Režisierius A. Obcarskas apie „Fermentaciją“: kai nebegali pakeisti savo lemties, pradedi bendrauti su sūriu

[intro_text content="Balandžio 10 d. įvyko režisieriaus ANTANO OBCARSKO premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pagal Lauryno Adomaičio pjesę sukurtas spektaklis „Fermentacija“ pasakoja absurdišką situaciją, kai prieš žmoniją sukyla milijonai bakterijų, o raugyklos šeimininkams tenka spręsti, ar sutikti su jų reikalavimais."]

„Fermentacija“ – A. Obcarsko debiutas Didžiojoje salėje. Anot režisieriaus, nors spektaklis gali atrodyti kaip distopinis, pagrindinis keliamas klausimas – empatijos išbandymas. „Jeigu tu kaip mesijas pradedi kalbėti su bakterijomis ir jos iš tavęs reikalauja lygių teisių, nes pabodo nuolatinis išnaudojimas, ką darysi? Ar pajusi empatiją ir šiam vienaląsčiam organizmui?“ – klausia jis.

Pjesės centre – biologinė revoliucija. Nedidelėje gastronomijos studijoje, prekiaujančioje raugintais produktais, bakterijos nustoja dirbti, ir jokie produktai nebeužrūgsta. Raugyklos vedėjas Danilas, tarp bakterijų praleidęs visą gyvenimą, netikėtai išgirsta jų balsą – jos piktinasi. Jos nenori būti daugiau išnaudojamos ir reikalauja lygių teisių, teigdamos, kad žmonėms reikia bakterijų, o joms – ne.

Apie absurdą ir juoką teatre – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su spektaklio režisieriumi A. Obcarsku.

Kaip nusprendėte kurti spektaklį, kurio pagrindinis vaidmuo tenka bakterijoms?

Tai buvo Lauryno Adomaičio idėja. Jis pastaruosius keletą metų gyveno Paryžiuje. Šalia jo namų buvo parduotuvėlė, kurioje prekiauta raugintais produktais. Taip jam kilo idėja sukurti pjesę nagrinėjant filosofinį eksperimentą: kas būtų, jeigu bakterijos nustotų atlikti pagrindinį darbą – fermentuoti? Taip gimė ši pjesė.

[caption id="attachment_1257238" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257246" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Aktoriai Ramutis Rimeikis ir Vaiva Mainelytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257249" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Aktorius Martynas Nedzinskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257237" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Aktoriai Giedrius Savickas ir Vytautas Anužis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Tai jūsų pirmasis spektaklis LNDT Didžiojoje salėje. Kaip jaučiatės po premjeros?

Išėjo didelis ambicingas spektaklis – norima daug pasakyti. Dabar, praėjus kelioms savaitėms, turiu laiko permąstyti, kas veikia, kas neveikia, ką pataisyti. Džiaugiuosi, kad teatras yra gyvas menas: ir po premjeros spektaklis gali kisti, susigulėti, gali būti papildytas, arba iš jo gali būti kas nors išmesta, kad būtų kuo tiksliau ir įdomiau.

Mano nuomone, spektaklio trukmė per ilga, reikėtų jį trumpinti. Esu patenkintas trečiuoju veiksmu, bet pirmuosius du galima sutraukti į vieną. Tam laiko yra – spektaklį rodysime ir gegužę, paskui dar kelis kartus rudenį, turėsime laiko parepetuoti. Iš principo niekas nebus keičiama – bet viskas judės arčiau koncentruoto tikslo. Reikia dar padirbėti.

Naują pjesę statyti yra iššūkis. Vis dėlto tai ne klasika, joje nėra atmosferos, viskas kuriama nuo nulio. Naujų pjesių prasmė išryškėja tik su žiūrovais. Gali tikėti, kad tavo darbas yra labai geras ir įdomus, bet viską sužinosi tik salėje susirinkus žiūrovams.

Tad manau, kad man kaip režisieriui šis krikštas Didžiojoje salėje davė daug pamokų.

Būtent šios pjesės neklišiškumas yra empatijos išbandymas. Šiuo atveju yra ne „aš“ ir „jie“, o bendras tikslas ir užuojauta kitam. Jeigu tu kaip mesijas pradedi kalbėti su bakterijomis ir jos iš tavęs reikalauja lygių teisių, nes pabodo nuolatinis išnaudojimas, ką darysi?

Tai ne pirmas jūsų duetas su dramaturgu Laurynu Adomaičiu. Šį kartą dirbote pasitelkęs visą jo medžiagą, nerašėte kartu. Kaip vyko kūrybos procesas?

Taip, esame rašę ir kartu. Mūsų bendradarbiavimą būtų galima pavadinti glaudžiu. Pavyzdžiui, spektakliui „Boksas“ kelias scenas rašė Laurynas, o keletą – aš, spektaklyje „Voicekas“ kartu dėliojome siužetą, „Alisoje“ – taip pat: Laurynas dėliojo siužetą, paskui kartu jį redagavome. Šį kartą darėme kitaip – aš pasitikėjau Lauryno sugalvota istorija, kartu jos neredagavome.

Tema ir siužetas diktuoja kiekvieną veiksmą – kai sukyla viena visuomenės ar šiuo atveju ekosistemos grandis, reikia spręsti, ką daryti. Kaip ieškojote kūrybinių sprendimų, kad tema išliktų originali bei aktuali ir netaptų kliše?

Jeigu ši pjesė būtų statoma kino formatu, ji primintų mums gerai žinomus distopijos žanro filmus, kai žmonija turi išgyventi, pavyzdžiui, ateivių puolimą ir susitaikyti arba bandyti spręsti savo lemtį. Tačiau teatre keliami visai kiti klausimai.

Būtent šios pjesės neklišiškumas yra empatijos išbandymas. Šiuo atveju yra ne „aš“ ir „jie“, o bendras tikslas ir užuojauta kitam. Jeigu tu kaip mesijas pradedi kalbėti su bakterijomis ir jos iš tavęs reikalauja lygių teisių, nes pabodo nuolatinis išnaudojimas, ką darysi? Ar pajusi empatiją ir šiam vienaląsčiam organizmui?

[caption id="attachment_1257241" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257253" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Aktorius Vytautas Anužis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257244" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Aktoriai Martynas Nedzinskas ir Giedrius Savickas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257254" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Pjesėje bakterijos yra kaip metafora – turima omenyje ne tik ekologinė krizė, bet ir kitų žmonių priespauda įvairiomis aplinkybėmis.

Kalbėti apie biologiją ar ekologiją neplanavome – norėjome suteikti erdvės pačiam žiūrovui pamatyti, kas jam artimiausia ar jautriausia. Aišku, šis bakterijų sukilimas gali priminti kokį nors darbininkų sukilimą dar praeitame amžiuje. Todėl man simboliška, kad spektaklio pradžioje bakterijos atlieka valytojo vaidmenį – tokius darbus mes mažiausiai matome. Kaip nematome kurjerių ar vairuotojų, taip nematome ir tų, kurie dirba prie mūsų maisto, mūsų organizme ar gamtoje. Nors mėgaujamės visų jų darbais.

Vis dėlto žmogus duoda galimybių bakterijoms augti ir plėstis. Mūsų produktai, kuriuos raugiame, visada bus padėti ten, kur bakterijoms palankiausia vystytis. Koks jų motyvas vienytis ir sukilti, jeigu biologine prasme jos turi viską, ko reikia?

Jų motyvaciją paskatino pagrindinio personažo Danilo veiksmai. Jis žaidžia su bakterijomis, eksperimentuoja. Galbūt tai galėtų priminti Holivudą – kai svarstai, ar tikrai etiška žaisti su gamta ir vis bandyti ją pagerinti. Kas nutiko – Danilas sukūrė superbakterijas, kurios pradeda su juo kalbėtis. Jis pavertė bakterijas stipresnėmis, galingesnėmis, leido joms reikalauti daugiau.

Mums nereikėtų taip kištis į gamtą, biologiją, šiandien – ir į genų inžineriją. Siekdami didesnio pelno galime skaudžiai prisižaisti ir sukelti kur kas sunkesnes ligas ar sustabdyti gyvybiškai svarbius procesus. Galbūt ne viskas turėtų priklausyti nuo mūsų.

To išvada – paprasta. Mums nereikėtų taip kištis į gamtą, biologiją, šiandien – ir į genų inžineriją. Siekdami didesnio pelno galime skaudžiai prisižaisti ir sukelti kur kas sunkesnes ligas ar sustabdyti gyvybiškai svarbius procesus. Galbūt ne viskas turėtų priklausyti nuo mūsų.

Spektaklyje pasirodė ir garsūs aktoriai Vaiva Mainelytė bei Ramutis Rimeikis. Kaip rinkotės aktorius?

Labai džiaugiuosi, kad šį sprendimą man padiktavo siužetas. Reikėjo vyresnės poros, gyvenančios šalia raugyklos. Man pasirodė, kad šis vaidmuo tinka būtent Vaivai Mainelytei. Jos vyro vaidmeniui reikėjo ko nors, kas su ja yra ilgai vaidinęs. Tai buvo Ramutis Rimeikis.

Jie – tikri aktoriai emeritai, jų požiūris į darbą, spektaklius, repeticijas, pasiruošimą yra visiškai kitoks. Dirbti su jais buvo kaip profesinė pamoka, kupina pagarbos ir atjautos. Malonu, kad mums pavyko rasti bendrą spektaklio ir pjesės liniją, nes stengiausi, jog aktorius scena priimtų su tokia pačia pagarba, kokios jie verti.

Teatras yra vieta visiems – nuo pradedančių iki vyriausių. Skaudu, jei daug vaidinęs aktorius sulaukia laiko, kai jau niekur nebekviečiamas. Norėjau, kad būtų įvairus ne tik gyvenimas, bet ir teatro scena.

Spektaklyje galima atrasti ir kitų režisierių darbų apraiškų, pavyzdžiui, Łukaszo Twarkowskio. Kas buvo jūsų įkvėpimas šiuo atveju?

Kai ruošėmės spektakliui, scenografė Lauryna Liepaitė pasiūlė slankias konstrukcijas, kurios galėtų būti ir sujungtos. Abu žinojome, kad ši technika naudota ir Łukaszo kūryboje, pavyzdžiui, spektakliuose „Lokis“, „Quanta“ ar „Rohtko“, vis dėlto nutarėme, kad šis sprendimas bus teisingas, nes to reikalauja pjesė. Mane įkvepia Łukaszo darbai, todėl nori nenori atsiranda panašumų.

Kitas įkvėpimas yra dabartinės geopolitinės tikrovės absurdiškumas. Spektaklyje pasiekiame tašką, kai nuotaika tampa absurdiška. Juokas man nėra svetimas – mėgstu komediją, savęs nesureikšminimą, paprastą žvilgsnį į teatrą. Žiūrovo laikas gyvenime kupinas nežinomybės, o teatre gali būti ir lengvesnis.

[caption id="attachment_1257234" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257243" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Aktorė Vaiva Mainelytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257245" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Aktoriai Giedrius Savickas ir Martynas Nedzinskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257239" align="alignleft" width="2000"] Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Aktoriai Ramutis Rimeikis ir Vaiva Mainelytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Paminėjote absurdą – ar jautėte riziką kurti tai, kas ne visiems bus artima ar iš karto suprantama?

Taip, jaučiau. Pirmiausia norėjome apšildyti žiūrovus, tad į visišką absurdą vedėme pamažu. Todėl matome, kaip pradžioje bandoma spręsti siužetinę problemą tarp žmonių, paskui – tarp bakterijų ir galiausiai – absurdiškomis priemonėmis: kalbėtis per sūrį.

Iš pirmo žvilgsnio Martyno Nedzinsko ir Giedriaus Savicko personažai atrodo juokingi, vis dėlto jie yra palūžusios asmenybės. Jie yra tokie patys žmonės kaip mes, kurie šiame pasaulyje galbūt norėtų ką nors pakeisti, sutvarkyti, kas sulūžę ar sugadinta, padėti susitarti ar tarpusavyje, ar tarp bakterijų, dar kur nors, bet nebelieka pasirinkimo.

Tai ir yra absurdas – kai negali imtis to, kas jau įprasta. Tuomet imsiesi tokių ekstraordinarinių priemonių, pavyzdžiui, bendrauti su sūriu ir taip pradėti diskutuoti. Iš tiesų taip elgiamasi iš bejėgystės, kai nebegali pakeisti istorijos ar savo lemties, o teigiantis, kad viskas įmanoma, tampa labai naivus.

Suomių režisierius Kristianas Smedsas po spektaklio premjeros man sakė, kad galėčiau su šiais aktoriais statyti ir Samuelio Becketto pjeses. Galvoju, gera mintis. Jie tam tinka – jiems užtenka vidinio turinio būti absurdo lauke. Visas paskutinis spektaklio veiksmas man skamba kaip Becketto citata: kai esi iki kaklo šūde, belieka dainuoti.

Paskutinis pjesės žodis yra klausimas, kiek laiko turime. Laiko kam? Ar pasikeisti, ar susitaikyti, susitarti? Tai yra didžiausias klausimas. Kiek turime laiko iki išnykimo. Ir vienintelis būdas, kaip aš galėčiau paklausti, yra su juoko elementais.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama