Viduramžių muziką Prancūzijoje studijuojantis L. Adamonis: senoji muzika nėra tik dūlantys rankraščiai

[intro_text content="LAURYNAS ADAMONIS – senosios ir sakralinės muzikos atlikėjas, muzikologas, GŠ ansamblio narys. Baigęs politikos mokslus ir kurį laiką dirbęs finansų srityje, jis galiausiai nusprendė pasukti profesionalaus muzikanto keliu."]

Šiandien Laurynas studijuoja viduramžių muzikologiją ir muzikos atlikimą Prancūzijoje, Monpeljė mieste.

Šiame pokalbyje jis dalijasi studijų patirtimi, tuo, kaip susidomėjo bažnytine muzika ir kaip tikisi įgytas žinias bei įkvėpimą panaudoti Lietuvoje. Ir kviečia dalyvauti gegužės 8–11 d. Vilniuje vyksiančiame festivalyje „Lucernalis“.

Ar galėtum papasakoti apie savo studijas? Kodėl pasirinkai studijuoti senąją muziką būtent Prancūzijoje?

Šiuo metu studijuoju Centre International de Musiques Médiévales (CIMM) – Tarptautiniame viduramžių muzikos centre, kuris vienintelis toks Prancūzijoje, – viduramžių muzikologiją ir viduramžių muzikos atlikimą. Centras priklauso Monpeljė Paulo Valéry universitetui, kuris įkurtas XII amžiuje. Jis laikomas seniausiu vis dar veikiančiu medicinos universitetu pasaulyje!

Visa Prancūzija garsėja kultūros paveldu, taip pat grigališkojo choralo, viduramžių muzikos išmanymu. Būtent čia Solemo vienuoliai dar XIX amžiuje ėmėsi atkurti grigališkąjį choralą, ir tai yra šios muzikos tyrinėjimo pagrindas iki šiol.

Mano studijų miestas Monpeljė pasižymi dėl keletu labai svarbių rankraščių. Pavyzdžiui, Montpellier Codex – tai XIII amžiaus polifoninės muzikos rankraštis, viena ankstyviausių užrašytų polifonijų apskritai. Taip pat yra X amžiaus Antiphonarium Codex Montpellier su pirmąja alfabetine notacija! Taigi Monpeljė nuo seno buvo svarbus muzikos centras.

Pats Monpeljė miestas – viduramžiškas, gauname progų giedoti senose gotikinėse ir romaninio stiliaus bažnyčiose. Gyvename ir giedame istoriškai labai turtingose erdvėse.

[caption id="attachment_1258964" align="alignleft" width="1920"] Senosios ir sakralinės muzikos atlikėjas, muzikologas, GŠ ansamblio narys Laurynas Adamonis prieš koncertą Korsikoje 2024 m. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Didelė dalis studijų yra muzikos atlikimas. Mokomės skaityti muziką iš originalių notacijų – tai stiprina senosios muzikos supratimą. Be to, ją skaitome remdamiesi modalumu – garsų sistema, būdinga viduramžiams. Suprasti, kokia moda buvo sukurta muzika, vadinasi, suvokti, kaip ją teisingai atlikti: tinkama intonacija, ritmu ir nuotaika.

Mokausi groti viduramžių instrumentais. Su mokytoja Cristina Alis Raurich pradėjau mokytis groti instrumentu organetto, arba vadinamuoju portatyvu – nešiojamaisiais vargonėliais. Šio instrumento garsas yra švelnus, tad juo labai tinka akompanuoti giedant.

Pirmosios tavo studijos nebuvo susijusios su muzika. Kaip nusprendei pasukti muzikanto keliu?

Užaugau katalikiškoje aplinkoje. Kai atvykau į Vilnių studijuoti politologijos, pradėjau giedoti Dievo Gailestingumo šventovėje su seserimis. Iš pradžių tiesiog dėl pinigų: mokėdavo kelis eurus už Mišias, užtekdavo mėsainiui. Ko pirmakursiam studentui daugiau reikia? Bet pamažu muzika sustiprino mano tikėjimą, ypač kasdien giedodamas liturgijoje ėmiau matyti giedojimo prasmę ir tuo skonėtis.

Iš pradžių muzika buvo paprastesnė, tačiau nuolat ieškojome gelmės. Jau tuomet pradėjome mąstyti, kokia turėtų būti liturginė muzika. Taip atsirado GŠ ansamblis, jis iki šiol gieda toje pačioje šventovėje.

Per joanitų bendruomenę atradome korsikietišką giedojimą, jis mus atvedė į tarptautinę senosios muzikos puoselėtojų bendruomenę. Taip susipažinome su dr. Bartoszu Izbickiu, ir jis mus pakvietė į senosios muzikos festivalį Jaroslave, Lenkijoje.

Per joanitų bendruomenę atradome korsikietišką giedojimą, jis mus atvedė į tarptautinę senosios muzikos puoselėtojų bendruomenę. Taip susipažinome su dr. Bartoszu Izbickiu, ir jis mus pakvietė į senosios muzikos festivalį Jaroslave, Lenkijoje. Ši patirtis turėjo didelę įtaką mūsų muzikinei raidai. Ji įkvėpė ir festivalio „Lucernalis“ idėją Lietuvoje.

Esu labai dėkingas šioms bendruomenėms ir dvasininkams, kurie mus visada palaikė ir suteikė galimybių augti šioje srityje.

Didelis lūžis buvo dalyvauti senovės Romos giedojimo dirbtuvėse Italijoje su Marceliu Pérèsu, senosios muzikos žinovu, žymiu atlikėju iš Prancūzijos. Pamačiau, koks gyvas ir gilus gali būti senasis repertuaras. Supratau, kad tai nėra tik dūlantys rankraščiai – tai muzika, kuri tinkamai atgaivinta gali neįtikėtinai daug papasakoti ir išmokyti. Ji anaiptol ne sena, o visada aktuali.

[caption id="attachment_1258958" align="alignleft" width="2048"] Laurynas Adamonis (centre) senojo Romos giedojimo dirbtuvėse Romoje su mokytoju Marceliu Pérèsu 2025 m. sausį. Jano Billert'o nuotrauka[/caption]

Nuo to laiko dalyvavau bent 19-oje dirbtuvių: Occo Codex, senovės Romos giedojimo, su Marceliu Pérèsu, Abiejų Tautų Respublikos paveldo su Bartoszu Izbickiu, grigališkojo choralo su Damienu Poisblaud, Codex Calixtinus, bizantinio, aramėjų ir korsikietiško giedojimo, su kitais mokytojais. Visos šios patirtys stiprino supratimą ir dar labiau skatino gilintis.

Senovinė muzika mane traukia dėl kokybės ir glaudaus ryšio su liturgija. Šiandienėje bažnytinėje muzikoje kartais trūksta atsakymo – kodėl ši giesmė? Ką ji reiškia? O senoji muzika turi atsakymus į visus šiuos klausimus: kiekvienas žodis, tonas turi savo vietą ir prasmę. Liturginė senoji muzika tobulai išreiškia ir palydi liturginį laiką, mąstymą, dvasingumą. Ji buvo kruopščiai kuriama žmonių, kurie gyveno intensyviu liturginiu ritmu.

Po truputį supratau, kad, norint rimtai gilintis į šią muziką, neužteks dalyvauti dirbtuvėse. Apie CIMM sužinojau iš užsienio draugų.

Turbūt vienas įsimintiniausių pasirodymų buvo atliekamos senosios lietuviškos giesmės per popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje. Galėtum pasidalyti prisiminimais?

Taip, 2018 metais per popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje su GŠ ansambliu turėjome galimybę giedoti kantičkas Vilniaus Katedros aikštėje jo susitikimo su jaunimu metu.

Tai buvo įkvepianti patirtis. Matėme popiežių iš arti, pajutome, kad jam svarbios ir brangios visos šalys, visos kultūros. Esame labai dėkingi, kad popiežiaus vizito organizatoriai mumis pasitikėjo ir suteikė galimybę Pranciškui pristatyti lietuvių paveldą. Tai mus sustiprino ir paragino tvirtai žengti toliau.

Kaip sekasi prisitaikyti prie gyvenimo Prancūzijoje? Ką prancūzai žino apie Lietuvą?

Iš pradžių buvo labai sunku – kultūriniai skirtumai, kalbos barjeras. Net kruasano užsisakyti nemokėjau. Bet dabar su žmona jau prisitaikėme ir mėgaujamės Prancūzijos turtais!

Monpeljė mieste Lietuva dar nėra labai žinoma, iš pradžių dažnai klausdavo, ar esu iš Balkanų, ar iš Rusijos. Džiaugiuosi, kad galiu garsinti Lietuvą savo aplinkoje.

[caption id="attachment_1258962" align="alignleft" width="2048"] Laurynas Adamonis (dešinėje) senosios muzikos festivalyje Jaroslave. Jano Billert'o nuotrauka[/caption]

Ar tikiesi tai, ko išmokai, skleisti Lietuvoje? Kur ir kaip galėtum tai pritaikyti?

Išvažiavau tam, kad grįžčiau! Jaučiau, kad noriu įgyti kompetencijų, kurių šiuo metu negaliu gauti Lietuvoje. Žinoma, tikiuosi turėti galimybių pasidalinti tuo, ką jau įgijau ir dar įgysiu.

Labiausiai tikiuosi, kad tai man padės kokybiškiau ir profesionaliau tęsti tai, ką jau pradėjome su GŠ ansambliu: tarnauti Bažnyčioje, ieškoti senosios muzikos turtų ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje ir juos vėl padaryti gyvus liturgijoje, koncertuose, dirbtuvėse.

Dabar rengiame liturginės ir senosios muzikos festivalį „Lucernalis“.

Liturginės ir senosios muzikos festivalis „Lucernalis“ atsirado ieškant atsakymo į klausimą: kas yra bažnytinis giedojimas? Šis klausimas natūraliai kyla mums, bažnyčios giedotojams.

Gali daugiau papasakoti apie festivalį?

Festivalis vyks gegužės 8–11 dienomis Vilniuje. Jį rengiame kartu su Dievo Gailestingumo šventovės ansambliu – jo vadovė Gabija Adamonytė šiuo metu studijuoja grigališkąjį choralą Popiežiškajame universitete Romoje. Taip pat bendradarbiaujame su prancūzų literatūrologu ir grigalistu Bruno de Labriolle’iu, vadovaujančiu École grégorienne.

Liturginės ir senosios muzikos festivalis „Lucernalis“ atsirado ieškant atsakymo į klausimą: kas yra bažnytinis giedojimas? Šis klausimas natūraliai kyla mums, bažnyčios giedotojams.

Per studijas, keliones suvokėme, kad sakralinės muzikos neįmanoma išmokti be mokytojo, kitaip tariant, tinkamos sakralinės muzikos uždavinys yra per sudėtingas suprasti be pamokų iš praeities. Ir vienoje konstitucijų apie šventąją liturgiją iš Vatikano II susirinkimo dokumentų Sacrosanctum Concilium rašoma: „Sakralinės muzikos lobiai turi būti saugomi ir puoselėjami labai rūpestingai.“

Ko gero, akivaizdžiausias atsakymas, kur galima ieškoti sakralinės muzikos lobių, yra senosios muzikos knygos ir rankraščiai. Iš jų sakralinę muziką galima atgaivinti istorinės rekonstrukcijos būdu. Apdulkėjusiuose manuskriptuose krikščioniškosios muzikos ištakų ieškojo ir tokio, kaip dabar žinome, grigališkojo choralo tėvai iš Solemo jau XIX amžiuje.

Tokius rankraščių tyrimus dažniausiai atliekame ir tyrinėdami muzikologiją senosios muzikos srityje. Kartu mums svarbu pabrėžti ir tai, kad sakralinės muzikos praeitis nebūtinai yra užmiršta. Ji, be istorinio žvilgsnio, natūraliai perimama dar gyvose sakralinės muzikos tradicijose.

[caption id="attachment_1258986" align="alignleft" width="1052"] Senosios ir sakralinės muzikos atlikėjas, muzikologas, GŠ ansamblio narys Laurynas Adamonis prieš koncertą Korsikoje 2024 m. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Taigi mūsų festivalis – tarsi dviguba kelionė: jis yra ir senosios, ir liturginės muzikos; čia bus gilinamasi ir į istorinį, ir į liturginį laiką, manuskriptus bei tradicijas.

Šiuolaikinėje muzikologijoje vis daugiau kalbama, kaip svarbu derinti istorinius šaltinius su gyvų tradicijų pažinimu. Kol kas nieko įdomesnio nepasiūlyta – šiame sąlytyje ir gimsta tikras muzikinis pažinimas. Mūsų festivalis yra bandymas šią teoriją paversti praktika.

Turėsime dvi ypatingas koncerto programas. Gegužės 9 dieną, penktadienį, Bernardinų bažnyčioje pasirodys svečiai iš Irako – ansamblis „Bath-Qala“, Raaedas Khoshaba ir grupė diakonų iš Chaldėjų Katalikų Bažnyčios. Jie pristatys programą „Prisikėlimas, gyvenimas ir atsinaujinimas“, kurioje skambės tradicinės jų liturginės giesmės – tai tikras gyvosios tradicijos liudijimas.

O šeštadienį, gegužės 10-ąją, Šv. Jonų bažnyčioje vyks didysis koncertas „Vesperae Resurrectionis 1625“. Dalyvaus lenkų ansamblis „Jerycho“, mūsų GŠ ansamblis, continuo grupė ir muzikologas Izbickis. Ši programa paremta jėzuitų tradicija Abiejų Tautų Respublikoje – tai labai turtinga, bet dar mažai tyrinėta muzikos erdvė. Šiame koncerte taip pat dalyvaus festivalio dirbtuvių dalyvių grupė, prie kurios labai kviečiu prisijungti, dalyvauti dirbtuvėse.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama