„Konklavos“ žavesys ir klišės

[intro_text content="Popiežius paliko šį pasaulį. Kardinolai ruošiasi keliauti į Siksto koplyčią Vatikane, kur užsidarę nuo pasaulio rinks naują popiežių. Už Siksto koplyčios sienų šnabždamasi apie favoritus. Aišku tik tiek, kad Kardinolų kolegijos sprendimas vis tiek bus netikėtas."]

Negalime paklausyti, kas kalbama Siksto koplyčioje iš tikrųjų, bet yra galimybė pažiūrėti filmą, kuriame bandoma tai įsivaizduoti – režisieriaus Edwardo Bergerio „Konklavą“ (Conclave, 2024 m.). Filmų, muzikos ir kompiuterinių žaidimų apžvalgoms skirtas puslapis „Variety“ skelbia, kad „Konklavos“ žiūrimumas internetinėse platformose po popiežiaus Pranciškaus mirties padidėjo beveik tris kartus.

Internete „Konklava“ dažnai pristatoma kaip politinis trileris ar politinė drama. Tai – ir iškalbinga, ir tikslu. Filmo intriga sukasi apie skirtingų įtakos grupių konkurenciją dėl pergalės kardinolams renkant naująjį popiežių; paaiškėja, kad žaidimas žaidžiamas ne visai švariai, rinkimų favoritas nuolat keičiasi, o kovos atomazga – tikrai visai netikėta.

Filmas buvo sukurtas pagal 2016-aisiais pasirodžiusį Roberto Harriso romaną. Kiek galima spręsti iš apžvalgų, knyga buvo parašyta be pretenzijų į gilų teologinį traktatą – veikiau tai į minkštus viršelius įrištas įtraukiantis skaitinys, kokius prieš skrydį nuobodžiaujantys keliautojai perka oro uostuose. Nieko kito nereikėtų tikėtis ir iš filmo.

[caption id="attachment_1257921" align="alignleft" width="2560"] Rež. Edwardo Bergerio filmo „Konklava“ („Conclave“, Jungtinė Karalystė, JAV, 2024 m.) kadras[/caption] [caption id="attachment_1257922" align="alignleft" width="2560"] Rež. Edwardo Bergerio filmo „Konklava“ („Conclave“, Jungtinė Karalystė, JAV, 2024 m.) kadras[/caption]

Nėra lengva sukurti įtraukiančią dramą iš besišnekučiuojančių ir po koridorius vaikštančių senyvo amžiaus vyriškių. „Konklavos“ kūrėjams tai pavyko. Puiki vaidyba padeda įtampą kurti žvilgsniais ir tyla. Konklavą gaubianti paslapties atmosfera irgi skatina įsitraukti. Nors kai kurie vingiai – ypač į filmo pabaigą – įsibrauna į siužetą lyg iš niekur.

Filmas tikrai kruopščiai, dailiai nufilmuotas ir sumontuotas – žodis „estetiškas“ čia tinka be galo. Kameros judėjimas, spalvų deriniai pasirinkti smulkmeniškai ir skoningai, garso takelis – minimalistiškai meistriškas (išskyrus tuomet, kai skamba Allegrio „Miserere“ variacija; tai žymus kūrinys, nors ir susijęs su Siksto koplyčia, bet šiaip jau visų pirma skirtas Didžiajam penktadieniui – bent man tai nuskambėjo kaip gan klišinis pasirinkimas, negalvojant apie kūrinio prasmę).

Tylūs kadrai – cigaretes rūkantys ar telefonus skrolinantys kardinolai, po vieną kruopščiai vyniojami įdaryti tortellioni makaronai, tylus pašvęstojo gyvenimo seserų būrelis lipa iš autobuso greta kelių italų policijos fiatų – atpažįstu Romos bažnytiškumą ir velykines Urbi et orbi sveikinimo transliacijas iš Šv. Petro aikštės.

Juk išties visa, kas supa Vatikaną – nuo Romos architektūros iki puošnių liturginių rūbų, nuo picų ir pastų iki turistų skruzdėlyno – tiesiog ideali kinematografinė medžiaga. Tą seriale „Jaunasis popiežius“ (The Young Pope, 2016 m.) išnaudojo Paolo Sorrentino. Neatrodo, kad „Konklavos“ kūrėjai būtų kopijavę „Jaunąjį popiežių“ – nors Šventojo Tėvo vėžliai šiek tiek priminė Pijaus XIII kengūrą.

Didžioji filmo problema yra klišių pilni dialogai (ir monologai, ir bet kokie pokalbiai). O kad man kas duotų po eurą už kiekvieną kartą, kai girdėjau lyg pritrenkiantį atradimą sakant „nėra tikėjimo be abejonės“.

Didžioji filmo problema yra klišių pilni dialogai (ir monologai, ir bet kokie pokalbiai). O kad man kas duotų po eurą už kiekvieną kartą, kai girdėjau lyg pritrenkiantį atradimą sakant „nėra tikėjimo be abejonės“ – štai, šis senas pokštas puikiai parodo, kas yra klišės ir kuo jos blogos. Jos nebūtinai neteisingos, bet nuvalkiotos, o tai reiškia – nuspėjamos. Kai kurie talentingi autoriai sugebėdavo senose klišėse rasti išminties perlų ir juos įtaigiai perteikti. Bet to neįmanoma padaryti paprasčiausiai kartojant klišę.

Kad nebūna tikėjimo be abejonės, kartojama ne tik „Konklavoje“. Tik bėda ta, kad visiškai neaišku, ką tiksliai reiškia šie žodžiai. Taip, jokia tikėjimo kelionė neįmanoma be išbandymų; šią sparnuotą frazę galima suprasti taip. Bet galima tai suprasti ir kaip teiginį, kad nuolatinės abejonės ir yra tikrai autentiška tikėjimo patirtis – o juk to niekas nesakytų apie tikėjimą, pavyzdžiui, mokslu arba tikėjimą, kad moteris, teigianti, jog yra tavo motina, iš tikrųjų tave pagimdė (paradoksalu, bet juk niekas nesame patikimi savo pačių gimdymo liudininkai). Jei kyla slegiančių abejonių – kad ir koks klausimas tai būtų – galbūt tiesiog reikia pasistengti kiek įmanoma paieškoti gerų atsakymų ir turėti kantrybės.

[caption id="attachment_1257917" align="alignleft" width="1280"] Rež. Edwardo Bergerio filmo „Konklava“ („Conclave“, Jungtinė Karalystė, JAV, 2024 m.) kadras[/caption] [caption id="attachment_1257920" align="alignleft" width="1597"] Rež. Edwardo Bergerio filmo „Konklava“ („Conclave“, Jungtinė Karalystė, JAV, 2024 m.) kadras[/caption]

Arba štai: Kardinolų kolegijos dekanas su holivudinio amerikietiško futbolo trenerio susijaudinimu sako pamokslą savo broliams kardinolams ir prisipažįsta, kad vienos nuodėmės bijo labiau už bet kurią kitą – užtikrintumo. „Užtikrintumas – didžiausias vienybės priešas, – sako jis. – Užtikrintumas – mirtinas tolerancijos priešas.“

Pretenzija į giliamintiškumą kaip ir aiški. Bet pati mintis – būtų teisinga, jei viskas nebūtų atvirkščiai. Užtikrintumas nėra vienybės priešas. Jis – būtina jos sąlyga. Jei sutuoktiniai nustoja jaustis užtikrinti, kad jų santuoka verta išsaugoti, kad ir kas nutiktų, ir kad kita pusė galvoja lygiai taip pat, tai šeimoje vienybės nuo to nepadaugėja.

Taip taip, žinau, man sakys, kad čia apie visai ką kita – maždaug, kad naciai buvo labai užtikrinti savo viršenybe, todėl įvykdė holokaustą. Bet juk esmė ne kad, bet kuo naciai buvo užtikrinti. Tie, kurie rizikavo gyvybe gelbėdami žydus, buvo užtikrinti, kad žmonės verti, jog juos gelbėtų, net jei dėl to tenka rizikuoti savo gyvybe. Jokiu būdu nebandau paneigti sveiko skeptiškumo vertės. Bet juk net ir tolerancija neįmanoma be užtikrintumo tolerancijos reikalingumu.

Kaip jau sakiau, „Konklavoje“ intriga vystoma sėkmingai. Bet religinės temos plėtojimas filme neperžengia stereotipinės diskusijos per devintokų tikybos pamoką (jei tik per tikybos pamokas devintokai išvis kalba apie religiją): nėra tikėjimo be abejonės; tikėjimas, kad yra toks dalykas kaip viena tiesa, pavojingas, nes veda į susiskaldymą; galų gale viskas susiveda į LGBT tematiką, lyg tai būtų svarbiausias dalykas Bažnyčios gyvenime.

Klišių problema ta, kad, kai nuolat jų klausaisi, tai pradedi jas kartoti, jomis jausti ir jomis gyventi. Tai galioja realiems žmonėms, bet filmų personažams dar labiau – juk jie kaip ir neturi asmenybės, išskyrus frazes, kurias jiems į lūpas įdėjo scenaristas. Geriausias pavyzdys – kardinolas Tedesko (akt. Sergio Castellitto). Kodėl tradicionalistas kardinolas iš Italijos būtinai turi elgtis ir kalbėti kaip mafiozas iš „Krikštatėvio“?

[caption id="attachment_1257919" align="alignleft" width="1920"] Rež. Edwardo Bergerio filmo „Konklava“ („Conclave“, Jungtinė Karalystė, JAV, 2024 m.) kadras[/caption]

Ne tik jo man buvo sunku klausytis. Liberalai ar tradicionalistai – dauguma iškepti pagal šabloniškas dvimates formeles. Ir didžioji problema yra net ne pats šabloniškumas, o tai, kad tie šablonai paimti iš interneto ar iš kolektyvinės Holivudo pasąmonės. Dėl to jie visiškai neįtikins žmogaus, kuris iš tikrųjų yra sutikęs vieną kitą vyskupą ar kardinolą – nors jų apranga filme ir atkurta meistriškai.

Tad padariau eksperimentą. Pabandžiau pažiūrėti, kas bus palikus tik išdailintus kadrus ir garso takelį, bet iš personažų atėmus balsus. Iš techninės pusės susitvarkiau primityviai – filmą įjungiau be garso, o muziką paleidau iš jutubo. Pirmas penkias minutes buvo gražu. Bet tada prasidėjo veiksmas ir apėmė smalsumas. Vis dėlto trileris.

[youtube embed=JX9jasdi3ic]

Filmą galite žiūrėti Lietuvos kino teatruose ir platformoje „Žmonės Cinema“.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama