O. Koršunovas: „Teatras yra veidrodis, kuriame visuomenė pamato save, o teatras – visuomenę“

[intro_text content="Teatro režisierius, scenografas, choreografas OSKARAS KORŠUNOVAS šiemet mini 35 metų kūrybinės veiklos teatre sukaktį. Per šį laiką jis pastatė ne vieną legenda tapusį spektaklį įvairiuose Lietuvos teatruose, pelnė prestižinius apdovanojimus pasaulyje ir įsitvirtino kaip vienas reikšmingiausių šalies scenos menininkų."]

Minėdamas kūrybinį jubiliejų, režisierius pristato naują spektaklį „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kuriame ne tik reflektuoja laiką kaip filosofinę ir egzistencinę kategoriją, bet ir grįžta prie sau svarbių kūrybos temų.

„Tikras teatras prasideda ten, kur baigiasi galvojimas. Teatras iš esmės yra apie tai, apie ką negalvojame, arba apie tai, ką stengiamės ignoruoti. Mūsų sąmonė paveikta kultūros ir cenzūros, o teatras skverbiasi giliau: į pasąmonę, sielą, sapnus. Į tai, kas yra mūsų esmė“, – sako O. Koršunovas.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ režisierius pasakoja apie naująjį pastatymą, kūrybinius iššūkius ir žvilgsnį į teatro pasaulį po trijų dešimtmečių darbo.

[caption id="attachment_1255382" align="alignleft" width="2048"] Režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Esate sakęs, kad kai ateis laikas – viską apmąstysite, o dabar yra laikas veikti. Tačiau vis dažniau kalbate apie atsitraukimą, poilsį sodyboje. Kodėl kyla noras trauktis?

Turbūt dėl amžiaus. Ateina supratimas, kad labai daug jau įvyko, o svarbiausi dalykai – galbūt jau praeityje. Skaičiuojant mano gyvenime praeities yra daugiau nei prognozuojamos ateities. Reikia prisiminti, kad dramaturgija egzistuoja ne tik teatre, bet ir gyvenime – viskas turi pradžią, kulminaciją ir pabaigą. Man dar ne pabaiga, bet kulminacijos aukštumos jau buvo.

35-eri kūrybos metai teatre – tai išties daug. OKT – jau 25-eri! O juk tiek metų teatras dažnai net neišgyvena. Kažkas yra pasakęs, kad teatras gyvena tiek pat kiek šuo – tam tikros tiesos čia yra. Kūryboje, kaip ir sporte, negali būti amžinas. Auksinis amžius praeina visiems. Todėl ir norisi sustoti, apmąstyti, prisiminti – nes baisu pamiršti visus tuos metus. Jau dabar ne viską pavyksta prisiminti.

Iš kitos pusės, egzistuoja teatralo prakeiksmas – kuo daugiau esi teatre, tuo labiau trokšti būti gyvenime. Ir atvirkščiai – kuo daugiau esi gyvenime, tuo labiau nori sugrįžti į teatrą.

Teatras – labai efemeriškas, nuolat norisi sustabdyti akimirką, ją užfiksuoti ir judėti pirmyn. Tai sūkurys, kuris įtraukia, ir tuo pat metu norisi iš jo ištrūkti. Šis jausmas mane lydi visada.

Šiuo metu jaučiu kūrybinį pakilimą, savotišką renesansą – atgyjančią aistrą teatrui. Tačiau tikslai jau kitokie: norisi eiti ramiau, giliau.

Ar manote, kad pavyks ištrūkti iš šio sūkurio?

Teatras tampa gyvenimo būdu. Tai tarsi veidrodis, kuriame matai save ir kitus. Tai daugiau nei pomėgis – tai mąstymo būdas. Ištrūkti neįmanoma. Tik reikia suvokti, kad viskas turi savo etapus. Šiuo metu jaučiu kūrybinį pakilimą, savotišką renesansą – atgyjančią aistrą teatrui. Tačiau tikslai jau kitokie: norisi eiti ramiau, giliau. Nebesiekiu nustebinti ar išgarsėti. Pradedi matyti kitaip. Tačiau jaunystės ambicijos vis dar rusena.

Šiandien sutikau seną draugą iš Amerikos. Kadaise buvome artimi, gyvenome viename kieme, dalijomės dienomis. Ir štai – netikėtas susitikimas po daugelio metų sename kelyje, kuriuo eidavome svajodami apie ateitį. Jis pasakė: „Kaip įdomu vaikščioti atminties takais...“ Aš pasidžiaugiau, kad turiu prabangą tai daryti kasdien. 35 metai teatre – labai daug. Yra ką prisiminti, su kuo palyginti. Tai tampa kitaip įdomu.

[caption id="attachment_351432" align="alignleft" width="900"] Režisierius Oskaras Koršunovas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. OKT archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_351439" align="alignleft" width="900"] Režisierius Oskaras Koršunovas. OKT archyvo nuotrauka[/caption]

Ar lyginatės su savimi jaunu? Kokie jausmai aplanko?

Tenka. Tas jaunas bičas man yra pavyzdys. Kai būna sunku, kai apima abejonės ar nusivylimas, prisimenu jį – drąsų, ryžtingą, reiklų, be galo išmintingą. Stengiuosi jo nenuvilti. Jis man uždėjo sunkią naštą – juk po spektaklio „Ten būti čia“ kartelė buvo užkelta labai aukštai. Iki šiol stengiuosi ją išlaikyti, negaliu padaryti prasčiau.

Kai OKT po 35 metų surengėme spektaklio „Ten būti čia“ peržiūrą, mane pribloškė, koks jis yra brandus, stiprus ir netikėtas. Spektaklis tapo reiškiniu, kuris lėmė mano likimą ir įpareigojo visą laiką pranokti patį save.

Teatre kitaip ir neįmanoma – šiandien tau ploja, rytoj – nušvilpia.

Kartą kalbėjomės su Eimuntu Nekrošiumi, ir jis man pasakė: „Tik neskubėk. Režisūra – ne sprintas, o ilgas bėgimas. Jei nori būti pirmas – taupyk jėgas.“ Bet man išėjo taip, kad pradėjau nuo sprinto – ir vis dar bėgu. Tai nėra lengva.

[caption id="attachment_334587" align="alignleft" width="900"] Režisierius Oskaras Koršunovas. Tomo Ivanausko nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_351380" align="alignleft" width="900"] Režisierius Oskaras Koršunovas ir kompozitorius Gintaras Sodeika spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticijoje. Tomo Ivanausko nuotrauka[/caption]

Kaip ankstyva ir greita šlovė jūsų nesugadino?

Kiekviena sėkmė įkvepia ir padrąsina, bet niekada nebuvo lengva. Reikėjo sau ir kitiems įrodyti, kad sėkmė nebuvo atsitiktinė.

Kai pernai minėjome OKT 25-metį, galvojome, kaip pavadinti sezoną. Nusprendėme: „25-eri nepasidavimo metai“. Nes per tuos metus teko nepasiduoti, kovoti. Iš šalies galėjo pasirodyti, kad viskas buvo rožėmis klota, bet spyglių buvo nemažai. Visada reikėjo įrodyti, kas esame ir ko verti.

Teatre kitaip ir neįmanoma – šiandien tau ploja, rytoj – nušvilpia. Tai kaip žirgų lenktynės, kuriose esi ir statytojas, ir raitelis, ir pats žirgas. Nuolatinės varžybos.

Neaišku, kas daugiau išsiurbė – teatras iš manęs ar aš iš teatro.

Ko pareikalavo tokia šlovė?

Dar neskubu visko pamatuoti. Įspūdis toks, kad pareikalavo daug – laimės, poilsio, taip ir nesukūriau šeimos. Gyvenimas tapo nuolatiniu judėjimu – gastrolės, darbas dieną ir naktį, daugybė įvykių. Specifinis gyvenimo būdas. Winstonas Churchillis sakė: „Nežinau, kas daugiau išsiurbia – aš iš butelio ar butelis iš manęs.“ Panašiai ir su teatru. Neaišku, kas daugiau išsiurbė – teatras iš manęs ar aš iš teatro. Akivaizdu, kad teatras man labai daug davė, bet akivaizdu, kad ir aš jam daug daviau.

Sakėte, kad teatras jums yra būdas suvokti realybę. Ar vis dar taip yra, o galbūt radote kitų būdų?

Teatras vis dar padeda suvokti realybę. Štai ir dabar einu iš akademijos, kur kartu su studentais statau Marco Ravenhillo spektaklį „Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų“ – stipriai politinę pjesę, kurioje aiškinamės dabarties globalius, politinius, visuomeninius dalykus. Nes teatre apie tai ir kalbama. Geriausias pavyzdys suprasti, kad teatras man padeda suvokti pasaulį, yra „Hamletas“.

Kai Hamletui pasirodė nužudyto tėvo šmėkla ir papasakojo, kas įvyko, jis buvo be galo sutrikęs, nežinojo, ką daryti. O šmėkla provokavo keršyti. Tai buvo laiko lūžis tarp viduramžių ir Renesanso, Hamletas, ką tik baigęs geriausią to meto Vitenbergo universitetą, būdamas ateities žmogus, negalėjo patikėti viduramžiška šmėkla, jam reikėjo įsitikinti, ar tai yra tiesa, o gal tik išprotėjimas.

Hamletas sutinka klajojančią teatro trupę, pakviečia aktorius ir stato spektaklį, kad suvoktų situaciją. Jis atkuria nužudymą, spektaklį rodo Klaudijui ir stebi jo reakciją. Per spektaklį supranta realybę, diagnozuoja savo sąmonės būklę. Ta scena pavadinta „Pelėkautais“, į kuriuos patenka ir pats Hamletas.

Mano spektaklyje frazė, kurią Hamletas taria geriausiam draugui Horacijui: „Aš mirsiu – tu gyvensi. Papasakok ateities kartoms apie mane visą tiesą“, sakoma iš karto po jo spektaklio, nors pjesėje ji yra pabaigoje. Tai baugus ir įkvepiantis pavyzdys, kas yra teatras. Per spektaklį aš išreiškiu ir pamatau save, savo būseną ir visuomenę, aplinką.

[caption id="attachment_975697" align="alignleft" width="1053"] Williamas Shakespeare'as, „Hamletas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras, 2008 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_975699" align="alignleft" width="970"] Williamas Shakespeare'as, „Hamletas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras, 2008 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_980925" align="alignleft" width="1600"] Williamas Shakespeare'as, „Hamletas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT, 2008 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Tame pačiame „Hamlete“ yra frazė: „Pažindamas kitą – pažįsti save.“ Teatras yra veidrodis, kuriame visuomenė pamato save, o teatras – visuomenę. Į teatrą žvelgiu, kaip į jį žiūrėjo Hamletas – kaip į vienintelį būdą pažinti pasaulį ir save pasaulyje. Kiekvienas spektaklis taip pat yra ir mano gyvenimo tam tikras etapas. Todėl galiu pats save analizuoti.

Spektakliai netgi kuria mano likimą. Ir Hamleto gyvenimas būtų visai kitaip susiklostęs, jeigu nebūtų parodęs spektaklio. Visi mano, kad „Hamletas“ yra apie „būti ar nebūti“, tačiau pjesė visai ne apie tai. Šis kūrinys yra apie dabar arba niekada. Kai Hamletas Horacijui aiškina, jog kurs spektaklį, kad pažiūrėtų, kaip reaguoja Klaudijus, menamas žudikas, Horacijus jo teiraujasi: „O kas bus, jeigu šmėkla sako tiesą?“ Čia Hamletas teigia, kad dabar arba niekada, nėra reikalo atidėlioti.

Pjesė yra apie atsakomybės prisiėmimą. Hamletas supranta, kad negali atidėlioti, repetuoti savo gyvenimo, turi gyventi dabar. Sau ir visuomenei turi atsakyti, kas jis yra. Kai man buvo 40 metų, aš padariau tą patį, ką ir Hamletas, supratau, kad nebegaliu atidėlioti, turiu statyti „Hamletą“, paklausti savęs ir kolegų – kas mes esame teatre, ką čia darome? Prisiėmiau vieną atsakingiausių dalykų, nes pribrendau. Toks būtų mano pavyzdys, kaip viena ar kita medžiaga sąveikauja su tuo, kas tu ir kokiame gyvenimo etape esi.

Vilniaus mažajame teatre pasirodys spektaklis „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Kokie pagrindiniai pokyčiai įvyko statant šį spektaklį po praeitais metais parengto eskizo-skaitymų „Kantas“?

Pasikeitė labai daug. Eskizas – tik krypties rodymas. Teatras yra kolektyvinis darbas, priklausomas nuo daugybės aplinkybių. Tuo metu spektakliui nebuvo skirta finansavimo, todėl turėjome rodyti eskizą – kaip paraišką, kad procesas būtų tęsiamas.

Kai statėme jau tikrą spektaklį, turėjome kitų uždavinių, daugiau laiko, daugiau aiškumo.

Nors eskizas nubrėžė geras kryptis, kurios leido tikslingai statyti spektaklį, visgi jis buvo grubus, netašytas. Pamatėme, kas yra blogai, ką galime tobulinti.

[caption id="attachment_1255416" align="alignleft" width="2048"] Marius Ivaškevičius, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2025 m.). Repeticija. VMT nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1255417" align="alignleft" width="1920"] Marius Ivaškevičius, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2025 m.). Repeticija. VMT nuotrauka[/caption]

Paklaustas apie pjesės rašymą Ivaškevičius atviravo, kad prireikė filosofų, Immanuelio Kanto žinovų pagalbos. Ar jums prireikė pagalbos statant spektaklį?

Statant „Kantą“ su mumis dirbo filosofas Vincentas Klipčius. Tačiau darbe mane visada lydi filosofai. OKT nuolat su mumis dirba filosofas Kasparas Pocius. Kai kuriuos spektaklius lydėjo Kristupas Sabolius, dar studijuodamas universitete jis mums talkino. Dabar jis – garsus filosofas, profesorius. Nuo spektaklio „Ten būti čia“ beveik visą laiką šalia būdavo ir šviesaus atminimo Leonidas Donskis.

Draugystė su filosofija teatre visada buvo. Mano spektakliai nuo pat pirmojo yra filosofiniai. Beje, Donskis visada buvo pirmasis žiūrovas ir recenzentas – rašydavo labai įdomias, man be galo svarbias recenzijas. Po premjerų sėsdavome aptarti spektaklio.

Į „Kanto“ spektaklį buvo atėjusi ir garsi Kanto žinovė Nerija Putinaitė – su ja labai įdomiai pakalbėjome. Taigi, dialogas su filosofija visada egzistavo. Kita vertus, jis reikalauja atsargumo – negalima leisti filosofams užlipti ant galvos. Teatras yra teatras – jis turi turėti daug sluoksnių, tarp jų ir filosofinį.

Grįžkime prie Shakespeare’o. Kodėl jis toks daugiasluoksnis? Todėl, kad tuo metu teatras buvo toks. Dabar viskas suskirstyta į burbulus, o anuomet teatras buvo totalinis, demokratinis. Apačioje – plebėjai su alaus bokalais, kurių dėmesį reikėjo išlaikyti tam, kad nebūtum apmėtytas kaulais. Todėl Shakespeare’o kūryboje daug trivialių elementų – jie skirti liaudžiai. Šonuose sėdėjo aristokratija, kuri ieškojo poezijos, o priešais – karalius su karaliene, kuriuos domino politika.

Visiems sluoksniams vienu metu reikėjo rodyti spektaklį. Mano teatras taip pat šekspyriškas, demokratiškas. Dėl to kai kurie žiūrovai, matydami tik vieną sluoksnį, gali manyti, kad tai vulgaru ar netinkama. Geriausias žiūrovas – tas, kuris sugeba aprėpti visumą.

[caption id="attachment_1255419" align="alignleft" width="2560"] Marius Ivaškevičius, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2025 m.). VMT nuotrauka[/caption]

Visus 35 metus publika buvo be galo įvairi – niekada nebuvo vieno burbulo. Atsimenu „Hamleto“ premjerą Teatro arenoje – 800 vietų salėje. Stovėjau viršuje ir stebėjau, kaip renkasi žiūrovai. Mačiau jaunimo subkultūras, studentus, jų dėstytojus, televizijos žvaigždes, politikus, verslininkus, darbininkus – įvairaus amžiaus publiką. Kai salėje jau pradėjo temti, staiga pasirodė dešimt vienuolių. Tada supratau – tai tikrai yra demokratiškas, visus apimantis teatras. Su tais pačiais spektakliais gastroliuodavome ir po elitinius pasaulio festivalius, ir po Lietuvos provinciją – visur jie būdavo priimami ir suprantami.

Filosofija teatre visuomet yra viena dalis. Taip ir su Kantu – šis spektaklis ne apie jį, ne apie filosofiją, o apie patį teatrą. Todėl ir nenorėjau, kad spektaklio pavadinimas būtų tik „Kantas“ – tai būtų netiksli nuoroda žiūrovams. „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ veda prie minties, kad galvodami, ką nors teigdami visuomet kažko nepasakome, kad kiekvienoje logikoje, teorijoje visuomet yra sąlyga, kuria mes tikime, tai, kas nepavaldu mūsų protui. Tai ir yra tas kantiškasis kambarys.

Tikras teatras prasideda ten, kur baigiasi galvojimas. Teatras iš esmės yra apie tai, apie ką negalvojame, arba apie tai, ką stengiamės ignoruoti. Mūsų sąmonė paveikta kultūros ir cenzūros, o teatras skverbiasi giliau: į pasąmonę, sielą, sapnus. Į tai, kas yra mūsų esmė.

Rodos, analizuodamas savo spektaklius galėčiau parašyti pranašysčių knygą.

Spektaklyje žaidžiama su žiūrovų pasąmone, laiko tėkme, jo nebuvimu, išėjimu iš laiko rato. Ar pavyko čia sukurti laiką kaip dar vieną personažą?

Džiaugčiausi, jei tai pavyko. Teatras yra apie tai, kad laikas neegzistuoja. Daug kas, pamatę šį spektaklį, prisiminė „Ten būti čia“ – tai irgi buvo apie laiką. Spektaklyje skamba frazės: „Viens, du, trys – nieko neįvyko“, „Viskas – dūmai“. Tai byloja apie laiko nebuvimą.

Prisimenu pirmą pokalbį su Mariumi prieš dešimtį metų. Jis davė man pjesę „Kantas“, pasakė, kad tai primena Daniilą Charmsą, primena pirmuosius mano spektaklius. Galima sakyti, kad pirmieji spektakliai darė įtaką Mariui. Pjesėje yra absurdo, siurrealizmo – net personažas, primenantis Senę. Tuo metu „Kanto“ nestačiau, bet po daugelio metų, kai pjesė vėl atėjo pas mane, buvo aišku, kad tai labai aktualu. Dažnai tik statydamas supranti, kodėl pasirinkai kūrinį – kad jis yra apie tave.

[caption id="attachment_1246032" align="alignleft" width="990"] Daniilas Charmsas, „Ten būti čia“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras). OKT nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1246038" align="alignleft" width="953"] Daniilas Charmsas, „Ten būti čia“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras). OKT nuotrauka[/caption]

Įdomus fenomenas, kad jūsų spektakliuose žiūrovai įžvelgia pranašystes, pavyzdžiui, spektaklyje „Tartiufas“. Ar tikite teatro galia įžvelgti, kas dar tik vyks? Ar ir šis spektaklis pranašauja mūsų pasaulio tam tikros epochos pabaigą?

Iki galo šio dalyko nesuprantu – ar teatras pranašauja, ar tai jo prigimtis, kad eidamas labirintais jis neišvengiamai pradeda byloti ne tik tai, kas yra ir buvo, bet ir kas bus. Rodos, analizuodamas savo spektaklius galėčiau parašyti pranašysčių knygą.

Ivaškevičių man jau baisu statyti, analizuoti. Tačiau tokia nuojauta tikrai yra, spektaklyje vyksta keisti dalykai, pasaulis yra ant epochos slenksčio. Keisti atradimai, žmonės pradeda skraidyti, oro balionai... Įdomu, kad laikinumo jausmas yra spektaklio atmosferoje, nieko tiesiogiai nepasakyta.

„Ten būti čia“ irgi neturėjo konkrečių nuorodų į laiką, bet žiūrovai jautė esmę. Dabar žiūrėdamas atgal matau, kad tai buvo tektoninio lūžio laikotarpis – žmonės suvokė efemeriškumą. Spektaklis atitiko jų būseną. Jį kurdami dar nežinojome, kuo viskas baigsis – tai buvo pokyčių pradžia. Kartais ne tik tu kuri teatrą – kartais jį kuria ir laikas.

Tas pats buvo su „Tartiufu“. Pjesėje Tartiufas pralaimi, bet spektaklyje – laimi. Išveja šeimą, ir aktoriai, lydimi kamerų, išeina iš teatro. Tuo metu Tartiufas šoka triumfo šokį kaip neonacis, o fone Trumpas bučiuojasi su Putinu.

[caption id="attachment_328729" align="alignleft" width="900"] Molière'as, „Tartiufas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_931806" align="alignleft" width="2208"] Molière'as, „Tartiufas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_341468" align="alignleft" width="900"] Molière'as, „Tartiufas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Lietuvoje niekas apie tai nekalbėjo, bet Avinjone prancūzai suprato: vienas svarbiausių laikraščių Prancūzijoje „Le Monde“ parašė straipsnį „Tartiufas – apie Europos saulėlydį“.

„Kantas“ taip pat neturi tiesioginių nuorodų, bet jame jaučiamas nenusakomumas, keistumas. Nežinome, kas bus, bet jaučiame, kad kažkas turi įvykti.

„Išvarymas“ tapo visuotine istorija. Kad taip įvyktų, reikia daug aplinkybių: laiko, istorinio išgyvenimo.

Jūsų darbai kartu su Mariumi Ivaškevičiumi turi stulbinamą pasisekimą. Kaip manote, kur slypi sėkmė?

Tai – atsitiktinumai. Teatrinių atsitiktinumų virtinė daug lemia. Marius gavo pasiūlymą parašyti pjesę apie migrantus. Jis išvyko į Londoną rinkti istorijų – jos sugulė į pjesę „Išvarymas“. Pradėjau ją statyti, daug improvizavome. Dalyvavo ir patys emigrantai. Aktoriai ir žiūrovai išgyveno savotišką emigraciją – ne tik tie, kurie išvyko.

Taip gimė tikras fenomenas. Tokio spektaklio Lietuvoje nebuvo: šešių valandų kūrinys – pilnoje „Siemens“ arenoje (buvo ir taip). Jis virto epiniu pasakojimu. Jame atsiskleidžia mito genas – kelionė, naujas tautos identitetas, dykumos ir atrastos žemės pojūtis, tapsmas vakariečiais.

„Išvarymas“ tapo visuotine istorija. Kad taip įvyktų, reikia daug aplinkybių: laiko, istorinio išgyvenimo. Kai jį statėme, apie emigraciją tylėta visur – teatre, politikoje, žiniasklaidoje. Buvo skaudi tema, bet emigrantai siuntė pinigus, statė Lietuvą. Apie tai kalbėti nebuvo patogu.

[caption id="attachment_1241738" align="alignleft" width="2048"] Marius Ivaškevičius, „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Teatras kalba ne apie tai, kas sakoma garsiai, o apie tai, kas nutylima. Gal spektaklis pastūmėjo pokyčiams, o gal sutapo su laiku. Vykome į Varšuvą – Lenkijos kritikai stebėjosi ir klausė: „Kodėl mes dar neturime tokio spektaklio?“ Ši tema artima visam Rytų Europos regionui. Spektaklis buvo statytas Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje. Tačiau tokio rezonanso kaip Lietuvoje jis niekur nesulaukė – čia viskas sava: Eglė, Puntukas, Nemunas, Kaunas.

Kaip keitėsi spektaklis „Išvarymas“ per šiuos metus ir kaip keitėsi jūsų santykis su juo?

Spektaklis gyvena savo gyvenimą – nuolat kinta, vis pasipildo naujais kontekstais. Jame aktoriai turi daug laisvės improvizuoti, todėl jis auga tarsi mitas ar epas, savotiška matrica, kuri alsuoja, maitinasi ir reaguoja į laiką. Tai lyg didelis banginis, traukiantis į save viską – aktualijas, nuotaikas, kontekstus.

Kita vertus, spektaklis išlieka labai istoriškas. Atpažįsti 1994–1995 metus – laiką, kai žmonės, susikimšę į mikroautobusus lyg sardinės, vyko į užsienį turėdami bilietą tik į vieną pusę. Jie neturėjo aiškaus plano, kur keliauja, nemokėjo kalbos, palikdavo viską, ką turėjo, – tai buvo didžioji depresija, išgyvenimas, desperacija, bet kartu ir tikėjimas.

[caption id="attachment_365506" align="alignleft" width="900"] Marius Ivaškevičius, „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Egidijaus Kriščiūno nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_366259" align="alignleft" width="900"] Marius Ivaškevičius, „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka[/caption]

Teatras dažnai kalba apie dabartį per praeitį. Tai – įdomus jo fenomenas. Shakespeare’as rašė apie praeitį, veiksmas vyksta viduramžiais, bet žinutė – apie dabartį. Tas pats su Kantu – jis aktualus tiek, kiek kalba apie mūsų laiką. Teatras turi savybę – kam statyti klasiką, jei ji nekalba apie šiandieną? Nors, tiesą sakant, klasika šiandien jau beveik nebestatoma. Kai statome klasiką, ji įdomi tik tada, kai atveria dabartį. Tada praeitis ima kalbėti stipriau nei dabartis – tai paradoksas, bet kartu ir teatro jėga.

Romantizmas praėjo, genijų laikai – irgi.

Šiandien Lietuvoje į teatrus vis dar susirenka pilnos salės, teatras mėgstamas. Esate sakęs, kad šiandien jam trūksta vidinės laisvės, jis nereflektuoja to, kas vyksta dabar, tad kokį teatrą matote jūs?

Šiuolaikinis teatras susmulkėjęs ir tapęs mainstreamu – vyraujančia kryptimi. Jei pasižiūrėtume, tarkime, Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą, matytume tas jau kanonines tiesas – pabodusi edukacija ir angažuota ideologija. Tai nėra blogai – tačiau nieko naujo neparodoma. Teatrui neužtenka būti vien teisingam ir dogmatiškam.

Dabar paprasta nuvykti į festivalius, internete galima matyti, kas vyksta pasaulyje. Bet prisimindamas auksinį lietuviško teatro laiką, kai jis buvo įdomus pasauliui – būtent dėl to, kad buvo kitoks, teatrališkas, originalus, – šiandien tokių proveržių pasigendu.

Nebematyti sprogdinančių, pasaulį ir patį teatrą kvestionuojančių kūrinių, kurie atvertų akis. Ne kasdienėmis aktualijomis, o giluminiais išgyvenimais – to, regis, nelikę. Romantizmas praėjo, genijų laikai – irgi. Gal šiandien net nebenorima tokių reikalavimų kelti – jie atrodo nekorektiški dabarties aplinkybėmis. Žiūrovai tapo konformistiškesni.

Turime daug talentingų aktorių ir režisierių, salės pilnos, bet trūksta teatro, kuris užburtų, pranašautų, virstų sąžinės žaizda. Mainstreamas, kurį turime, yra tam tikro lygio, netgi su skoniu, bet be atradimų, neunikalus. Apie dabartinį lietuvišką teatrą nebedėstoma Vakarų universitetuose, nors visai neseniai dar taip buvo.

Kartais įvyksta išskirtiniai reiškiniai – tokie kaip „Saulė ir jūra“. Tai buvo pasaulinio lygio pasiekimas.

[caption id="attachment_892255" align="alignleft" width="2560"] Režisierius Oskaras Koršunovas. Martyno Aleksos nuotrauka[/caption]

Kokia yra teatro kultūra Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis?

Lietuvoje turime tikrai stiprią teatro tradiciją. Esame teatrinė šalis. Bet tradicija nėra amžina – ji gali išnykti. Dabar jaučiamas tam tikras vegetavimas, kuris niekur neveda.

Kai kuriose teatrinėse šalyse, tokiose kaip Italija ar Graikija, teatras jau praradęs gyvybingumą. Tam įtakos turi daug veiksnių: atsisakymas valstybinių teatrų ir visų aktorių pavertimas laisvai samdomais. Tačiau yra šalių, kuriose teatras išlieka stiprus – pavyzdžiui, Suomijoje, visoje Skandinavijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

Esate pasaulinio lygio teatro režisierius, tačiau vis dar atrodo, kad šalyje tai neįvertinama valdžios. Kitose šalyse tokiems režisieriams stato teatrus, skiria milijoninius finansavimus. Ar nepiktina jūsų toks valdžios požiūris į kultūrą, į jūsų teatrą?

Yra tam tikrų dalykų. Vienu metu buvome laikomi jaunais – dar viskas priešakyje. O netrukus jau pasirodė, kad esame per seni. Tas valstybės požiūris į mus atskleidžia ir bendrą žvilgsnį į kultūrą.

Per visus šiuos metus Lietuvoje neatsirado nė vieno naujo teatro pastato, neatsirado naujai finansuojamų teatrų. Taip, finansavimą gauname, bet jis yra labai mažas ir visada laikinas.

Su mano karta atėjo paskutinė stipri režisūrinio teatro banga. Paskui – kiti laikai, režisūrinis teatras pradėtas kvestionuoti. Mano bendraamžiai – Alvis Hermanis Latvijoje, Krzysztofas Warlikowskis Lenkijoje, Thomas Ostermeieris Vokietijoje – tapo savo šalių teatro simboliais. Visiems jiems pastatė teatrus, jų trupėms suteikė finansavimą. O pas mus vis dar taip, kaip yra.

[caption id="attachment_907825" align="alignleft" width="2000"] Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Otelas“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

OKT yra nepriklausomas teatras, bet veikiame kaip repertuarinis. Tokių fenomenų pasaulyje nėra. Nekomerciniai teatrai paprastai nėra repertuariniai.

Per 25 metus mūsų scenoje vaidino daugiau nei 200 skirtingų aktorių, dirbo 40 režisierių. Su OKT užaugo ne viena karta – ir aktorių, ir žiūrovų.

Kita vertus, pripažįstu ir savo atsakomybę – nemokėjome užsiimti lobizmu, visuomet buvome nomadai. Ne viskas turi nusileisti iš viršaus – reikia mokėti įtikinti.

Nors teatras vis dar neturi savo pastato, aiškios formos, bet dar ne viskas baigta. Galbūt kada nors pasistatysime savo teatrą – ar bent sarkofagą.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama