. Ši įtampa paveikė ir praeitų metų „Eurovizijos“ dalyvius, sako J. Buivydas. Pasirodžius Izraelio atlikėjai buvo švilpiama, o viešojoje erdvėje skatinamas „Eurovizijos“ boikotas dėl Izraelio dalyvavimo konkurse. Tuo pat metu Izraelis paleido didelę reklamos kampaniją, raginančią visus vienytis ir konkurse balsuoti už jį. „Žydų tauta išgirdo šį prašymą ir noriai įsijungė televizorius. Buvo net kvietimų, kad nebūtina žiūrėti „Eurovizijos“ – galima prisijungti tam tikrą valandą ir išsiųsti 20 žinučių. Tauta reagavo ir balsavo – tą patį matome ir šiemet. Aš net mačiau lietuvišką įrašą, kviečiantį balsuoti už šių metų Izraelio atlikėją“, – pasakoja „Eurovizijos“ apžvalgininkas. Ar šiemet situacija kartosis? J. Buivydas nusiteikęs skeptiškai: „Nors karas Artimuosiuose Rytuose nėra pasibaigęs ir labiau besidomintys žmonės sakytų, kad padėtis Gazoje net prastesnė nei prieš metus, šiemet „Eurovizijoje“ tai sulaukia mažiau dėmesio. Antradienį girdėjome Izraelio dainos ištrauką. Kai kas bandė sukelti švilpimo bangą, tačiau jiems nepavyko, ir publika nurimo.“ [caption id="attachment_1261864" align="alignleft" width="2560"] Izraelio atstovės Yuval Raphael pasirodymas 2025 m. „Eurovizijoje“. Sarah Almos Bengtsson / EBU nuotrauka[/caption] Šių metų akcentas – emocinė dalyvių būklė Pasak J. Buivydo, šiemet dainų konkurse „Eurovizija“ skiriama daug dėmesio emocinei atlikėjų būklei. „Yra daugybė naujovių – mažiau nuotraukų po pirmųjų repeticijų, kad atlikėjai galėtų lengviau įsivažiuoti, kad nebūtų per daug gerbėjų ar žiniasklaidos kritikos. Taip pat dalyviai turi atskiras zonas, kuriose gali pabūti, jeigu nenori kalbėtis su žiniasklaida ar būti filmuojami. Jeigu jie pasiruošę duoti interviu, fotografuotis, gali apsilankyti tam skirtoje zonoje“, – tikina jis. Šiemet neliko ir po pusfinalių rengiamų spaudos konferencijų. „Toks sprendimas, mano nuomone, gerokai perspaustas. Dabar atlikėjus kalbina organizatorių atstovai ir pateikia trumpą komentarą su porą klausimų ir pastabų. Spėju, taip pasielgta dėl to, kad viena šalis praeitais metais sulaukė daugiausia nepatogių klausimų, todėl šiemet jos delegaciją siekiama nuo to apsaugoti“, – mano pašnekovas.

Atlikėja Sissal, atstovaujanti Danijai, yra iš Farerų salų. Ji buvo labai nusiminusi, kad negalės šalia Danijos vėliavos turėti ir savo šalies. Nesu tikras, ar šis pokytis reikalingas.

Be to, atsirado nauja taisyklė – dalyviai į sceną gali neštis tik savo atstovaujamos šalies vėliavą. Tai ne tik privertė sunerimti LGBTQ bendruomenę, kuri reiškia didelį susidomėjimą šiuo renginiu, bet ir kelia keblumų tiems, kurie atstovauja tam tikrai šaliai, nors yra iš kitos. „Štai atlikėja Sissal, atstovaujanti Danijai, yra iš Farerų salų. Ji buvo labai nusiminusi, kad negalės šalia Danijos vėliavos turėti ir savo šalies. Nesu tikras, ar šis pokytis reikalingas“, – abejoja J. Buivydas. Nauja vėliavų politika „Eurovizijoje“ kelia klausimų ir T. Paškevičiui. Kita vertus, anot jo, su tuo susijusios taisyklės konkurse nuolat keičiamos: „Pavyzdžiui, dar praėjusiais metais vėliavų, kurias į salę galėjo atsinešti žiūrovai, skaičius buvo smarkiai apribotas. Vienu metu galiojo taisyklė, kad galima įsinešti bet kurios Jungtinių Tautų narės vėliavą, bet vėliau tvarka pasikeitė, leidžiant atsinešti tik dalyvaujančių „Eurovizijoje“ šalių vėliavas. Dėl pastarojo sprendimo sunerimo Europos transliuotojų sąjungos atstovai, tvirtindami, esą to jau per daug.“ Šiemet „Eurovizijos“ žiūrovai gali atsinešti visas vėliavas, kurioms neprieštarauja Šveicarijos įstatymas. Todėl per pirmojo pusfinalio transliaciją pirmą kartą teko matyti plevėsuojant ir Vatikano vėliavą. [caption id="attachment_1261868" align="alignleft" width="2560"] Danijos atstovė Sissal. Sarah Louise Bennet / EBU nuotrauka[/caption] Kada brėžti liniją? Ar tokia politinė kontrolė „Eurovizijoje“ reikalinga? Pasak J. Buivydo, kyla klausimas, kam tai palanku ir reikalinga. „Eurovizija“ yra tam tikras šių dienų madų šou. Buvo laikotarpis, kai viskas smarkiai liberalėjo, o dabar jaučiamos ir antidemokratinės nuojautos, galbūt dėl to stengiamasi atsižvelgti į vadinamosios woke kultūros kritiką, sumažinti visuomenės pyktį ir nuovargį, kad žmonės neišjungtų televizoriaus“, – spėja jis. „Tačiau reikia daugiau laiko, kad pamatytume, kur tai judės“, – pateikia išvadas J. Buivydas. T. Paškevičiaus nuomone, nėra vieno sprendimo, kur tokioje situacijoje reikėtų brėžti liniją: „Negali leisti visko, kas yra politiška, tada kai kurios šalys siųs dainas, šlovinančias savo prezidentus ar žeminančias kitas valstybes.“ „Esminis paradoksas: teiginys, kad „Eurovizija“ – nepolitinis konkursas, yra santykinis. Draudžiamas tik perdėtas politiškumas, jei bandoma aiškiai pateikti konkrečią žinią. Abstrakčios politinės žinios leidžiamos. Be to, net vėliavos yra politiniai valstybių simboliai. Tiesiog reikia vadovautis sveiku protu ir bandyti išlaikyti pusiausvyrą. Politikos visada bus, bet neturėtų būti per daug. Ir aš nežinau, ar dabartinėmis aplinkybėmis Izraeliui dalyvaujant „Eurovizijoje“ tai pavyksta išlaikyti“, – abejoja pašnekovas. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama