„Kai kalbamės, susikalbame.“ Kitoks pokalbis su V. Daujotyte-Pakeriene knygos „Kai rašai, nebijai“ išleidimo proga

[intro_text content="Su literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktare, Vilniaus universiteto profesore emerite ir tiesiog šiltu ir atviru žmogumi VIKTORIJA DAUJOTYTE-PAKERIENE susipažinome lyg ir atsitiktinai, bet bendravimas išaugo į natūralų ir dalykiškai brandų."]

Pasirodžiusi knyga „Kai rašai, nebijai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024 m.) tampa proga su profesore aptarti jos turinius. Kita vertus, tai nėra tiesiog knyga. Joje pinasi ir biografija, ir platesnių problemų – literatūrinių, istorinių, filosofinių iš pačios Viktorijos patirties – apmąstymai. Tad džiaugiamės galėdami dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojus įvesti į turtingą ir gražų V. Daujotytės-Pakerienės minčių pasaulį.

Tai knygos skaitytoją daro laimėtoju, nes jis gauna neįkainojamą patirtį, kad visa visata slypi viename žmogaus gyvenime. Neturi atsisakyti unikalios savo patirties norėdamas suvokti giluminius procesus, vykstančius Lietuvoje ir pasaulyje, kaip ši patirtis pinasi su pasauliu, su vienovės įžvalga.

V. Daujotytė-Pakerienė gražiai sako, kad net mokslinė disertacija be asmeninio, autorinio įnašo netenka kažko esmingo. Skaitytoją, perskaičiusį šį pokalbį, kviečiame išdrįsti imtis nuotykio – skaityti „Kai rašai, nebijai“. [caption id="attachment_1166471" align="alignleft" width="985"] Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka[/caption]

Laba diena, Viktorija, smagu, kad pokalbį pradedame vis saulėtesniu ir šviesesniu pavasario metu. Ypač miela, kad bendrauti pradėjome dar iki dalykiškų svarstymų. Tai sukuria natūralią ir autentišką terpę aptarti pamatinius dalykus. Jūsų naujausia knyga „Kai rašai, nebijai“ tampa pretekstu kalbėtis ir apsvarstyti esminius dalykus. Ar ši knyga yra pirmoji Jūsų autobiografinė? Kaip kilo mintis rašyti biografiją ir kas yra tiesioginis jos adresatas? Gyvename tokiu metu, kai rašoma labai daug knygų...

Kita vertus, pavadinimas rašomas ne pirmuoju, o antruoju asmeniu, kreipinio forma. Tikriausiai tai nėra atsitiktinumas? Jūsų autobiografinės knygos „Kai rašai, nebijai“ pavadinimas kaip ir sufleruoja žmogaus gyvenimo ir rašymo akto ryšį. Kokia čia dinamika? Ar, pavyzdžiui, skaitymo aktas yra kitokios prigimties? Kita vertus, negalima nepastebėti biblinio gyvenimo kaip užrašytos knygos motyvo. Knygoje jaučiama ir filosofinės refleksijos gija. Minite, jog jums nesvetimas kad ir bendresnis, fenomenologinis patirties aprašymo ir reflektavimo kelias. Tad ar knygos, kuri yra tarsi tiesiog apie gyvenimą, apie Jūsų gyvenimą, kompozicija kur kas subtilesnė? Joje pinasi keli reikšmės ar prasmės sluoksniai.

Man viena labiausiai įsiminusių Jūsų minčių, kuri, beje, yra tikrai fenomenologiška, kad mes, žmonės, mąstome iš dabarties. Koks yra literatūros ir istorijos ryšys? O literatūros ir dabarties? Štai kai kalbėjomės telefonu, palietėme Platono dialogų žanriškumo klausimą. Literatūra tarsi suponuoja fiktyvumą, išgalvotas istorijas. Kita vertus, būtent literatūra tradiciją dabartina, suteikia jai dinamizmo ir išveda iš žinojimo į patirties plotmę.

Senovės graikus, kaip ir visą tolesnę Vakarų civilizaciją, laikė Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, literatūriškai genialiai parašyti teoriškai sunkiasvoriai Platono dialogai ir literatūriškai turtingi bei įvairiažanriai Biblijos siužetai. Tad tartum literatūra užimtų tarpą arba perėjimą tarp žmonijos praeities ir ateities. Koks šiame kontekste rašymo dabartiškumo statusas?

Nepamirštu ir baimės. Kodėl baimė? Ir kaip rašymas gali paskatinti žmogų nebijoti to, kas yra jo istorija? Kaip baimė kaip mintis, idėja pasirodo Jūsų biografiniame pasakojime? Ar reikia bijoti rašyti savo gyvenimo istoriją? Ir kaip rašymas padeda ją įveikti? Kuo baimė galėtų būti pozityvi?           

Sveiki, Gediminai, ačiū, kad pokalbį pradėjome anksčiau, negu atsirado klausimų. Intriga, kad pasirodėte lyg iš tolesnio rato, nebuvome pažįstami, nors palankumą pajutau iš karto, kad filosofijos doktorantas, kad su Platono tomu rankose, tiesiogine ir perkeltine reikšme. Kad vis su sūnumi, tokiu mielu didžiaakiu. Pagal nedažną pavardę galėtumėte būti sėlių genties ir man, žemaitei, artimo krašto, kur daug atvirų vandenų ir žmonės per amžius žvelgė į juos išplėstomis, išdidėjusiomis akimis.

Tik pradedam kalbėtis, jei ir raštu, o aš lyg kažką bandau atpažinti iš Jūsų biografijos. Kas yra biografija? Atskirasis gyvenimas, kuris gali būti ir parašomas, užrašomas. Ne visas, tik ta dalis, kuri pereina į raštą, leidžiasi užrašoma. Jei savęs paties, tai autobiografija. Pats žmogus apie save praneša ką gali, ką nori, ką laiko reikalinga žinoti tiems, į kuriuos, jei ir netiesiogiai, kreipiasi ar savo rašymą adresuoja. Kad ir kiek būtume drąsinami, kad esame savo likimų kalviai ar šeimininkai, taip nėra. Esame priklausomi ir nuo aplinkybių, situacijų, ir nuo galių, kurioms patys neturime galių. Ir rašydami apie save galime parašyti tiek, kiek galime.

Mūsų likimuose yra ir to, kas ne mūsų. Ko ir prisisiekti negalime. Ir kai lyg ir jokio riboženklio, sustojame lyg kieno paliepti. Jaučiu, kad parašyti įmanu daugiau, nei pasakyti. Gal ir dėl rašymo situacijos. Rašai vienas, viena, tie, į kuriuos kreipiesi, kuriuos tarsi kalbini ar su kuriais kalbiesi, jei ir labai arti, tyli, yra tyloje, tylintys. Ne iš jų kalbėjimo, o iš jų tylos rašai, gal net perrašai juos – pagal savo būsenas, jutimus. Rašai, kaip jauti, saugai tą jautrumą, nes tik jautriojoje zonoje esi kartu, esi arti. Tik iš artumo įmanomas ir atvirumas.

Ir iš kalbos, jos giliųjų rievių juntu, kad laikas yra pagrindinis žmogiškųjų santykių, ryšių formuotojas ir valdytojas.

Rašantys ir iš patirties žino ar bent nujaučia, kad autobiografiškumas yra neatskiriamas ir neišvengiamas rašymo dėmuo. Net disertacijos, mielas doktorante Gediminai, jei jautriai pasirinktos ir be prievartos prieš save rašomos, yra autobiografiškos. Ir ne tik humanitarinės, bet ir gamtamokslinės; jei įsitraukia protas, įsitraukia ir jutimai, pasirinkimai, asmeniniai motyvai. O jei neįsitraukia, žmogus veikia ne visu savimi.

Jei jau apie humanistiką, jei ir atskirai apie filosofiją, tai tiks čia ir Arūno Sverdiolo paliudijimas iš jo kalbos per savo knygos „Dirbinio rastis ir tvermė“ pristatymą šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje; kalbėjo ir apie tai, kaip jis nusprendęs imtis „filosofiškai dirbti ne kaip filosofijos istorijos tyrinėtojas, o savo vardu“ („Achilas ir vėžlys – tai apie mane“). Tekstui, turinčiam ir kūrybinio subjektyvumo bruožų, tai reikštų ir autobiografiškumo galimybę, kalbėjimą ir savo vardu.

Mano tekstų autobiografiškumo formų ir pavidalų nemažai. Vienoks lyriniuose eilėraščiuose, kitoks žemaitiškuose tekstuose – žemaitynuose. Dar kitoks, konkretesnis, faktologiškesnis, kai buvau kalbinama Marijaus Šidlausko („Vartai į abi puses“). Arba su dienų raštu susijusioje mano aukštaitiškų patirčių knygoje „Iš Bileišių vasarų“. Fikcija, bet iš dalies ir autobiografine, paremtas romanas „Juozapa ir jos seserys“. Jame gal autobiografiškiausia pati rašymo pasija aukščiau nebuvau, nebūsiu.

Pastebėjote, kad autobiografinių tekstų knygoje „Kai rašai, nebijai“ ir pavadinime rašymas ne pirmuoju, o antruoju asmeniu. Dabar pamačiau, kad ir Jums atsakinėdama tą kalbos formą, jei ir dar lakoniškesnę, pavartojau: rašai, kaip jauti. Toks trumputis sakinys, o sudėtinis, su pagrindinio teiginio būdo paaiškinimu. Kai knygos pavadinimas pagaliau pasirašė, nurimau ir apie jį nebegalvojau, daug tokių ar panašių galvojimo sintaksės pavidalų manyje (kai eini, tai ir nueini; kai darai, tai ir padarai...), ir nežinau, ar juos girdėjau iš savo žmonių, ar kur skaičiau, ar tiesiog iškilo, pasirodė.

[caption id="attachment_986231" align="alignleft" width="1536"] Viktorija Daujotytė sode prie Dvarčionių 2021 m. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Gimtoji, prigimtoji kalba ir yra ta, kurią moki savaime, nereikia nei žodyno, nei gramatikos. Ir pasakai, ką negalvojai sakanti. Savojo sakymo ir rašymo refleksija randasi su sąmoningumu kalbai, kai ir pergalvoji, pasitikrini. Ir šiuo atveju, bet tik dabar, po Jūsų klausimų, atsiverčiau „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, jos trečiąjį pataisytą leidimą, asmenų reikšmes; pavartojau, bet nebūčiau galėjusi pasakyti, kad asmenų formos, ypač vienaskaitos 2 ir daugiskaitos 1, turi apibendrintą reikšmę, bet išlaiko ir sąsają su kalbėtoju.

Ir mano knygos pavadinimo formoje (linkstančioje ir į formulę) yra tokio svyrinėjimo, lyg eitum lynu: tu, bet ir aš, aš, bet ir tu, aš, bet ne tik aš, tu, bet ne tik tu... Sakiniai su poriniais jungtukais (kai, kada) atskiresni. Kai vartojama jungtukų pora (kai... tai, kada... tada), dėmenų ryšys tvirtesnis, griežtesnis, kai tik vienas (toks ir knygos pavadinimas), santykis lieka laisvesnis, laisviau interpretuojamas. Šiaip ar taip, tai savita ir graži lietuvių kalbos sakinio forma. Ir labai sena. „Dabartinė lietuvių kalbos gramatika“ pateikia pavyzdį iš Mikalojaus Daukšos: „Kada noriu, verkiu.“ Ir iki šiol girdime: „Kai noriu, verkiu, kai noriu, dainuoju.“

Mano atmintį (tebejaučiu, kad pagrįstai tą autobiografinę knygą laikau atminties knyga) gaivina žodžiai, frazės, sakinių-metaforų radimasis lyg iš nieko, lyg išskalaujamų iš kokio gilaus dugno. Iš gramatikos man svarbiausia sintaksė. Sakinys yra trumpiausias tekstas. Trumpas, bet tūriškas. Esu parašiusi tokią knygelę „Trys sakiniai“ (1997), lyg kokią sintaksės apologiją. O iš kur ta apologija, gal ir iš Platono, iš jo „Sokrato apologijos“, juk ten pirmą sykį perskaičiau, bet gal tik dabar ir tesupratau, ką reiškia Sokrato prašymas leisti jam ir teisme kalbėti savo kalba. Bet jau seniai suvokiau, kad blogame pokalbyje, kai norima pašnekovą įveikti, reikia priversti jį išeiti iš jam įprastos, savos kalbos.

Raštas, rašymas yra ir rašančiojo įsirašymas, pasirašymas. Parašas yra ir realus, ir magiškas veiksmas, jei ir labai tolima prasme, pasirašydami save kažkam patikime, jei ir tiksliai nežinome – kam ir kodėl.

Man patinka galvoti apie lietuvių kalbą, kokį seną jos krislą aptikti ir savyje, kartais išskalaujamą ir ritmo ar rimo. Patinka vartyti žodynus (ir lietuvių vardų, pavardžių) ir gramatikas (jau penkiasdešimt metų nuo tritomio, o kada nauji tomai?). Man pasisekė – gyvenu tarp kalbininkų... Patinka sakinį analizuoti. Ir tas pavadinimo sakinukas yra didelis, sudėtinis sakinys. Į seną sintaksinę formą įsiliejo ir prie senos pagrindinio sakinio (nebijoti reiškė ir išlikti, įveikti priešą ar kokią negandą) reikšmės prisišliejo naujesnis žmogaus gebėjimas, veiksmas – rašyti. Galėti kalbėti ir raštu.

Pagrindinis sakinys – nebijai, o šalutinis „kai rašai“. Pagrindinis teigia, gal ir drąsina, šalutinis teikia išlygą: „kai rašai“. Laikas, jo jutimas ir suvokimas, prieštaringas ir sudėtingas. Formaliau žvelgiant, pavadinimo šalutinis sakinys yra laiko, laiko aplinkybės, mokykloje, gal dar ir universitete, mokėmės, kad atsako į klausimą kada... Taip, tada, kai rašai. Bet giliau – juk ir priežasties. O kokia ta priežastis? Kad rašydama panyri giliau, matai iš toliau. Esi laikų sankirtoje: buvusio, būtojo, ir dabarties – esamojo.

Toks dvigubas laikas – būtasis esamasis ar esamasis būtasis. Kai atsimeni, labiau būtasis esamasis, kai lemia dabar užplūstanti būsena, esamasis būtasis. Ir iš kalbos, jos giliųjų rievių juntu, kad laikas yra pagrindinis žmogiškųjų santykių, ryšių formuotojas ir valdytojas. Kad laikas glūdi ir priežastyse – dėl ko kas nors vyksta, ir vietoje, nes laikas vietą atveria ir pats joje įsibūdamas.

Raštas, rašymas yra ir rašančiojo įsirašymas, pasirašymas. Parašas yra ir realus, ir magiškas veiksmas, jei ir labai tolima prasme, pasirašydami save kažkam patikime, jei ir tiksliai nežinome – kam ir kodėl. Knygoje „Kai rašai, nebijai“ yra (turėtų būti) toks sakinys iš Sausio tryliktosios laiko: pasirašiau ir nurimau. Perrašai, užrašyta, kai rašai, – tai ir iš mano knygų pavadinimų. Tokia ir dinamika, Gediminai, apie ją pagalvojau sužinojusi, kad Raseinių krašte rasti partizano laiškai, sukišti į šovinio tūtą: viltis, kad išliks, kad, kas užrašyta, bus ir perskaityta. Kad kažkas iš parašytų žodžių prasitęs.

Apaštalo Pauliaus laiškai (epistolės) – pamatiniai tekstai. Kaip žmonija gyventų be „Himno meilei“, be tikėjimo, kad meilė niekada nesibaigia. „Himnas meilei“ mano mintyse susijęs su „Giesmių giesme“, man svarbu mąstyti apie tai, kad mūsų Antanas Baranauskas „Giesmių giesmę“ vertė ne tik iš teologinių, bet ir iš savo vidinių paskatų.

Platono „Dialogai“, o labiausiai – „Sokrato apologija“, juk buvo abejonių, ar tai filosofija, kaip ir nieko apie idėjas, apie tik išmąstomas efemerijas. O juk priklauso filosofiniams Vakarų civilizacijos akmenims, gal ir fenomenologijos, trokštančios siektis pradžių ir daiktų. Nenuskurdinti žmogaus gyvenamojo pasaulio. Taip buvo, kad Antano Smetonos verstų Platono dialogų tomelis, tarp jų ir „Sokrato apologija“, anksti pateko į mano rankas iš ardomų, išmetamų senų vienos Vilniaus gimnazijos bibliotekos fondų (džiaugiausi, kai 1995 metais „Sokrato apologija“ ir „Kritonas“, išversti A. Smetonos, „Aidų“ buvo perleisti).

Skaitydama pasibraukiau tą patį, ką jau buvau pasibraukusi. Ir dabar tą patį žymėčiausi, bet suprasčiau geriau. Dialoginės kalbos galimybės neišsemiamos, nes kalbėdamasis su kitu kalbovas (kaip verčia Smetona) kalbasi ir su savimi, tikrina ir tikrinasi. Už to ir virš to, apie ką Sokratas kalbasi su tylinčiais Atėnų vyrais ir atsakyti bandančiu Meletu, vyksta Platono pokalbis su Sokratu. Ką greta šio pokalbio – tik biblinę sceną – Jėzus Piloto teisme, – daug kartų bandyta įprasminti literatūros ir vaizduojamojo meno.

[caption id="attachment_1249941" align="alignnone" width="2560"] Literatūrologė, rašytoja Viktorija Daujotytė. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]

Bet nutolau nuo Jūsų klausimų ir nuo minties, kad literatūra tarsi užimtų tarpą tarp žmonijos praeities ir ateities ir kaip tad suprastinas rašymo dabartiškumas. Mano galva, literatūra, apskritai menas yra lyg kokia amžinoji scena, kurioje keičiasi tik veikėjai, figūros, o esmė panaši: kalbėtis ir susikalbėti, suprasti, kaip praeitis nematomai persmelkia dabartį, o dabartis tą pačią akimirką, kai yra suvokiama, virsta praeitimi. Virsmas, kuriame jau užkoduotas grįžimas, amžinasis grįžimas, kaip galiausiai ir bus ištarta: filosofų, religijos tyrėjų, tarp jų ir fenomenologų. Grėslėjantis šiandienos laikas, grąžinantis tiesmūką pragmatikos kalbą, siunčia ir rato apsisukimo, grįžimo į Antrojo pasaulinio karo prieškarį. Viltis, kad tai nėra giluminis grįžimas, o tik paviršinių situacijų, politinių figūrų sukiniai.

Kurį rytą klausiausi radijo laidelės žemdirbiams. Vis tikiuosi, o kartais ir išgirstu žemės kalbos tikrumą. Arba nykimą, nebesusikalbėjimą. Iš balso jauna laidos vedėja praneša, kad pasakos apie ūkininkus, kovo mėnesį kasančius morkas. Nesistebiu – alkanais pokario metais Siriškės pradžios mokykloje ūkininko darže, nutirpus sniegui, išsikasdavome morkų. Bet kalbama buvo apie kažką kita – ūkininkė kasa morkas iš žemės, rodo, kokios sultingos, šviežios, kaip gerai per žiemą išsilaiko, nevysta. Ak, čia apie kapčių. Ir tą pačią akimirką prisimenu: du kapčiai darže po klevais, vienas bulvėms, kitas burokams, sėtiniams ir morkoms. Paskutinis mano darbas prieš ateinantį sniegą, atpažįstamą iš debesų, – apdėti kapčius, jau apkastus žeme, sušutusiais klevų lapais – dabar kaip po patalais, miegokit... Žiemai baigiantis, pavasariop, iš kapčiaus išsiimdavom sėtinių, morkų. Bulves reikėdavo išimti visas, perrinkti sėklai. Namai, ūkis, jei ir pats menkiausias, namų ir kalba.

Mano laimė, kad senučiai Daujočiai suvargusią sūnaus šeimą prisikvietė į savo gyvenimą, jau kartu persistatė didelę senovinę trobą, kad ir atskirai. Augome namuose, su senais medžiais, sodu, su namų istorija, papročiais ir įpročiais, savais kaimynais. Ir mamos pusė buvo iš savo namų, iš seno ūkio. Iš čia mano vietos supratimas, prisirišimas, vietos kalbos jutimas, gal ir mokėjimas. Ir tie autobiografiniai tekstai iš tos kalbos.

Bet vis esu patraukiama ir didžiųjų tekstų, giliųjų jų problemų. Autoritetai, atramos. Ta knyga, apie kurią kalbame, didelė, per didelė, rašydama kažkaip nenumaniau, kad taip tas rašymas išsiplės. O juk iš tiesų – tik mažo žmogaus maža knyga, kuri greitai pradings, užsimirš. Negaliu pasakyti nieko daugiau, nei parašiau. Nebeįeinu. Durys užsivėrė. Todėl ir dabar – net klausinėjama – vaikštau tik aplink. Jos pavadinimą užsirašiau ant lapelio staigiai, netikėtai, spontaniškai. Ir paklausta galvoju – kas, kaip. Bet jau kažkaip bendrai, ne tik apie tą konkretų atvejį. Na, taip – ir pavadinimo pagrindinio sakinio teiginys – nebijai – nėra stiprus. Tai greičiau tik geidimas.

Rašymas rašymui nelygus. Tai gali būti ir ramus, tikslumo siekiantis darbas, ir impulsyvus, dvasinę energiją žadinantis vyksmas, atveriantis tai, ko be tokio intensyvaus rašymo žmogus ir negalėtų žinoti.

Norėtume gyventi nebijodami, bet juk baimė yra ir saugiklis, saugojimosi ir saugojimo instinktas. Juk turime ir kokių maginių veiksmų ar vaikiškų prietarų, tariamai, o gal ir tikrai saugančių. Bet baimių žmogaus pasaulyje nemąžta, jų kyla ir iš virtualaus technologinio pasaulio. Jauni vyrai negali atlikti privalomosios karo tarnybos ir dėl psichinės nesveikatos – dvasinių krizių, nerimo, depresijos. Siela darosi nesaugi (ir nelaisva) ir todėl, kad žmonės per mažai bendrauja su savimi, praranda vidinę kalbą, kalbinį intymumą, intymų raštingumą. Bet kiekvienas laikas diktuoja savo diktantus. Prarasdami turime ir kažką atrasti, kokią ir atskirą atramą. Su nuostaba matau, kad ir žymūs ir net reikšmingai gyvenantys kaip kokios gelbstinčios priebėgos imasi romano rašymo. Dabarties romanas, jei įvykęs, yra ir laiko diktantas. Tikras diktantas, beje, rašomas ranka, kad kompiuteris automatiškai netaisytų klaidų.

Rašymas, neatskiriamai ir skaitymas, kai jau atsiranda, yra viena didžiųjų žmogaus gyvenimo pertvarkų. Užfiksuota ir patarlėse, priežodžiuose. Raštininkas jau žinotas Martyno Mažvydo. Skaityti daug dažnesnis ir kituose XVI–XVII a. lietuvių rašto šaltiniuose. Skaityta (ir skaitoma) daugiau, nei rašyta ar ir rašoma. Mąstant apie dvasinius žmogaus parametrus, skaitymas yra pasyvesnis veiksmas nei rašymas. Rašoma (kaip ir piešiama ar tapoma) visu kūnu. Fenomenologo Maurice'o Merleau-Ponty studija apie dailę ir pavadinimu – „Akis ir dvasia“ – akcentuoja visuminį veiksmą (ir matome ne tik akimis, bet ir dvasia).

Rašymas rašymui nelygus. Tai gali būti ir ramus, tikslumo siekiantis darbas, ir impulsyvus, dvasinę energiją žadinantis vyksmas, atveriantis tai, ko be tokio intensyvaus rašymo žmogus ir negalėtų žinoti. Jau galvodama ne tik apie savo knygą, o ir apie vienalaikį Donaldo Kajoko dienoraščių tomą „Leistinas privatumas“, beveik taip ir sakyčiau: tokių autobiografijų, jei ir dalinių, jei ir fragmentinių, atskirai nuo jų autorinių parašymų nėra. Yra tik taip parašytos.

Kai klausiame, ko siekta knyga, kas norėta ja pasakyti, kam ji skiriama, klausiame iš knygos priešistorės, iš laiko, kol ji dar nebuvo parašyta. Tų klausimų didžiąją dalį žinome iš anksto, jie beveik visiems ir tinkami. Sunkiau klausti iš pačios knygos – iš kur ji ėjo, iki kur nuėjo, ką priėjo, jei priėjo. Knygas parašiusiems tai nėra žinoma. Ir vėl iš atminties Vladas Šimkus: „Koksai gi siužetas? Nebuvo siužeto – skambėjo bidonai, du žmonės važiavo...“ Kaip lengvai galėčiau pratęsti: du žmonės, būtini siužetui, – ėjo, važiavo, kalbėjo, tylėjo, žadėjo... gyvenimo amžinas gausmas virš visko... išgirsti, bandyti užpildyti iš to, ką patyrei, gavai iš gamtos, atminties, kalbos...

[caption id="attachment_1209913" align="alignleft" width="960"] Literatūrologė, rašytoja Viktorija Daujotytė. Juozo Budraičio nuotrauka[/caption]

Neturėjau kokių nors atskirų tikslų. Tik rašymo iš savo gyvenimo geidimą, rašymo savo vardu ar bent neišskaidoma aš–tu dvejybe, kartais ir trejybe, jungiantis ir su trečiaisiais asmenimis. Geidimas panirti, pasinerti, susitikti, sugrįžti ir susigrąžinti, pakartoti ir pasikartoti. Neturiu vientiso savojo gyvenimo siužeto pajautimo, tik fragmentai, nuoskilos, nuolaužos. Tik akimirkos, kurios grįžta, pasirodo ir nyksta. Nemoku pasakoti nuo... iki. Gyvename ne tik iš savo galimybių, bet ir negalimybių, ne tik iš galių, bet ir iš negalių. Neįgalumo problemas, kuriose klimpstame ir painiojamės, geriausiai galėtume atsekti iš savo pačių gyvenimų, jei tik būtume ne tik kitiems, bet ir sau atviresni.

Taip, knygoje pinasi (ir atsiskirdamos, nutoldamos) reikšmių, prasmių, jei ir tik pasakojimo linijos. Neišvengiamai esu to pasakojimo tvarkytoja, jei ir ne visur pasakotoja. Kažkas pasakoja, kalba, liudija ir už mane, peršoka laiko tarpus, apeina didelius akmenis, o nepaleidžia iš saujos mažyčio akmenėlio ar kokio gintarinio vorelio. Kompozicija nėra nei drausminga, nei išradinga. Bet ir būtinumo juk neatskirsi nuo atsitiktinumo. Ir kalba juk chaosas, gausmas, gaudimas (kartais atrodo, kad jį girdžiu), bet ir gramatika (arba slapta tvarka).

Kiekvieno mūsų atminties begalybė nematoma, nebyli. Bet ji gali būti pažadinta, atgyti. Staiga atgyja ir ima vyniotis, lyg kokia gebenė, raizgytis. Įsiima (taip ir apie ugnį, lėtai įsidegančią).

Ir mano santykis su filosofija nėra tikslinis. Gal ir labiausiai branginu fenomenologų pastangas išsaugoti žmogaus pasaulio gyvą įvairumą, spalvas, garsus, kvapus, kad jis nevirstų tik schemomis, abstrakcijomis; hermeneutika man yra ir jos ryšys su filologija, su kalba. Metodą man yra paaiškinęs Oswaldas Spengleris savo didžiojo veikalo „Vakarų saulėlydis“ pratarmėje: „Iš Goethe esu perėmęs metodą, iš Nietzsche – keliamus klausimus.“ Jei teisingai suprantu – iš mąstymo mąstymą. Iš rizikavusių – rašymo riziką. Gerai suprantu, kad kiekvienas ką nors ir perimame pagal galimybes; nepaneši, jei nepakeli.

Visgi prie fenomenologijos (daugiau prie to, ką mąsčiau apie literatūrą, apie prieigas prie jos, bet ir bendriau) mane pririšo ne didieji fenomenologijos veikalai, nors gilinausi ir į juos, o lyg kokie atsitiktiniai minties posūkiai: Gustavo Špeto laiškas Jurgiui Baltrušaičiui iš Tomsko kalėjimo (1936 04 17) apie žodžio ir daikto santykį, patikrintą rūsčios patirties: žinojau daug gerų žodžių, bet tik dabar pradedu suprasti, kokie nuostabūs daiktai slypi už jų; žymaus filosofo prasitarimas žvelgiant į žaižaruojančią vyno taurę: jei tu būtum fenomenologas... Taip, jei būtum, galėtum pasakyti, ką matai. Žvilgsnio radimasis – patirtyje ir iš patirties.

Marcelis Proustas – stulbinanti literatūros ir patirties filosofijos vientisybė – ir iš vieno sakinio: „Staiga atgijo vienas prisiminimas, seniai manęs nelankantis, nes buvo ištirpęs besikristalizuojančioje nematomoje mano atminties begalybėje“ – iš „Dingusios Albertinos“. Kiekvieno mūsų atminties begalybė nematoma, nebyli. Bet ji gali būti pažadinta, atgyti. Staiga atgyja ir ima vyniotis, lyg kokia gebenė, raizgytis. Įsiima (taip ir apie ugnį, lėtai įsidegančią). Iš to, kas jau seniai (visa praeitis yra tas seniai ar net seniai seniai, kaip prasideda visos pasakos), imasi gilesnio pasakojimo energija (nes laikas yra vienas, vientisas, jo padalos tik žmogiškos) ir teka į ateitį, jei tik turi iš ko, jei kalba kelia pasakojimą, jei priima ir perduoda.

Anamnezė – pagal Platoną, mirksnis, jei ir aktas, kai siela, lyg susidūrusi su kažkuo, stipriai jusliškai veikiančiu (M. Prousto pyragaičio kiekvienas esame atsikandę), staiga ima prisiminti: ne tik platoniškas idėjas, bet ir savo patirties momentus. Kažkada taip esu galvojusi apie Marcelijaus Martinaičio „Atmintis“. Siela, sielos problema, galiausiai ir mūsų Vydūnas: už politinę ar ekonominę laisvę svarbiau yra sielos laisvė.

P. S. Dėkinga, kas knygą „Kai rašai, nebijai“ skaito ar perskaitė. Jaučiu, kad dauguma skaito teisingai, rodos, ir pagal Jūsų, Gediminai, užuominą, kad tai, kas intymiau, atviriau, intymiau reiktų ir skaityti, lyg tau vienam ar vienai tai tebūtų sakoma, patikima. O bendrinti (ir kritiškai vertinti), kas apie mus, kas daugiau ar mažiau svarbu visiems.

Kai kalbamės, susikalbame.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]

[related]

Autorius: Gediminas Zelvaras

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama